Klaipėdos Saulėtekio progimnazijos 5-8 klasių mokinių sakmių ir iliustracijų knyga, parengta bendradarbiaujant lietuvių kalbos mokytojai Nijolei Žukienei ir dailės mokytojai Agnei Čepulytei.

Sakmės apie Klaipėdą

Antique paper texture

Gabrielė Česulytė, 6a kl. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Kaminkrėtys ir laimės saga &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Kartą gyveno kaminkrėtys, vardu Jonas. Jis valydavo namų kaminus. Kaminkrėčio žmona buvo siuvėja, ji turėjo stebuklingą sagą, kurią įsiuvo į kaminkrėčio marškinius – štai kodėl kaminkrėčiui nuolat sekdavosi. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Sykį kaminkrėtys, pasiėmęs kirvį,&nbsp;išėjo prie upės malkų kapoti, kad būtų kuo žiemą krosnį kūrenti. Kapojo kapojo, dėjo malkas į krūvas ir nepastebėjo, kaip iš jo marškinių ištrūko laimės saga. Tik jau sutemus apsižiūrėjo, kad nėra stebuklingos sagos. Ieškojo, ieškojo, bet taip ir nerado. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Jeigu jūs prie upės, senamiestyje, pamatysite pamestą sagą, žinokite, kad tai ta pati kaminkrėčio&nbsp;laimės saga.&nbsp;

Rokas Pleikys, 8a kl. (sakmė kurta 6 kl.) &nbsp;Vaiduoklių namas &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Senuose namuose gyvena vaiduokliai. Mano prosenelis pasakojo, kad vidurnakčiais, kai senamiestis skendi rūke,&nbsp;gali pakliūti į vaiduoklių buveines. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Nutariau su draugais patikrinti, ar tai tiesa. Sulaukėme nakties ir tiršto rūko. Ėjome gatvėmis beveik nieko nematydami. Netikėtai prieš mus išniro namas, aptvertas aukšta tvora. Atsidarė varteliai.&nbsp;Įėjome į kiemą. Varteliai užsidarė. Namas atrodė įprastai. Žvilgtelėjome į stogą – o ten kažkas judėjo, lakstė. Turbūt atgijo namo skulptūros. Girgždėdamos atsilapojo durys. Nedrąsiai įžengėme vidun. Palypėjome aukštyn. Antrajame aukšte du vaiduokliai&nbsp;žaidė šachmatais. Išsigandę puolėme laiptais žemyn. Bet nulipę pamatėme tuo pačius vaiduoklius jau prieš savo nosis. Nesupratome, kaip jie mus pralenkė. Griausmingais balsais paklausė, kokie vėjai čia mus atpūtė.

Lilija Norgėlaitė, 6a kl. Senasis Klaipėdos malūnas, arba šiurpi nakties kelionė &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Atsibudau naktį. Laikrodis rodė 3 valandą. Kadangi nebeužmigau, išėjau į lauką. Gyvenu netoli Malūno tvenkinio, todėl nusprendžiau ten pasivaikščioti. Vasara, nešalta, oras gaivus. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Kelią apšvietė vieniši žibintai. Buvo šiek tiek baugu, nes tyloje girdėjosi net menkiausi šiurenimai, traškesiai, kuždesiai. Gailėjausi, kad per daug nuklydau nuo namų. Staiga prie tvenkinio išgirdau keistą garsą. Išsigandusi pasislėpiau už krūmų. Norėjau pamatyti, kas čia darosi. Nežinau, kiek ten išbuvau, nes praradau laiko nuovoką. Apstulbau, pamačiusi, kaip iš vandens ėmė kilti kažkoks kalnas. Supratau, kad man prieš akis atsirado vandens malūnas. -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Kas čia darosi? - sukuždėjau sau.

