Pasaulio medis

Samanta Plytnikaitė

Loading...

PASAULIO MEDIS

Loading...

https://www.vle.lt/straipsnis/pasaulio-medis/

Loading...

Pasaulio medis tai mitinis simbolis, išreiškiantis universalią pasaulio koncepciją. Pasaulio medžio vaizdinys, jo ritualinė ir mitinė prasmė rekonstruojama iš įvairių tekstų, vaizduojamojo meno, architektūros kūrinių. Pasaulio medis laikomas universalia mitologema, modeliuojančia pasaulio struktūrą ir raidos dinamiką. Pasaulio medis atskiria kosmoso ir chaoso pasaulį, suteikia kosmosui tvarką, leidžia išreikšti jį ženklų sistemomis.

Loading...

APVERSTAS PASAULIO MEDIS

Loading...

Egzistuoja apversti Pasaulio medžio vaizdiniai. pvz. Viršuje šaknys, apačioje šakos – tai amžinasis figmedis. Tokie apversti medžiai vaizduojami ant ritualinių daiktų, kartais ritualuose naudojami ir tikri apversti medžiai. Gali būti, kad apversto medžio vaizdinys atsirado dėl apatinio pasaulio geometrijos suvokimo, kur visi ryšiai yra atvirkštiniai. Per šamano kelionę šamanas, grįždamas iš dangaus į žemę, pirmiausia mato medžio šakas, paskui kamieną, o šaknis galiausiai, tai yra apverstą medį.

https://www.wiki-data.lt-lt.nina.az/

GIESMĖ APIE PASAULIO MEDĮ

Sigitas Geda

Tą vakarą, besėdint ant slenkančiosios kopos,
Siūbavo marių bangos ir, vėjui virš galvos
Taip graudulingai ūkiant, kažko širdis susopo, –
Pasijutau kaip niekad žmogus iš Lietuvos.

Čia protėviai klajojo, jie briedžiais žemę arė,
Jų moterys žiūrėjo akim dangaus spalvos,
O saulė tyliai grimzdo į prieblandą vakarę,
Tenai esu aš buvęs žmogum iš Lietuvos

Iš ąžuolo kariūnai pilis ant kalno rentė,
Torunėje ir Kulme, čia pat prie Vėluvos,
Augino Krišnai arklius, išjodavo į šventę,
O jeigu mirs, žinojo – esą iš Lietuvos.

Ar melsdavosi girių gaudimui begaliniam,
Paskui į jūras plaukė, pilni šviesos gyvos,
Jie nekartojo niekad, kad Lietuva tėvynė,
Bet jeigu srūva kraujas, žinojo – Lietuvos

Iš Lietuvos bekraštės – aidžios kaip baltų jūra,
Lig pat Juodųjų marių linguodavo keliai,
Paskui jų pilys griuvo, aukšti dievai paniuro,
Bet dar žydėjo rūtos, kvepėjo dobilai

Tiek sykių gimę, mirę, išraižę jūras buvo
Ir pragarą, ir dangų, ir šviesulius savus,
Turėjo, – visą žemę ir žemėj nepražuvo,
Kartodami tik vieną: mes – žmonės Lietuvos.

Ir aš buvau atėjęs, girdėjau Donelaitį,
Man Baranauskas sakė, taip progiesmiu vos vos:
Kur būtum, ką darytum, sūnau, Aušrinė teka
Ir Saulė, ir Mėnulis – tautoms iš Lietuvos.

Bandykime čia ramūs gyventi ir numirti,
Ir prisikelt bandykim po vasaros žalsvos,
Nujausdami, kad niekad nereiks mums išsiskirti,
Vieni kitiems dėkokim, nes esam – Lietuvos.

Čia nemirtingos žvaigždės ir kregždės nemirtingos,
Dangus čia nemirtingas ir ąžuolo šerdis,
Čia savo šviesią galvą guldau vaizduos didinguos,
O tu girdi, kaip plaka aukojama širdis

Tai ne gegutės balsas, apverkti pasiruošęs,
Tai marių vėjai neša melodijas skaisčias,
Į vieną ima jungtis dangaus ir žemės grožis,
Simfonijoj prapuola viršus ir apačia.

O kartais regis skaidriai žydroj padangėj medis,
Virš Baltijos išskėtęs pražydusias šakas,
Lai jį apspinta žmonės, vilties dar nepraradę,
Ir tiesia į aukštybę palaimintas rankas.

Tiek sykių gimę, mirę, išraižę jūras buvo
Ir pragarą, ir dangų, ir šviesulius savus,
Turėjo, – visą žemę ir žemėj nepražuvo,
Kartodami tik vieną: mes – žmonės Lietuvos.

Ir aš buvau atėjęs, girdėjau Donelaitį,
Man Baranauskas sakė, taip progiesmiu vos vos:
Kur būtum, ką darytum, sūnau, Aušrinė teka
Ir Saulė, ir Mėnulis – tautoms iš Lietuvos.

Bandykime čia ramūs gyventi ir numirti,
Ir prisikelt bandykim po vasaros žalsvos,
Nujausdami, kad niekad nereiks mums išsiskirti,
Vieni kitiems dėkokim, nes esam – Lietuvos.

Čia nemirtingos žvaigždės ir kregždės nemirtingos,
Dangus čia nemirtingas ir ąžuolo šerdis,
Čia savo šviesią galvą guldau vaizduos didinguos,
O tu girdi, kaip plaka aukojama širdis

Tai ne gegutės balsas, apverkti pasiruošęs,
Tai marių vėjai neša melodijas skaisčias,
Į vieną ima jungtis dangaus ir žemės grožis,
Simfonijoj prapuola viršus ir apačia.

O kartais regis skaidriai žydroj padangėj medis,
Virš Baltijos išskėtęs pražydusias šakas,
Lai jį apspinta žmonės, vilties dar nepraradę,
Ir tiesia į aukštybę palaimintas rankas.

Apverstas medis

Aš taip įsivaizduoju apverstą Pasaulio medį. Aš pasirinkau žalią spalvą kaip Lietuvos foną, nes tai simbolizuoja miškus, gamtą. Lietuvos gamta tikrai yra labai graži. Mėlynos juostelės kurios driekiasi per Lietuvą tai venos, bet per jas teka ne kraujas, o vanduo tai Lietuvos gyvybė. Žvaigždės simbolizuoja tai, kad Lietuva visada spindi kaip žvaigždė.

Giesmė apie pasaulio medį.

Aš tą vakarą sėdėjau ant slenkančios kopos, siūbavo marių bangos, vėjai. Suskaudo širdis, pasijutau tikru lietuviu.

Saulė leidosi. Aš mąsčiau, kad kadaise čia klajojo mūsų protėviai, jie briedžiais žemę arė. Moterys mėlynakės. Pasijutau jog ir aš ten buvau.

Protėviai statė pilis iš ąžuolo. Augino arklius. Išjodavo į karą, bet jei numirs, žinojo kad, mirė už Lietuvą.

Jie plaukdavo į jūrą. Bet jie niekada nesakė, kad jie iš Lietuvos, kai kraujas srūvo. Visi žinojo, kad iš Lietuvos.