Knyga mamytėms

ISTORIJA, KURIOJE DAUGELĮ ŽODŽIŲ GALIME PAKEISTI KITAIS

Vieno pasivaikščiojimo metu dvi jaunos merginos pamatė nuostabią gėlelę. Jos ryškūs žiedai ir malonus kvapas taip sužavėjo, kad abi merginos užsimanė turėti šią gėlelę namuose. Tarp žydinčių žiedų ir dar besiskleidžiančių žiedelių jos pamatė jau subrandintą vaisių. Ten buvo dvi sėklytės. Apsidžiaugė merginos, pasidalijo po sėklelę ir grįžo namo.

Abi merginos puikiai žinojo, ko reikia, kad sėklelės išdygtų. Saulės šviesos ir šilumos, maitinančio dirvožemio ir gaivinančio vandens.

Taigi, pirmoji iš karto surado šviesiausią vietelę savo namo pietinėje pusėje, atnešė derlingesnės žemės iš komposto krūvos, įsodino sėklelę ir gausiai palaistė. Nusprendusi, kad viską jau padarė, nuėjo pasikviesti draugės poilsiui į gamtą. Ir kaip nustebo, kad draugė dar nebuvo pasodinusi savo sėklelės... Nes...

Antroji mergina, pasidėjusi savo sėklelę šalia, sėdėjo ir skaitė kažkokią knygą... Žinoma, ji atsisakė eiti pramogauti. "Aš noriu sužinoti, kaip tą sėklelę sėkmingai išauginti, kad turėčiau nuostabų augalą, kuris džiugintų savo ryškiais žiedais ir nepakartojamu kvapu" - tepasakė ji.

Vėlai vakare pirmoji mergina, gerai pailsėjusi, grįžo namo. Eidama pro draugės namus, pastebėjo, kad antroji mergina, nors ir labai pavargusi, bet su šypsena veide, stato ant palangės dailų vazonėlį...

"Kvailutė... Dabar visas dienas turės laistyti, tręšti, po to persodinti... Ir vėl laistyti, tręšti, prižiūrėti... Tikriausiai savęs visai negaili... Juk čia augalas, gali ir lauke augti labai sėkmingai - saulė jam šviečia ir šildo, lietus palaisto, o dirvoje pilna trąšų..." - pamąstė pati sau pirmoji mergina ir ramiai nuėjo miegoti...

Bėgo dienos... Abi sėklelės išdygo, pradėjo augti... Ir nebuvo jokio skirtumo - daigelis... pirmieji du lapeliai...keturi... šeši...

Tačiau vasara tais metais pasitaikė labai permaininga... Dangus išsigiedrijo, saulė negailestingai ėmė kepinti ir užėjo sausra... Pirmoji mergina, palikusi namus prižiūrėti senyvai kaimynei, išvažiavo pailsėti prie jūros. Aišku, kvietėsi kartu ir antrąją merginą, bet toji atsisakė - reikia jau persodintą augalėlį prižiūrėti, kiekvieną vakarą palieti, vidurdienį nuo per kaitrios saulės pridengti...

"Taigi mūsų senyvoji kaimynė namuose, sumokėk jai truputį, ir prižiūrės tavo augalą" - dar bandė įkalbinėti pirmoji. "Ne, ne, kaimynė savo didelį ūkį turi, o ir amžius garbus... Nemanau, kad savo pareigą turėčiau jai užkrauti, juk tai mano augalėlis! Aš jo norėjau, pasisodinau, domėjausi, kaip auginti... Pasirodo, tai gležna gėlelė, reikia daug priežiūros ir atsidavimo, norint tinkamai ją išauginti. Gal dienelei ir paprašyčiau pagalbos, bet visam mėnesiui... Ne." - antroji mergina atsisakė galutinai.

Per visą sausrą antroji mergina rūpinosi savo gėlele, kuri augo, leido vis naujas šakeles, pradėjo krauti žiedų pumpurėlius. Nors ir pavargusi nuo kasdieninio darbo monotonijos, bet labai laiminga užmigdavo antroji mergina... Ir gėlelė augo trąši, stipri, sveika...

Senyva kaimynė per savo gausybę augalų dažnokai nebespėdavo pirmosios merginos augalėliu rūpintis nuolat. Pribėgdavo kartas nuo karto, patikrindavo, ar nenukeipęs. Ir per daug nesuko sau galvos - per pačią kaitrą šliūkšteldavo ledinio vandens... Gėlelė augo... Tačiau neturėjo gražaus lapų spindesio... Krovė žiedų pumpurus, bet jie buvo tokie mažyčiai ir skurdūs - tiek ta karščio nualinta gėlelė sugebėjo gyvybės pasisemti... Pati... Viena pati tarp piktžolių, išdžiūvusiam dirvožemy...

Pailsėjusi, graži, linksma, kupina energijos grįžo pirmoji mergina. Pirmiausiai ji pamatė pavargusią savo draugę. "Nemoka gyvent, vargšelė... Tuoj liks viena... Kas benorės su tokia draugauti? Aš tai jau tikrai ne - kaip žmonėse pasirodyt su tokia..." - pagalvojusi kuo greičiau nulėkė į savo namus.

Pamačiusi savo gėlelę, pirmoji mergina vos neapalpo iš pykčio. Pirmiausiai nulėkė iškolioti senyvos kaimynės. Grįžusi nusprendė palaistyti savo menką augalėlį, bet... pakėlusi akis į dangų, pamatė artėjantį lietaus debesį. "Tvarka, pačiu laiku, galiu šiek tiek ir pailsėti" - palaimingai atsiduso ji.

Vasara ritosi į pabaigą. Prie antrosios merginos namų sužydėjo nepaprasto grožio gėlė. Gausybė žiedų savo ryškumu traukė kiekvieno praeivio akis, o nuostabus kvapas tarytum užburdavo ir, visus jį įkvėpusius, apimdavo palaima.

Šalia gėlės patogiame krėsle ilsėjosi antroji mergina. Ji palaimingai šypsojosi ir su kiekvienu gėlės aromato įkvėpimu jautė, kaip sugrįžta jėgos, kaip užplūsta gera nuotaika ir jausmas, jog čia, šalia savo gėlelės ir yra geriausias poilsis.

Labai greitai prie antrosios merginos namų ėmė rinktis žmonės. Vieni grožėjosi ir gyrė nuostabią gėlę. Kiti prašė sėklelių. Treti klausinėjo patarimų, kaip auginti, prižiūrėti ir rūpintis. Mergina didžiavosi savo gėlele ir jautėsi taip pakiliai, kaip niekada nebuvo jautusi. Tai jos išpuoselėtas augalėlis visiems teikė tiek džiaugsmo, gėrio ir grožio!

Prie pirmosios merginos namų praskleidė savo žiedelius josios gėlelė. Mažyčiai ir bekvapiai, jie nė iš tolo nepriminė tos gėlės, iš kurios sėklelės buvo išauginti... Puolė pirmoji mergina laistyti, tręšti savo gėlę. Nurovė aplink išsikerojusiais piktžoles, išpureno žemę. Pradėjo skaityti gėlių priežiūros knygas - gal kokių gudrybių ras... Nevalgė, beveik nemiegojo... Viena mintis sukosi - kodėl taip?

Bet gėlelė jau nebeatsigavo... Visas savo jėgas ji buvo atidavusi kovai už išlikimą... Artėjo ruduo...