O kai pradėjo iš namų dingti katės ir šunys (pasirodo, jų kraują naudodavo laivo energijai užkurti), gyventojai pradėjo mąstyti: „Negeri dalykai darosi!“ &nbsp;&nbsp;&nbsp;Sykį susirinkę miestelėnai nusprendė – reikia laivą gaudyti. Tris dienas ardė savo drabužius, tris savaites suko siūlus,&nbsp;tris mėnesius pynė tinklą. Pynė tol, kol pasiekė Palangą. Trejus metus būriai geriausių vyrų tykojo tinklą ištiesę, laukė,&nbsp;kol paklius laimikis. Ir vieną vakarą, kol saulė dar ropojo pažeme, miestelėnams nusišypsojo laimė – jie pačiupo savo skriaudėją! Burlaivis kaip pasiutęs spardėsi tinkle, bet moterys virtuviniais peiliais spėjo sparnus nupjauti. Kol darbavosi, velnių ir raganų nė kvapo nebeliko. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Stovi burlaivis ir dabar. Pririštas storomis virvėmis, kad nepabėgtų, pačiame miesto centre, kad kuo daugiau žmonių jį matytų ir saugotų. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Priminsiu&nbsp;laivo vardo prasmę.&nbsp;„Meridianas“ - dienovidinis - įsivaizduojama kreivė, einanti per dangaus kūno ar jo sukimosi sferos ašigalius.

-&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Už šiukšlinimą, - piktai sušnypštė undinėlė, – žmonės viską baigia užteršti. -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Bet aš netyčia! Vėjas išplėšė maišiuką iš rankų ir nunešė į jūrą. -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Visi taip sakote. Ir tada aš prabudau savo lovoje. Buvau persigandęs. Sapnas atrodė tikroviškas. Kai einu pro Biržos tiltą, kur prie upės pastatyta undinėlės skulptūra, baugiai apsidairau, ar nesimėto kokia nors šiukšlė. Ką gali žinoti – ims undinėlė ir vėl pagriebs mane ir nusineš į savo gelmes. Ir jūs saugokitės, nešiukšlinkite.

Projekto tikslas - ugdyti mokinių kūrybiškumo kompetencijas - gebėjimą tyrinėti, generuoti, kurti, vertinti sau ir kitiems reikšmingas kūrybines idėjas, produktus, problemų sprendimus. Uždaviniai: 1. Pasirinkti Klaipėdos miesto architektūrinį objektą arba kraštovaizdį ir apie jį sukurti šiuolaikinę sakmę. 2. Išanalizavus lietuvių liaudies sakmių, padavimų pavyzdžius, sakmėse panaudoti būdingą tautosakai stilistiką. 3. Sukurti piešinių mokinių sakmių ir Klaipėdos miesto tematika.&nbsp; 4. Mokinių kūrybą skirti Klaipėdos miesto 770-ajam jubiliejui paminėti.

Deimantė Ramonaitė, 8a kl.(sakmė kurta 6 kl.) &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Klaipėdos skulptūrų pokalbis &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Klaipėda - paslaptingas miestas. Apie jį sklando daug legendų. Atsirado ir naujų pasakojimų. Vienas iš jų – Klaipėdos skulptūrų susirinkimas ant Jono klanelio. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Tuo įsitikinau aš pati. Vieną juodą naktį pėdinau namo. Didžiulis miesto laikrodis išmušė dvyliktą valandą. Apėmė baimė, kūnu nubėgo šiurpuliai. Žinojau, kad tokiu metu atgyja šmėklos. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Nuo mėnulio šviesos&nbsp;mano šešėlis išsitempė, net ėmiau jo bijoti. Atrodė,&nbsp;kad takeliu kažkas slenka. Norėjau paskambinti mamai, bet telefonas neveikė. Iš kažkur atsiradusios virš galvos ėmė sukti ratus juodos varnos. Norėjau rėkti. Bet gal riksmu prižadinsiu baidykles? &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Priėjau Danės upę. Ramiai tekėjo vanduo. Nurimau ir aš. Ėjau Jono kalnelio pusėn. Tyloje išgirdau kažkieno balsus. Buvau smalsi.

