Kelmės gimnazija. 2020 metų dienoraštis

Parchment

1950 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje buvau paskirta dirbti Kelmės vidurinėje mokykloje lietuvių&nbsp;kalbos ir literatūros mokytoja. Švietimo skyriuje man papasakojo, kad Kelmės vidurinės mokyklos mokiniai mokosi net trijuose pastatuose. Ir jie vienas nuo kito gerokai nutolę... Pagrindinis pastatas – buvę Gruževskių dvaro rūmai, esantys net už Vilbėno upelio, kitas – pradinė mokykla,&nbsp;statyta XX a. pradžioje Laucevičiaus gatvėje, ir trečias „Pergalės“ gatvėje (dabar – Vytauto Didžiojo) netoli turgaus vadinama žydų mokykla. Mokyklos direktorių ir mokymo dalies vedėją galima rasti buvusiuose dvaro rūmuose centriniame pastate.&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp; Mokykloje mane sutiko pagyvenęs vyriškis, kuris prisistatė – Bronius Urbelis, mokymo dalies vedėjas. Jis pasakė, kad&nbsp;jau žino, jog į mokyklą paskirta jauna mokytoja, ir paklausė, kokius mokslus aš baigus. Pasisakiau, jog baigiau Kauno mokytojų seminariją ir dabar studijuoju Šiaulių&nbsp;mokytojų institute neakivaizdiniame skyriuje lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokymo dalies vedėjas apgailestavo, kad lietuvių kalbos ir literatūros pamokų nėra. Pradinių klasių mokytojų taip pat pakanka. Pasiūlė man dėstyti matematiką penktose-septintose klasėse. Neturėdama kitos išeities, aš sutikau.

Rainbow paper border

Paskelbti gimnazijoje teikiamų premijų laureatai – šiemet visos jos teko abiturientams. „Mokslo“ premiją, skiriamą daugiausia olimpiadų laimėjusiam mokiniui, pelnė IVa klasės mokinys Jūnius Vaitkus, tos pačios klasės mokinys Rimantas Antanas Miliauskas, gimnazijos muzikos studijos „Obertonas“ būgnininkas, už aktyvią muzikinę koncertinę veiklą, dalyvavimą muzikiniuose projektuose ir konkursuose tapo ,,Muzikos” premijos laureatu, už kūrybiškumą skiriamos „Hipokrenės“ premijos laureatė IVc klasės mokinė Akvilė Šimkutė ją pelnė už aktyvią žurnalistinę veiklą. IVb klasės mokinys Karolis Leškys tapo „Sporto“ premijos laureatu, o „Amatų“ premijos laureatais paskelbti net trys IVd klasės mokiniai, atlikę bendrą projektą. Julius Ramančiūnas, Einoras Paliauskas ir Valdas Kavaliauskas šią premiją pelnė už vitražo, skirto gimnazijos 80-mečio jubiliejui, projekto idėją ir jo atlikimą gimnazijos pirmo aukšto vestibiulyje. Prestižinės Antano Mikalajūno premijos laureatu už gerą mokymąsi, dalyvavimą rajono ir šalies olimpiadose, gimnazijos, rajono ir šalies renginiuose; už visuomeninę bei kūrybinę muzikinę veiklą tapo IVa klasės mokinys Justinas Bernotas.

Susitikimą su gimnazistais ir anglų kalbos mokytoja Rasa Rimidyte-Liekiene diplomatas užbaigė žodžiais: „Aš Lietuvoje praleidau trejus metus. Tai geriausia šalis, kurioje esu buvęs. Aš myliu Lietuvą. Jums pasisekė, kad gyvenate tokioje gražioje šalyje. Malonūs žmonės, nuostabi kultūra, bet oras galėtų būti geresnis“, – šypsodamasis kalbėjo p. A. Barcenas, o vėliau pridūrė: „Man labai patiko čia būti. Vertinu kiekvieną praleistą akimirką.“ Dėkojame diplomatui ir JAV ambasadai Vilniuje už suteiktą galimybę dalyvauti šiame susitikime, jis buvo įdomus ir prasmingas, nes praplėtė istorijos, politikos, žinoma – ir anglų kalbos žinias!

Akvilė Šimkutė 2020 m. gegužės 15 diena

Watercolor texture 3

Galvoju apie mokyklą ir mano širdis keliauja pas mokytojus ir mokinius, norinčius nuoširdžiai mokytis. Tikiuosi, ši patirtis atneš naujų vėjų ir į visą švietimo sistemą. O grįžę į mokyklą visi galėsime atsikvėpti ir padėkoti šiam laikotarpiui už patirtį.

Deimantė Šaulytė 2020 m. balandžio 22 diena

Science border

Ib klasės mokinių įspūdžiai po pirmos nuotolinio mokymosi dienos

Nors ir buvo labai daug strigimų ir nesklandumų, tikrai buvo smagu ir įdomu, gal čia ir namai padaro įtakos, kad nereikia anksti keltis, ir t.t. Bet tikrai geriau yra taip mokytis. Dar ir šiek tiek susipažįsti su svetainėmis. Buvo labai įdomu išbandyti naują mokymosi būdą. Viskas ėjosi labai sklandžiai:)) Buvo įdomu, naujas dalykas vis gi, tik buvo truputį trukdžių, bet tai nesutrukdė. Įdomu.

