Book Creator

Vėjo varpeliai

by Reda

Pages 4 and 5 of 64

Loading...
Loading...
Vieną saulėtą rudens rytą, gražioje miško palaukėje nubudo Vėjas. Pramerkė vieną akį - tylu, pramerkė antrą akį - ramu. Nejuda nei vienas medžio lapelis, ant smilgos svajingai supuojasi boružėlė, o krūmą perregimais mezginiais dabina voras. Susižavėjęs tokiu tykiu gamtos paveikslu, Vėjas nutarė išeiti pasivaikščioti, gal dar daugiau rudens grožio kur pamatysiąs.
Loading...
4
Loading...
Loading...
Tačiau vos žengęs žingsnį kvėptelėjo - ir nukrito medžio lapai. Sunerimo Vėjas, netyčia medžio lapus nudrąskęs ir iš tos širdgėlos atsikvėpė dar kartą, bet... boružėlė nukrito nuo smilgos ir neramiai apsidairiusi nuskubėjo namo. Po trečio atsikvėpimo iš voro mezginio liko tik besiplaikstantys siūlai. Pamatęs, kiek bėdų pridarė, Vėjas atsisėdo ant kelmo ir gailiai pravirko. Raudantį Vėją pastebėjo Saulė. Parūpo jai, ko gi Vėjas taip sriūbauja.
Loading...
5