&nbsp;- Kodėl? -&nbsp;nustebo Paulius. &nbsp;- Aš galiu pasirodyti tik tamsoje, jei pasirodyčiau šviesoje, išnykčiau. Čia per daug žibintų, - paaiškino vaiduoklis.&nbsp; Jis pasakė, kuria gatve reikia Pauliui grįžti namo. Paulius padėkojo už pagalbą. Jiedu atsisveikino ir nuėjo savo keliais. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Nuo tos dienos visi Pauliaus pažįstami tiki vaiduokliais, kai kurie juos net bando sugauti arba surasti. Deja, nepavyksta.&nbsp;

Arnas Petraitis, 8 a kl.(sakmė kurta 6 kl.) &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Kaminkrėtys &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Visi kalba, kad naktį Klaipėdoje dedasi keisti dalykai. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Vieną sykį užsibuvau per ilgai pas draugą. Kai nusprendžiau eiti namo, buvo jau vidurnaktis. Gatvės buvo tuščios. Staiga išgirdau žingsnius. Atsigręžęs&nbsp;pamačiau keistą žmogų. Jis buvo juodai apsirengęs, rankoje laikė juodą šepetį.&nbsp;Žibėjo tik akys.&nbsp;Jis čiupo man už švarko. Apstulbęs paklausiau: -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Kas tu? -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Aš – kaminkrėtys, - atsakė juodai apsirengęs žmogus. -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Kur tu mane tempi? -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Noriu tave apsaugoti, nes pastebėjau, kad tave pradėjo sekti piktasis vaiduoklis. O aš atnešu visiems, kas mane pamato, laimę.&nbsp;Valau kaminus, kad Klaipėdos mieste nekiltų gaisras.

Dainius Vanagas, 6a kl. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Kaip atsirado Dangė &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Anksčiau Klaipėdoje nebuvo nei upės, nei tvenkinių. Vienintelis gėlo vandens šaltinis buvo Kuršių marios, bet gyvūnams iki&nbsp;marių reikėjo labai toli eiti. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Vieną kartą iš karščio perkaitusi gyvatė labai norėjo gerti. Ji šliaužė Kuršių marių link, bet jos jėgos jau seko. Šiaip ne taip ji pasiekė marias. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Gyvatės kelionę matė deivė Dangė. Jai taip pagailo gyvatės, kad net apsiverkė. Ji verkė ir verkė, nuo ašarų tose vietose, pro kurias šliaužė gyvatė, pradėjo kauptis vanduo. Taip Klaipėdoje atsirado upė Dangė.&nbsp;

Jis paklausė, kodėl aš vengiu darbo. Nesupratau, apie ką jis šneka. Vaiduoklis čiupo mane ir nusitempė į laukymę. O ten pilna vaiduoklių! Visi semia iš šulinio vandenį ir jį pila į didžiulę duobę. Įgrūdo ir man į rankas kibirą ir liepė nešioti vandenį.&nbsp;Matyt, ir mane palaikė vaiduokle, nes kas bastosi naktimis po rūką?! &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Dalis vaiduoklių barstė kažkokias dulkes. Jie man paaiškino, kad tos dulkės padės užburti žmones – jie rytoj prabudę galvos, kad pievoje atsiradęs vanduo čia visą laiką buvo. Tą atsiradusį tvenkinį pavadino Malūno tvenkiniu, nes visai netoli stovėjo malūnas. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Kai namuose bandžiau papasakoti, kad visą naktį nešiojau vandenį, kad atsirastų malūno tvenkinys,&nbsp;niekas nepatikėjo ir leipo juokais.