Man susitikimas su JAV ambasados Vilniuje diplomatu p. Andres Barcenu patiko. Susitikimo tema įdomi ir aktuali. Sužinojau reikšmingos informacijos apie imigraciją į JAV bei kokių skirtingų šalių, tautybių žmonės gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Įgyta nauja ir vertinga patirtis bendraujant su ambasados diplomatu kitokiu, neįprastu – nuotoliniu būdu! Agnė Jokubauskaitė

Susitikimas su diplomatu p. Andres Barcenu buvo įdomus, matėsi, kad tai komunikabilus, linksmas žmogus, tikrai nebuvo nejauku. Diplomatas priėmė mus jaukiai, daug kalbėjo apie istoriją – tai man labai patinka ir dėl to buvo tikrai įdomu. Būtų smagu susitikti pabendrauti dar kartą, tik galbūt realiai. Bendrauti su diplomatu buvo smagi ir įdomi nauja patirtis. Ačiū už tokią suteiktą galimybę! Dovydas Tučkus

Susitikimas buvo įdomus, tik gaila, kad kai kur buvo silpnas interneto ryšys. Viskas, ką diplomatas sakė, buvo suprantama ir įdomu. Kamilė Rukaitė

Sheet music paper

Meluočiau jei sakyčiau, kad nepasiilgau mokyklos. O su muzikos kūryba ne toks lengvas laikotarpis. Sunku dėlioti mintis ir jaučiu, kad vieną kūrinį pradėjus, kitam kūriniui mintis gimsta. Ir tada dingsta motyvacija baigti kūrinį, kurį ką tik pradėjau.&nbsp; Tai dabar stengiuosi toliau lavinti skambinimą pianinu ir gitara ir mokytis užsienio kalbų. Tikiuosi, per karantiną pavyks ir muzikines mintis “į vietas sudėlioti"...

Justinas Bernotas 2020 m. balandžio 24 diena

Paper stack border

Kai vartai Kelmės gimnazijos istorijos puslapius, atrandi, kad mūsų gimnazija jau yra patyrusi virsmą iš įprastos mokyklos į kitokią – tiesa, nuotoline jos nepavadinsi. 

Deja, pats pabuvo trejetą metų ir išvažiavo į Pakruojo rajoną. Po jo vienerius metus vadovavo mokyklai Juozas Alzbutas. Pagaliau į mokyklą 1956 metais atvyko iš Mokytojų tobulinimosi instituto naujas direktorius Adomas Makarevičius. Buvo „nukeltas“ į provinciją už tai, kad savo vieną nepatikimą tarybinei valdžiai darbuotoją išleido į užsienį. Tuo metu tai buvo didžiausias nusikaltimas. Mokytojai pajuto, kad direktorius geras pedagogas, puikus psichologas. Nuo jo dvelkė kažkokia šiluma, ramybė, kuri persidavė visam mokytojų kolektyvui. Kažkaip savaime išnyko pykčiai, nesutarimai. Ramesni, dalykiški pasidarė ir mokytojų tarybos posėdžiai, kuriuose buvo svarstomas mokinių mokymasis, auklėjimas ir kiti svarbūs mokyklos klausimai. Jam direktoriaujant buvo pradėta statyti ir vidurinė mokykla – dabartinė Jono Graičiūno gimnazija. Prisimenu, kaip iškilmingai 1959 m. Rugsėjo 1-ąją įžengėme į naują dažais kvepiantį mokyklos&nbsp;pastatą. Jau pirmajame pedagogų tarybos pasėdyje direktorius A. Makarevičius pasakė, kad mokykla yra šventovė ir joje reikia elgtis kaip šventovėje. Net mokyklos įkurtuvių iškilmių neleido daryti mokykloje. Pobūvis vyko restorane. Buvo nutarta, kad mokiniai, atėję į mokyklą, nusiauna batus ir po mokyklą vaikšto su šlepetėmis. Žinoma, šis reikalavimas buvo sunkiai įgyvendinamas. Tai mokiniai užmiršdavo šlepetes, tai jos dingdavo kažkur rūbinėje. 

O istorijos faktai byloja, kad 1942-aisiais, hitlerinės okupacijos metu, Kelmės gimnazijos pastato prireikė okupantams – mokykla persikėlė į Gruževskio dvaro alaus daryklą, vadinamąjį „bravorą“, tačiau ten visos klasės netilpo. Geraširdžiai Kelmės žmonės suprato mokslo reikšmę ir atskiras gimnazijos klases priėmė savo namuose. Taip gimnazistai mokslus tęsė Špukienės namuose, pas Šilgalį, pas Mockų, Butkaus troboje, viena klasė buvo klebonijoje.

Gimnazijoje dėstė ir po visą Kelmę į atskiras klases bėgiojo mokytojai Jonas Vadeikis (lietuvių kalba ir literatūra), Kipras Ivanovičius (matematika), Bucevičiūtė (biologija), Bronius Urbelis (chemija), A. Pocius, B. Stumbrytė...

Vienu žodžiu, tokių reikalavimų ilgainiui teko atsisakyti. Iš pradžių ir mokyklos pastatas buvo labai saugomas. Bet kai praeidavo per dieną tūkstantis mokinių (mokykla dirbo trimis pamainomis, vakare mokėsi ir vakarinės mokyklos mokiniai),&nbsp;netruko apterlioti šviesias sienas, aprašinėti, tyčia ar netyčia, naujus mokyklos suolus. Žinoma, po to tie patys mokiniai valė sienas, plovė suolus. Mokykloje vyko savitvarka. Direktorius A. Makarevičius atvyko į Kelmę vienas, be šeimos. Naujojoje mokykloje buvo įrengtas butas direktoriui, todėl mokykloje jis praleisdavo ir savo laisvalaikį. Bet ir laisvalaikiu&nbsp;domėjosi mokyklos reikalais: užsukdavo į mokinių šokių repeticijas, klausėsi choristų dainavimo, ypač ilgokai užsibūdavo dramos būrelio repeticijose. Direktorius mėgo užkalbinti mokinius ir su jais pasikalbėti, todėl daugumą mokinių vadino vardais, žinojo jų ir pasiekimus, ir nesėkmes. Gerai pažinojo ir mokytojų gyvenimą, jų šeimas. Pamilo greitai jį ir mokytojai, ir mokiniai. Labai mylėjo&nbsp;gamtą (buvo biologijos mokytojas). Naujoji mokykla jo iniciatyva buvo apsodinta įvairiais medžiais. Kai kurie ir šiandien tebeauga. Medelių sodinimui pats vadovavo, mokė, kaip sodinti.