Estrėja Ribakovaitė, 6a kl. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Senamiesčio slibinas &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Viename seno namo rūsyje slėpėsi visai simpatiškas slibinas, kuris bijojo rodytis žmonėms. O tame name gyveno šeimyna. Jie rūsyje laikė visokias senienas, o tarp jų&nbsp;mėtėsi ir labai baisios kaukės. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Kartą mama pasakė sūnui: -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Nueik į rūsį, surask kaukes, nes rytoj bus švenčiamos Užgavėnės – varysime žiemą iš kiemo. -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Gerai, parnešiu pačias baisiausias kaukes. Berniukas nulipo laiptais žemyn, atrakino rūsio duris, užsidegė žibintą, susirado dėžę su kaukėmis. Pačią baisiausią užsidėjo ant veido. O tuo metu rūsio kampe snaudęs slibinas prabudo ir taip išsigando vaiko su bjauria kauke, kad net suakmenėjo iš siaubo ir virto skulptūra.

Pasakėme, kad pasiklydome. Jie patikėjo, pasitraukė nuo durų. Prigrasė daugiau nesirodyti, nes ne visada būna tokie svetingi. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Daugiau mes naktimis nebevaikščiojame ir vaiduoklių neieškome. Patariame ir jums to nedaryti.

Milda Kaluzevičiūtė, 8a kl.(sakmė kurta 6 kl.) &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Malūno tvenkinys &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Visi žinome, kur Klaipėdoje yra Malūno tvenkinys. Papasakosiu jums, kas man atsitiko. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Tą naktį miestas skendėjo rūke. Palydėjau namo drauges. Esu prietaringa. Visada kišenėje nešiojuosi talismaną – akmenuką su nupieštu vaiduokliu, nes man seneliai yra pasakoję, kad Klaipėdoje naktimis vaikšto vaiduokliai. Jie išlenda iš rūsių, apleistų namų ir rausia duobę. Paryčiui ją uždengia šakomis. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Akmenukas – talismanas turėjo stebuklingų galių. Kai grėsdavo pavojus, jis įkaisdavo ir taip pranešdavo apie&nbsp;bėdą. Tą akmenuką man buvo padovanojęs senelis. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Mano draugės sėkmingai grįžo namo. Likau viena. Ir staiga prieš save išvydau vaiduoklį. Jo veidas buvo baltas, plaukai ilgi, susivėlę.

-&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Ar gali mane palydėti namo? - nedrąsiai paprašiau, nes už namo kampo pamačiau keistą siluetą, turbūt vaiduoklį. -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Žinoma. Kaminkrėtys paėmė mane už rankos, pajutau, kaip pradėjau su juo kilti aukštyn. Mudu šokinėjome nuo stogo ant stogo. Taip atsidūrėme prie mano namo. -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Lik sveikas, - pasakė kaminkrėtys ir išnyko. Atsirakinau duris. Įėjau į kambarį. Negalėjau patikėti tuo, ką patyriau. Linkiu ir jums mieste sutikti kaminkrėtį – jis tikrai jums atneš laimę.&nbsp;

Elija Rastokaitė, 7a kl. (sakmė kurta 6 kl.) &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Laumės derlius &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Vieną kartą gyveno laumė. Jos veidas buvo baisus, raukšlėtas, nagai kaip kardai. Laumės namelis buvo vidury laukų, nes ji tarp žmonių negalėjo gyventi - žmonės jos labai bijojo. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Vieną pavasario dieną laumė vaikščiojo po savo lauką ir pastebėjo, kad ten, kur ji žengia, arimai atsiranda. Tada jai į galvą šovė puiki mintis. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Ką gi ji sugalvojo? Paklausykite. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Užsirišo laumė ilgą skarą, kad jos veido nesimatytų, ir nulėkė į artimiausią kaimelio parduotuvę. Ten prisipirko bulvių, morkų, javų sėklų, paskui paprašė visokių daigelių ir išskubėjo atgal. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Parbėgusi savo laukuose ėmė lakstyti pirmyn - atgal, atgal – pirmyn. Kur lekia, ten arimas, o į jį bulvės, javai krenta, morkų sėklos byra.