Stars pattern

Mielas Dienorašti, Šiandien yra balandžio 28 diena. Rašau tau, nes noriu išreikšti savo jausmus, emocijas ir mintis. Sėdžiu tarp keturių sienų jau kurį laiką ir tai veda po truputį iš proto. Dirbu ir miegu tame pačiame kambaryje. Kartais labai džiaugiuosi pabėgusi iš namų į gamtą, kad nusiraminčiau, pagalvočiau, pailsėčiau. Juk oras pastarosiomis dienomis labai gražus, bet durys „užrakintos”. Slegia didelis nerimas ir stresas, kaip atrodys egzaminai, nes vis dar negaliu priprasti prie nuotolinio mokymo. Sudėtinga išmokti, kai mokytojo nematai gyvai, negali pabraižyti į sąsiuvinį ir paklausti, ar čia taip darai, nes nėra tam galimybės.&nbsp;

Dotted paper

Man tokie neįprasti mokslai nuotoliniu būdu visai patinka. Aš pati esu labiau ramesnio būdo, intravertė, todėl man ilgas buvimas namuose nekelia susierzinimo. Mokydamasi iš namų galiu labiau susikaupti ir įsigilinti į užduotis, man netrukdo mano rami aplinka, kurioje mokausi. Žinoma, kaip ir dauguma žmonių pasiilgstu išėjimo į šurmulingą gyvenimą, nes, manau, daug kam būtų didelis iššūkis labai ilgą laiką prasėdėti namuose, niekur neišeinant iš namų. Bet dabar aš jaučiuosi labai gerai. Kiekvieną rytą stengiuosi atsikelti su geromis mintimis, nusiteikusi mokslui ir dieną praleisti produktyviai.&nbsp;

Praėjo beveik du metai, o aš taip noriu sugrįšti į mokyklą, pas Mokytojus, kurie buvo draugai, kurie buvo kaip ramstis susidūrus su sunkumais. Ne veltui sakoma, kad tik praradus supranti, ką turėjai.&nbsp; O šiandien būdama studentė dar labiau suvokiu, kaip iš tikrųjų buvo lengva gimnazijoje, kai visi buvome vieningi, ko trūksta studijų laikais. Tad tikiuosi, kad šis laikotarpis tik dar labiau suartins visus gimnazistus padėti vieni kitiems, suprasti.&nbsp; Kad ir nebesu gimnazistė, tačiau širdimi ir mintimis visada esu ten – GIMNAZIJOJE.&nbsp;

Samanta Balkaitytė 2020 m. balandžio 10 diena

O dieną man praskaidrina mėgstama muzika, kurios ištisas dienas klausausi, mano „klasiokė“ katė, gulėdama per pamokas šalia ir palaikydama mane, bei saulė, kurią užfiksuoju per savo namų langą. Net pagalvoju, kad dabar jaučiuosi kaip ši saulutė – vieną dieną šviečiu taip ryškiai ir spindinčiai, o kitą dieną bandau nors trumpam pasislėpti už debesų ir pabūti su savimi, savo mintyse.&nbsp; Bet juk tuo ir įdomus gyvenimas, nes jis visada įvairus ir margas, reikia tik tikėti, kad negandos praeis – juk viskas praeina – ir pilnas nuostabių bei netikėtų akimirkų gyvenimas toliau tęsiasi ir tęsis...

Agnė Jokubauskaitė 2020 m. balandžio 28 diena

Paper texture

Nesvarbu, ar atsikeliu 9 valandą, ar 11 valandą, kavą geriu iki pat 12 valandos, o jau kasdiene tradicija tampa „Įdomiosios pamokos“ per LRT. Negalėčiau pasakyti, kad mano paskaitose kažkas pasikeitė. Dirbame taip, kaip dirbome ir anksčiau, tik iš namų. Net intensyviau! Ne kartą po nuotolinės paskaitos liūdnai pagalvojau, kad man nepavyks atlikti užduoties, man trūksta informacijos ar konsultacijų. Tačiau tereikia susiimti ir dirbti, įdėti dar daugiau savarankiško darbo ir viskas pavyksta. Dabar viskas priklauso tik nuo mūsų, kiek mes norime išmokti ir kiek savo pastangų įdėsime. Niekas kitas – nei mokytojas, nei dėstytojas, nei tėvai to už mus nepadarys. Suprantu, kad toks staigus pasikeitimas negali būti be trukdžių, ne visiems viskas pavyksta, todėl noriu visų paprašyti kantrybės ir supratingumo, padėkime vieni kitiems, laikykimės kartu. Šiandien Šv. Velykų išvakarės. Dažėme margučius. Netyčia sudaužiau patį gražiausią, didžiausią ir geriausiai pavykusį. Vakar suplėšiau ilgai lauktą ir naują striukę. Užvakar įskilo telefono apsauga. Apskritai, viskas krenta iš rankų. Esu labai smulkmeniška, tokie maži „sutrikimai“ mane veikia, todėl nenuostabu, jei tuoj užbliausiu kaip tikra kalnų ožka. Štai toks mano karantinas – viena mano minutė pilna laimės ir meilės, o kita jau niaukiasi ir svaidosi žaibais. Tikiu, kad ne aš viena tokia šiuo metu... Taigi, gražių ir smagių visiems Šventų Velykų! Būkite sveiki, laimingi, džiaukitės mažais dalykais ir būkite kartu!