Olivia Statkevičius, 7a kl. (sakmė kurta 6 kl.) Kodėl rytais rasa susidaro Vieną vakarą, temstant, jauna mergina nuklydo į mišką. Beieškodama kelio namo, brovėsi pro krūmynus be jokio žalio supratimo, kur pasukti, kur eiti. Miškas atrodė pasikeitęs, tarsi anksčiau neregėtas. Augalai atrodė neįprasti, nematytų spalvų. Persigandusi bei susijaudinusi mergina net nepastebėjo, kaip mindo ir gadina gležnučius miško augalus. O juk miške būni ne vienas! Mergina buvo stebima piktųjų dvasių ir saugoma gerųjų miško dvasių. Piktosios dvasios pavojingos,&nbsp;nes siekia žmogaus mirties,&nbsp;baudžia už įžengimą į mišką – jų teritoriją. Gerosios priešinasi blogiui. &nbsp;Piktosios dvasios nusprendė nubausti paklydėlę už miškui padarytą žalą, tad gąsdino vargšelę kurtinančia tyla ir garsiu traškėjimu, baugino keistais balsais. Pikčiurnos sukvietė miško plėšrūnus, kad merginą

&nbsp;Skaistė Valančiūtė, 6a kl. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Varinis berniukas &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Seniai seniai, jau sutemus, Kuršių marių pakrante prie Klaipėdos vaikščiojo berniukas. Jis prie vandens pamatė didžiulį akmenį. Vaikas nežinojo, kad tas akmuo ypatingas, nes turi prakeiksmą. Senieji gyventojai kalbėjo, kad&nbsp;visi, kas užlips ant to akmens, patys pavirs akmeniu. Berniukas nenutuokdamas, kas jo laukia, užsiropštė ant akmens ir tą pačią akimirką sustingo – jis tapo varine skulptūra. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Kruizinių laivų terminale dar ir šiandien galima pamatyti berniuko, kuris mojuoja išplaukiantiems laivams jūreiviška kepure, skulptūrą. Daugelis mėgsta čia ir nusifotografuoti. Skulptūra turi pavadinimą – „Vaikystės svajonės“.&nbsp;

Nugalėjusi baimę, nutariau pasižiūrėti, kas kalbasi. Prisėlinau. Ant kalvos pamačiau susirinkusias visas Klaipėdos skulptūras. Čia buvo peliukas, undinėlė, Anikė, kaminkrėtys. -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Negaliu daugiau kentėti, - skundėsi peliukas. - Žmonės mano nosį ir ausis tiek nuglostė, kad net blizga! Tiki, kad nešu laimę. -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;O mane erzina, kad toks užterštas Klaipėdoje vanduo. Net nebesinori nerti į gelmes, - dūsavo undinėlė. -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;O manimi visi grožisi, - pasidžiaugė Anikė. Norėjau įsiterpti į skulptūrų pokalbį, bet jos, vos pamačiusios mane, išnyko. Nuliūdau. Būčiau joms daug ką papasakojusi, paaiškinusi. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Grįžau namo. Nusprendžiau prie Jono kalnelio nueiti kitą naktį. Deja, skulptūros nepasirodė.

&nbsp;Karalienė persigando, pradėjo bėgti savo pilies link, bet prieš akis ėmė sklandyti valstiečio vaiduoklis. Karalienė prisiminė, kad tas valstietis neseniai buvo atėjęs pas ją prašyti prieglobsčio, bet ji vargšelį išvijo. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Nuo to vakaro, kai tik karalienė atsisakydavo kam nors padėti, visi pilies kieme stovintys&nbsp;žirgai virsdavo šnypščiančiais žalčiais, o auksas - samanomis.

Lukas Samuilis, 7a kl. (sakmė kurta 6 kl.) Sakmė apie karalienės karietą &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Vieną vakarą karalienė Luizė užsibuvo pobūvyje, teko jai namo vykti tamsoje. Vidurnaktį miškas atrodė paslaptingas ir bauginantis. Vadeliotojas vis ragino žirgus spartesniu žingsniu eiti, o jie lyg kažką nujausdami ėjo vis lėčiau. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Miško vidury vadeliotojas ir karalienė išgirdo keistus garsus - lyg vėjas švilptų tarp medžių. Vadeliotojas sustabdė žirgus ir nuėjo pasižvalgyti, kas ten vyksta. Karalienė&nbsp;sunerimo, kodėl jis taip ilgai negrįžta, tad išlipo iš karietos pažiūrėti, kas aplinkui darosi. Ji žengė kelis žingsnius į mišką, bet vadeliotojo nematė. Atsigręžusi atgal, norėjo pažiūrėti, ar karieta vietoje. Ir tada ji išvydo vietoj žirgų besirangančius žalčius. Karieta, kuri buvo išdabinta auksu, pavirto į medinę apsamanojusią karietą.

Martynas Vitauskis, 7a kl. (sakmė kurta 6 kl.) Pažintis su vaiduokliu Vieną tamsią naktį Paulius, vaikščiodamas po miestą, pasiklydo ir labai išsigando. Besisukinėdamas, besidairydamas pamatė žmogų, bet tai nebuvo žmogus, tai buvo vaiduoklis. Paulius bijojo paklausti kelio, bet pagaliau ryžosi prieiti prie vaiduoklio ir prabilti. &nbsp;- Labas vakaras. &nbsp;- Labas vakaras, - atsakė vaiduoklis. &nbsp;- Aš pasiklydau, gal galėtum padėti? - paklausė Paulius. – Neberandu namų. &nbsp;- Taip, galėčiau tau padėti, - šyptelėjęs tarė vaiduoklis. - Eime. Paulius ėmė sekti vaiduokliui iš paskos. Jie artėjo prie senamiesčio. Staiga vaiduoklis sustojo ir sako: &nbsp;- Aš toliau negaliu eiti.

Vesta Raudoniutė, 8a kl.(sakmė kurta 6 kl.) &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Geroji Klaipėdos miesto dvasia &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Mušant dvyliktą valandą, Klaipėdos senamiestyje naktimis pasirodo baltas siluetas. Buvau jį sutikusį sykį. Siluetas be garso prisėlino prie manęs. Vos neapalpau iš baimės. Bet kai prabilo, nurimau. Balsas buvo švelnus. -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Gal reikia pagalbos? - pasiteiravo -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Kas tu? – paklausiau nustebusi. -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Aš esu Klaipėdos miesto dvasia. Saugau Klaipėdą ir jos gyventojus nuo nelaimių. Žinau miesto istoriją nuo pat pirmos įkūrimo dienos. Ir ėmė tas siluetas man pasakoti apie Klaipėdą, kaip ji anksčiau atrodė, kokie čia namai stovėjo. Supratau, kad kažkada tas siluetas buvo gyvas žmogus, gyveno ir dirbo mūsų mieste. Mudu ilgai vaikščiojome siauromis akmenimis grįstomis gatvelėmis. Jis pasakojo apie senuosius klaipėdiečius, apie jų darbus miesto labui. Jo pasakojimą netikėtai

pertraukė kanopų garsas. Išvydau atšuoliuojantį arklį baltais karčiais. Tai buvo to žmogaus-silueto arklys. Sėdome ant jo ir parjojome iki pat mano namų. Atsisveikinome. Ir tada žmogus su arkliu išnyko. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;To susitikimo niekada nepamiršiu. Dabar jaučiuosi rami. Žinau, kad Klaipėdą saugo geroji miesto dvasia.