2020 m. balandžio 10-11 d. Emilija Sasnauskaitė

Warp black

Laikas prabėgo labai greitai. Mėnesio pradžioje buvo sunkoka, dabar jau lengviau, nes spėjau priprasti prie sistemos. Mokytojai užduoda mažiau darbų ir beveik nebėra techninių nesklandumų. Man patinka nuotolinis mokymasis, nes yra lengviau, mokymosi aplinka jauki, nes savo namuose mokaisi ir nejauti tiek streso per pamokas, kaip būdavo mokykloje.&nbsp;

Super! Tikėjausi blogiausio, bet viskas praėjo sklandžiai, tikrai šaunu ir smagu!

Į mokyklą grįžti tikrai norisi, tačiau nuotoliniu būdu mokantis patiriu mažiau streso ir panikos, tad man šitoks žinių įgijimas nėra kažkas baisaus. Taip pat džiaugiuosi, kad ir mokymosi rezultatai nepablogėjo!

Tikrai noriu pasidžiaugti mokytojais, kurie jau dabar su šiuolaikinėmis technologijomis tvarkosi puikiai! Stebiuosi, kaip jie greitai mokosi, nes nuotoliniu būdu mus, mokinius, mokyti yra tikrai nelengva. Šio mokymo pradžia buvo nelengva visiems, buvo ir nesklandumų, ir neaiškumų, bet praėjus mėnesiui, visi pripratome, daug ko išmokome ir retai kada dabar kyla kažkokios problemos. Smagu, kad ir mokiniai, ir mokytojai supranta vienas kitą, tikiuosi, kad ir toliau bus viskas labai gerai!

Orange geometrical pattern

Buvo ir tokių, kurie į Ameriką vyko ne savo noru. Diplomatas priminė ir tamsiu istorijos laikotarpiu pavadino skausmingą Afrikos praeitį – transatlantinę vergų prekybą, kai į Ameriką prievarta buvo gabenami afrikiečiai. Įdomu buvo sužinoti daugiau apie Eliso salą, kadaise buvusią vartais į JAV milijonams emigrantų. Kai atsivėrė šie vartai, JAV imigracijos srityje įvyko didelis pokytis. Sumažėjo atvykėlių iš Šiaurės ir Vakarų Europos – Vokietijos, Airijos, Britanijos ir Skandinavijos šalių – ir vis daugiau imigrantų plūdo iš pietų ir rytų Europos. Tarp jų buvo žydų, pabėgusių nuo politinės ir ekonominės priespaudos carinėje Rusijoje ir rytų Europoje, italų, skurdusių savo šalyje. Taip pat vyko lenkai, vengrai, čekai, serbai, slovakai. Diplomatas kalbėjo ir apie JAV pilietybės suteikimą: „Tai labai ilgas procesas, labai daug dokumentų, bet įmanomas“. Anot p. A. Barceno, lengviausias kelias gauti pilietybę – remtis giminystės ryšiais, kitas būdas – susituokti su JAV piliečiu, tuomet galima atvykti ir gyventi JAV. Šalis pagal tam tikrą tvarką priima ir pabėgėlius, ieškančius politinio prieglobsčio, taip gindama pažeidžiamiausius žmones pasaulyje. Prieglobsčio prašoma iš tokių valstybių, kaip Kongo Demokratinė Respublika, Mianmaras, Ukraina, Sirija, Irakas, Sudanas ir kt.

Helix border

Chalkboard

Labiau pamėgau fotografiją ne taip jau ir seniai, kada į rankas paėmiau sesers fotoaparatą, ir nuo jo dabar jau nebegaliu atsitraukti. Fotografija man kaip atgaiva ir pabėgimas nuo kasdienių minčių ir problemų. Kitokių, neįprastų vaizdų ir akimirkų užfiksavimas padeda iš šalies paprastuose dalykuose atrasti prasmę, savitą grožį, išskirtinumą ir nepaprastumą.

Grid paper

Ši savaitė buvo tikrai įdomi, patiko nauja mokymosi forma. Bet manau, kad mokykloje mokytis būtų įdomiau ir lengviau susikaupti, bet dabartinės situacijos nepakeisi, tenka taikytis ir džiaugtis tuo, ką turime.

Smagu, jog vyksta nuotolinis mokymas. Yra šiek tiek veiklos, o pamokos įdomesnės negu mokykloje, bet beveik nieko neišmokstu. Mokytojai užduoda daug darbo savarankiškai. Kartais net neišaiškina gerai, kaip jį reikia atlikti. Nepaisant visko, smagu, jog galime išbandyti ir tokį mokymosi būdą!

Viskas normaliai, mokytojai stengiasi geriau išaiškinti temas, bet mokslas vistiek yra kitoks, nei sėdėt mokykloje ir mokytis. Čia įdomiau, bet mokykloje daugiau išmokstu.&nbsp;

Šiaip visai neblogai. Naujovės yra gerai, bet virtuali aplinka niekaip nepakeis realybės :(((

Bunting border

Buvo saulėta, šilta, giedra diena, tad ėjau pasivaikščioti, pabūti su gamta – tai mano hobis. Ėjau ir galvoje tiesiog gimė žodžiai apie Žemę. Iškart juos užsirašiau. Žemė – tai ne mūsų planeta, ne mūsų nuosavybė. Ne mes čia viską užauginom. Ne mes suteikėm pasauliui šį esamą grožį. Ne mes sukūrėm gamtą. Tai ji sukūrė mus. Mes – tarsi atvykėliai. O gamta mus čia priėmė ir įkurdino. Tai gamta leido mums čia gyventi, augti, siekti svajonių ir tobulėti. Leido statyti namus, tiltus, užtvenkti upes ir semti vandenį iš jos gelmių. Ji padėjo mums savo galia. Ji norėjo mums tik gero. Iki dabar. Iki šios dienos. Ji jau griauna miestus, užlieja krantus, nupučia namus ir sudarko visą, ką mes padarėme. Ir ne – tai ne ji kalta. Mes, žmonės, jos negalime teisti. Teiskime tik patys save. Tai mes kalti. Mes užgrobėme beveik visą jos plotą. Mes dusinam ją įvairiausiomis dujomis. Mes teršiam jos aplinką. Mes kertame jos miškus. Mes sukeliame gaisrus ir mes siurbiame iš jos viską, ką tik galime.

Mūsų gimnazijoje IT mokytojų Algirdo Barančiuko ir Ilijanos Petrauskienės iniciatyva buvo surengti mokymai, kaip naudotis nuotolinio mokymo platformomis. IT mokytojai, neskaičiuodami valandų, dirbo ir mokė, konsultavo kolegas. Mokytojai mokėsi, ne vienas iš jų – visai naujų jų gyvenime dalykų. Per dvi savaites turėjo išmokti taip, kad galėtų savo dalyko mokyti gimnazistus&nbsp;visai kitaip, nei iki šiol. Kovo 30 d. visoje šalyje – ir mūsų gimnazijoje – prasidėjo nuotolinis mokymas. „Kelmės gimnazija. 2020 metų dienoraštis“ – apie tai, kaip nuo šios dienos gyvename ir mokomės. Apie ką mąstome, svajojame, ką prisimename. Šio dienoraščio rašymas – mūsų gimnazijos bendruomenės vienybės išraiška. Nebūdami mokykloje vis tiek esame kartu. Šis bendrumo jausmas, kai savo mintimis ir jausmais dalijasi ne tik dabar dirbantys ir besimokantys žmonės, bet ir baigę gimnaziją mokiniai, dirbę mokytojai, liudija mokyklos stiprybę. Ar tai nėra pati didžiausia dovana mokyklai jos jubiliejus proga?

Živilė Klimienė, direktoriaus pavaduotoja

Narrow ruled paper

Bėgant paskutiniams mokykloje metams, suprantu, kad ne už ilgo reikės pradėti naują gyvenimo etapą dideliame, šurmulingame mieste. Bet galiu teigti, kad visada atsiminsiu savo nuostabų gimtąjį miestą, jo žmones, ramybę, gamtą. Kada norėsiu atsikvėpti ir pailsėti nuo greito sostinės gyvenimo, visada grįšiu į Kelmę – ten, kur užaugau, ten, kur jausiu vaikystės nostalgiją, tylą, ramų atokvėpį, įsimintinas akimirkas ir jaukią aplinką.

Dėl ko? Dėl pinigų, turtų, patogumo sau ir dar geresnio esamo mūsų gyvenimo. Ar mums vis dar nepakanka? Žemė jau nualinta. Ji jau kenčia. O mes dažnai neatkreipiame dėmesio į jos dar kol kas matomą grožį. Jo likę jau nebe daug. Pakelkime akis į dangų ir pastebėkime jo didybę. Taip pat pažiūrėkime – dega miškai, pievos. Kur jų didybė? Juk tai mūsų rankų darbas. Niekas kitas, tik mes padarėme tokią didelę žalą gamtai. Mes baigiame ją sunaikinti. O ji... Juk ji mus priėmė čia. Ji mums padėjo, suteikė geriausias sąlygas. O mes jai taip atsidėkojame? Ją skriausdami? Kiek laiko dar praeis, kol mes susivoksime? Kol mes nustosim taip elgtis? To numanyti tiesiog neįmanoma. Bet aš žinau – greičiausiai mes nurimsime tik tada, kai nualinsime visą žemę. Tada, kai nebeturėsime, ko kirsti, ką semti ar iš ko statyti, tik tada mes apsidairysime aplink ir suvoksime, ką padarę ir praradę. Tada, kai tai labai stipriai paveiks mus ir mums grės tiesiog išnykimas. Tada, kai gamtos jau nebebus, o bus tik namai, keliai, mašinos ir visa kita, kas tikrai ne tiek vertinga ir yra sukurta žmogaus.

Marble

Kelmės gimnazija. 2020 metų dienoraštis I dalis

Bravo! Iš pradžių buvo sunku, sistemos striginėjo, atsirasdavo kitų nesklandumų. Bet dabar viskas pasitaisė, viskas išties labai gerai. Labiausiai džiaugiuosi dėl mūsų mokyklos mokytojų, labai smagu, kad jie noriai dirba su mumis ir nebijo jiems „mestų“ iššūkių.

Viskas gerai, pripratom prie krūvio, bet smagiau būtų mokykloj.

Viskas gerai, su laiku vis lengviau mokytis nuotoliniu būdu.

Mano nuomone, nuotolinis mums labai gerai „prilipo“, viskas tikrai gerai, tik vis tiek pasiilgstu tos tikrovės. Ir, tiesą sakant, labai pagerėjo pažymiai, tad manau, kad tai geriausias dalykas, ir šiaip viskas gerai, kaip jau ir minėjau.