Oskaras Šleinius, 7 a kl.(sakmė kurta 6 kl.) Vaiduoklis burlaivis „Meridianas“ &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Seniai seniai, kai manęs dar nebuvo ir mūsų miestas buvo kitoks, gyveno&nbsp;visi taip, kaip norėjo, ir darė tik tai, ką reikėjo. Niekam niekas nerūpėjo, o jei ir kas parūpdavo, tai neilgam. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Bet vieną dieną į Klaipėdą atskrido nematytas ir negirdėtas daiktas. Jis buvo panašus į laivą, bet su sparnais. Jam atskridus, baigėsi paprastiems žmonėms ramybė. Kiekvieną naktį girdėdavosi baisus klyksmas, pakildavo audra, užklupdavo speigas, didžiulis uraganas ir net pradėdavo snigti akmenimis. O tų gamtos reiškinių kaltininkas ir buvo laivas vaiduoklis. Žmonės matė, kaip kiekvieną vakarą į jį sugužėdavo būrys velnių ir raganų. Ten jie smagindavosi iki paryčių. Matyt, jiems linksma būdavo. Namų stogai kilnodavosi, elektros stulpai krisdavo, visa Danės upė pakildavo iki debesų. Kentėjo žmonės, bet tylėjo.

&nbsp;&nbsp;Netrukus išaugo laumės derlius. Bet geriau ten nelįskite, nes blogai baigsis.&nbsp;

sudraskytų. Norėjo, troško jos mirties. Gerosios dvasios bandė merginą išvesti kuo greičiau iš tankumyno ir taip ją apsaugoti. Deja, gyvaėdžiai apsupo vargšelę ir nebepaleido. Geranorės dvasios dabar rytais verkia iš skausmo, o susikaupusi rasa ant augalų – tų dvasių ašaros.

Laukiau, kas bus toliau. Išvydau į malūną skubančias dvi merginas. Jos juokėsi, buvo labai linksmos. Iš malūno išėjo miltuotas stambus vyras. Vienoje rankoje jis laikė nedidelį maišą. Tikriausiai ten buvo miltai. Merginos paėmė iš jo maišiuką, padėkojo ir dingo. Tada malūnininkas atsigręžė į mano pusę, aš išsigandau ir pradėjau bėgti kiek tik turiu jėgų. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Atsipeikėjau jau namuose. Daugiau naktimis nebesibastau.

Paulius Razma, 8a kl.(sakmė kurta 6 kl.) &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Supykusi undinėlė &nbsp;Buvau prie jūros. Valgiau bandelę su šokoladu. Netyčia iš rankų iškrito plastikinis maišelis, kuriuo buvau apvyniojęs bandelę. Pakilęs vėjas nunešė maišelį į vandenį. Ir tada jūroje pradėjo kilti bangos. Išgirdau, kaip kažkas kažką rėkia. Balsas sklido iš jūros. Staiga iš bangų išniro keistai atrodanti moteris. Vietoj kojų ji turėjo žuvies uodegą. Nustėrau. -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Kas tu? – paklausiau, nors atsakymą jau ir taip žinojau. -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Undinėlė, - atsakė ji piktai.- Dabar tave nubausiu. Ir aptaškė mane vandeniu nuo galvos iki kojų. Sukuždėjo kažkokius burtus. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Netekau sąmonės. Atsipeikėjau po vandeniu. Sėdėjau pririštas prie krėslo iš nuskendusio laivo. -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Kodėl mane nusitempei į jūros gelmes?! – sušukau.

Klaipėdos ,,Saulėtekio“ progimnazija &nbsp; SAKMĖS APIE KLAIPĖDĄ

Mokinių kūryba, skirta Klaipėdos miesto 770-ajam jubiliejui paminėti

2022 m. Projekto koordinatorės – mokytojos Nijolė Žukienė ir Agnė Čepulytė

&nbsp;&nbsp;&nbsp;Šeimyna ilgai svarstė, ką daryti su slibinu. Nutarė užkelti skulptūrą ant namo stogo, kad būtų miesto puošmena. Dar ir dabar visi klaipėdiečiai gali pamatyti sustingusį iš išgąsčio slibiną.&nbsp;

Name

Safari may block some audio or video from playing automatically and ‘read to me’ will skip these. You can configure this in Safari’s preferences.