Atsiliepimus&nbsp;surinko Ib klasės auklėtojas, vyresnysis ekonomikos ir verslumo mokytojas &nbsp;Nerijus Šarauskas

Noriu papasakoti ir apie pokario mokinius. Jau rašiau apie niūrią mokyklos patalpų būklę. Mokinių nuotaikos labai ją atitiko. Buvo privalomas tik septynmetis mokymas, todėl į vyresnes&nbsp;klases ėjo tik tie, kurie norėjo mokytis. Dėsčiau lietuvių kalbą 5-7-tose klasėse. Prisimenu mokinių kuklią aprangą. Berniukai apsirengę mamų austais ir jų pačių siūtais švarkeliais, mergaitės – megztinukais. Ir nuotaika kažkokia niūri, vaikų veideliai atrodė prislėgti, nebuvo vaikiško džiaugsmo. Galbūt jų veiduose atsispindėjo ir jų tėvų sunkus gyvenimas. Ėjo pirmieji kolūkinės santvarkos metai. Labai išgyveno tėvai, kai į kolūkio tvartą reikėjo išvesti savo numylėtą arklį ar kitą gyvulį. Ypač neramu buvo kaime. Dar vis pasigirsdavo, kad vienur ar kitur išvežė šeimą, kad stribai suėmė šeimos tėvą ir įkišo į kalėjimą nežinia už kokias kaltes. Visas tėvų gyvenimas atsispindėjo&nbsp;ir vaikų veiduose. Keitėsi ir mokyklos direktoriai. 1951 metais buvo atleistas iš direktoriaus pareigų ir Jonas Vadeikis, nes nebuvo komunistų partijos narys. Į jo vietą atkėlė Vaclovą Stankevičių, matematiką. Tai buvo jaunas, nepatyręs, menko pedagoginio takto žmogus. Jau pirmajame posėdyje nusakė savo reikalavimus, o kiekvienas mokytojas, kuris nepaklus tiems reikalavimams, bus išvarytas „gazuoto vandens pardavinėti“.

Šventės metu į savo laidos draugus, mokytojus, tėvelius kreipėsi abiturientės Saulė Maleckaitė, Karolina Indrulytė, grojo Justinas Bernotas, Kasparas Šimkevičius, Lukas Mikalauskas. Abiturientų tėvelių vardu kalbėjo Edmundas Baracevičius. Visa mūsų gimnazijos bendruomenė linki 80-osios laidos abiturientams sėkmingos egzaminų sesijos ir paties tiesiausio gyvenimo kelio! Būkite laimingi, mūsų mokiniai!

Labai gražiai buvo mokytojų palydėtas į&nbsp;užtarnautą poilsį – pensiją. Prie valgiais apkrauto stalo jis pasakė gražią atsisveikinimo kalbą, ėjo prie kiekvieno mokytojo, pasakydavo kelis malonius žodžius, palinkėjimus. Ilgai jį prisimindavo ir mokiniai, ir mokytojai. Kadangi A. Makarevičius po to gyveno Vilkijoje, tai mokytojai važiuodami pro šalį dažnai aplankydavo. Jis pavaišindavo savo užaugintais obuoliais. Užsukdavo buvęs direktorius į Kelmę, aplankydavo ir mokyklą. Mokiniai, jei vykdavo pamokos, kartu su mokytoju išeidavo jo pasitikti. Labai šilti būdavo susitikimai. Visų, kurie pažinojo Makarevičių,&nbsp;širdyse liko šviesūs prisiminimai. Per savo netrumpą pedagoginio darbo stažą Kelmės vidurinėje mokykloje (1950-1990 m.) sutikau daug puikių mokytojų, gerų savo dalyko žinovų, kūrybingų asmenybių. Jie išugdė daug&nbsp;mokslo daktarų, gydytojų, teisininkų, mokytojų ir kitų profesijų puikių specialistų.

Prisiminimus pateikė lietuvių kalbos ir literatūros vyresnioji mokytoja Genovaitė Rutkūnienė

Misc texture 1

Pradžioje, kai karantinas tik ką buvo paskelbtas, (tikriausiai taip, kaip ir daugumai abiturientų) galvoje kirbėjo vienintelis klausimas: „O tai kaip vyks egzaminai?“ Šitas klausimas mane kankino kokias dvi savaites, tačiau ilgainiui jis prarado aktualumą, nes, matyt, atsibodo. Mes esame nežinioje, o nežinomybės jausmas tikriausiai vienas labiausiai slegiančių, bet ar verta kankintis ir mąstyti apie tai, kas nuo tavęs nepriklauso? Atsakiau mintyse – „Ne“ ir nusprendžiau nepasiduoti negatyvui, kuris dominuoja visur: tiek internete, tiek televizijoje.

Pirmajame posėdyje gavau ir visuomeninį darbą: išrinko mane pedagogų tarybos posėdžių sekretore, turėjau rašyti posėdžių protokolus. Šį neapmokamą darbą dirbau daugiau nei trisdešimt metų. O tie posėdžiai kartais trukdavo net iki 12-os val. nakties, nes prasidėdavo po antrosios pamainos pamokų (6-7 val. vakaro). Vadovaujant kai kuriems mokyklos direktoriams, posėdžių metu kildavo didžiausi ginčai, kritika, įžeidinėjimai. Aišku, tai kenkė ir mokymo kokybei. Mokytojai buvo išvarginti, nervingi. Kas tik norėjo, tas galėjo vizituoti&nbsp;jų pamokas. Ateidavo&nbsp;į pamokas iš komjaunimo komiteto, komunistų partijos komiteto, net iš saugumo. Tie tikrintojai labai mažai nusimanė apie pedagoginį darbą. Jiems rūpėjo idėjinis mokinių auklėjimas. Atsimenu vieną juokingą įvykį. 1952 m. 7-toje klasėje veda lietuvių kalbos pamoką gera lituanistė Liuda Rukienė. Jos pamoką stebi saugumietis. Mokytoja aiškina mokiniams sudėtinius sujungiamuosius sakinius. Buvo reikalaujama, kad pavyzdžiai (sakiniai) būtų pateikiami iš grožinės literatūros kūrinių, kad atitiktų metodinius, dalykinius reikalavimus ir auklėtų mokinius komunistine dvasia. Kaip tik tuo metu buvo išleistas saugumiečio Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus romanas ,,Kalvio Ignoto teisybė“. Mokytoja ir padiktavo sakinį iš to romano: ,,Deksnys jau kelintą pasaką varo, o iki aušros dar toli.“ Pasibaigus pamokai, saugumietis nusivedė mokytoją į direktoriaus kabinetą ir sušuko: „Apie kokią aušrą kalbi mokiniams? Ko dar lauki?“ 

Clouds pattern

Literatūros mokyti, bent man, neįmanoma be vaikų akių ir savo širdies… O teks. Tos dvi mokinių atostogų savaitės&nbsp;buvo košmariškos: ašaros, menkavertiškumo jausmas, pyktis ant savęs, bejėgiškumas, baimė – net panikos priepuoliai... Tada ir supranti, kas iš kolegų&nbsp;yra tikri ir nuoširdūs&nbsp;žmonės... Nemiegojau naktimis, net buvau nusprendusi rašyti prašymą išankstinei galimybei išeiti į užtarnautą poilsį – mokykloje dirbta jau 40 metų. Bet kolegių&nbsp;palaikymas, pasidalijimas baimėmis, pagaliau – Ilijanos begalinė kantrybė ir, sakyčiau, pasiaukojimas padeda iškęsti. Dabar baimindamasi&nbsp;laukiu pirmadienio. Paprašiau savo klasių padaryti grupes ir įtraukti mane. Vakar dvi klasės tai padarė, pasikalbėjau su vaikais, pasidalijom juokeliais, pasakiau, kad jie bus mano mokytojai, jie mane padrąsino, aš – juos ir kažkaip&nbsp;pasidarė geriau. Dar nežinau, ko griebsiuosi&nbsp;pirmadienį, bet kaip nors...

Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Valerija Puišienė 2020 m. kovo 28 diena

Kelmės J.Graičiūno gimnazijos archyve rastas vienas dienynas, kuriame nežinomo autoriaus ranka, įrašyta: 1945 – 1946 m. dėstomieji dalykai buvo šie: direktorius – Jonas Vadeikis, lietuvių kalba – Vadeikis Jonas, rusų kalba – Vadeikis Jonas, vokiečių kalba – Jovaiša Leonas, anglų kalba – Jovaiša Leonas, algebra – Ivanovičius K., geometrija – Ivanovičius K., trigonometrija – Ivanovičius K., psichologija – Jovaiša Leonas, istorija – Bukauskas Antanas, geografija – Šimulis Povilas, fizika – Ivanovičius K., biologija – Bucevičiūtė, chemija – Urbelis Bronius, namų ruoša – Jovaišienė Stefa, sanitarija – Juškevičius Marijonas, kūno kultūra – Eitmantis Vytautas, Stungurytė Jadvyga, karinis parengimas – Buzys Petras, muzika – Urbelis Alfonsas . Gruževskių dvare gimnazija veikė iki 1959-ųjų, kai duris atvėrė dabartinės gimnazijos pastatas. Apie „dvaro“ mokyklos laikotarpį prisimena buvę jos mokiniai, mokytojai. Siūlau paskaityti pluoštą atsiminimų.

Živilė Klimienė 2020 m. balandžio 17 d.

Pencils border

Large grid paper

Nesėdi mūsų gimnazistai tik nuotolinėse pamokose ar besirengdami joms. Karantino metu jie dalyvauja ir šalies mastu organizuojamuose renginiuose. Jau trečią kartą organizuojamas Nacionalinis ekonomikos egzaminas, kurį rengia Lietuvos laisvosios rinkos institutas bei Lietuvos radijas ir televizija, šiemet vyko įsibėgėjant karantinui šalyje. Mūsų gimnazija – šio egzamino ambasadorė Kelmės rajone, nes gimnazistai visada jame aktyviai dalyvauja. O šiemet savo ekonomikos žinias galėjo pasitikrinti kiekvienas jam patogiu metu, nes egzaminas vyko visą dieną internetu. Egzamine dalyvavo ne tik ekonominiais procesais besidomintys gimnazistai, bet ir tie, kurie pamokose gilina ekonomikos žinias, taiko jas daugelyje sričių – nuo kasdienio gyvenimo sprendimų iki politikos, popkultūros ar istorijos.

Ekonomikos ir verslumo vyresnysis mokytojas Nerijus Šarauskas 2020 metų balandžio 28 d.

Aš tai suprantu jau dabar, todėl noriu atsiprašyti. Atsiprašau už tuos, kurie kerta tavo, Žeme, miškus. Atsiprašau už tuos, kurie semia visą vandenį iš tavęs. Atsiprašau už tuos, kurie medžioja tavo gyvūnus ar naikina žuvis. Atsiprašau ir už tuos, kurie niokoja tave šiukšlindami ar kitaip užgaudami. Atsiprašau už tuos, kurie buvo, yra ir bus tavo niokotojai. Atsiprašau už visus. Noriu tikėti, kad žmonija pasikeis. Kad jų svarbiausios vertybės nebebus pinigai ar turtai, o būsi tu. Laukiu, kada mes pradėsime pamatyti mažus, vos pastebimus gražiausius dalykus. Kada mes padėsime tau gyvuoti, o ne sieksime tavo galią pasisavinti. Tikiuosi, kad žmonija susiprotės. Nes jei ne – viskam, ką kūrei tu, Žeme, ką kūrėme mes, žmonija, grės galas. Viskas pasibaigs ir tiesiog išnyks. Nebeliks nieko.&nbsp;Tik planeta. Be gyvybės.&nbsp; Tad gal jau susiprotėkim? Gal jau apsidairykim ir sustokim? Nelaukime tokios pabaigos. Nenaikinkime gamtos ir tuo pačiu savęs. Apgalvokim savo sprendimus ir veiksmus. Apgalvokim visa, ką esame padarę blogo gamtai, ir stenkimės daryti nuo šiol tik gera. Nuo dabar. Nuo šios dienos.

Miglė Laurinavičiūtė 2020 m. balandžio 15 diena

Dauguma mokytojų moka naudotis programomis. Gerai, kad viskas vyksta sklandžiai ir nenutrūksta dėl ryšio nesklandumų. Kitiems mokytojams yra sunkiau įkelti įvairius failus į programą. Nepatiko mokiniai, kurie trukdė mokytojams vesti pamoką, o mums klausytis. Visai gerai! Pamokos praėjo gan sklandžiai. Serveriai strigo, bet dirbti iš bėdos tikrai galima. Jeigu kiekvienas būtume sąmoningi, netrukdytumėme Mokytojams vesti pamokų, būtų daug paprasčiau ir mums patiems geriau. Vaikai, kurie visiškai neturi nieko bendro su mūsų pamokomis, labai trukdė bei elgėsi neapgalvotai, tikiuosi tai nebepasikartos. Labai gerai!&nbsp;

Buvo keli nesklandumai, kai kuriems mokytojams sunkiau naudotis Zoom programa. Trūko supratimo ir iš kitų pirmų klasių, bet manau po kiek laiko viskas susitvarkys :)) Pirma diena nuotoliniu mokymosi namuose buvo šiek tiek kitokia, negu visos. Viskas vyko sklandžiai, nepaisant kai kurių pamokų, per kurias mokiniai rėkavo. Esu patenkinta tokiu mokymusi, jau seniai reikėjo tokių naujovių! Viskas sekėsi gerai, tik kartas nuo karto sustreikuodavo ryšys. Truputį bijojau jungtis į pirmą pamoką, bet paskui įsivažiavau. Diena buvo gan lengva, nepaisant to, kad buvo pirma diena po atostogų. Deja, labai trūkinėjo ryšys, dėlto buvo sunku tinkamu laiku „įsijungti“ į pokalbį, darbą.

Dar nuotoliniam mokymui neprasidėjus tapo aišku, kad mūsų šimtą metų neatnaujintas internetas tikrai „neišneš“ keturių atskirų žmonių vaizdo konferencijų. Neišnešė net vieno žmogaus. Taigi, per porą dienų buvo suorganizuotas spartesnis internetas. Jau antra savaitė visi jungiamės ir neturime jokių trikdžių – niekaip negaliu atsidžiaugti. Pirmąją nuotolinio mokymo dieną visi atsikėlėme anksti. Nors aš galėjau pamiegoti dar kiek ilgiau, kėliausi kartu. Žinojau, bus iššūkis prijungti pradinukus prie nuotolinės pamokos. Tačiau nemaniau, kad didesnis iššūkis bus padėti jiems atlikti užduotis. Paminėsiu, kad namie kartu su manimi gyvena trys pradinukai. Nuo pastovaus daugybos lentelės kartojimo aš jau nebežinau tikrojo atsakymo, o bandant aiškiai ištarti esamojo laiko veiksmažodžius, kuriuose galūnė su minkštumo ženklu, žodžiai įgauna nebesuprantamą skambesį. Kasdien aiškinamės atsiųstas užduotis, jas atliekame, fotografuojame, siunčiame. Užduotys formuojamos per kelias platformas, taip pat atliekamos ir pratybų bei vadovėlių užduotys. Kažką netyčia praleisti yra tikrai nesunku. Ypač, kai nebespėji gaudyti informacijos. Pamažu tokios dienos jau tampa rutina ir net nepastebiu, kaip ateina naktis. O po jos ir vėl tokia nauja diena.

pasibaigus pirmai nuotolinio mokymo savaitei

Ši savaitė asmeniškai man buvo labai įdomi! Smagu išbandyti naujoves, smagu bus pora savaičių, bet po to, manau, atsibos, visi pasiilgsim mokyklos, draugų ir mokytojų! Išties galiu pasidžiaugti mokyklos mokytojais, visi labai supratingi! Jei ko nesuprantame ar kažkas kelia klausimų, jie drąsiai mums padeda! Manau įsivažiuosim ir viskas bus labai gerai!

Savaitė praėjo gan greitai bei labai įdomiai. Smagu, kad mūsų mokyklos mokytojai yra ryžtingai ir pozityviai nusiteikę dirbti su technologijomis.

Nuotolinio mokymo pamokos man patinka truputį labiau, nes esi savoje aplinkoje, aišku, sunkiau susikaupti per pamoka, bet su laiku galima priprasti ir po truputį priprasim prie tokio mokymosi būdo. Per pamokas gauname daugiau savarankiško darbo, daugiau namų darbų negu anksčiau.

Craft paper border

Buvusios „dvaro“ mokyklos mokinės, vėliau – mokytojos Olgos Lukoševičienės (1926–2019) prisiminimai apie&nbsp;mokyklą

Susitikimas su diplomatu p. Andres Barcenu buvo labai įdomus. Įdomu buvo išgirsti ir sužinoti visas ypatybes ir sunkumus norint apsigyventi Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kaip šis procesas pasikeitė nuo JAV pradžios. Tik gaila, kad pritrūko daugiau laiko klausimams. Justinas Bernotas

Susitikimas buvo įdomus, nekasdieniškas, informacija, kurią pateikė JAV ambasados diplomatas p. Andres Barcenas, buvo nauja, dar negirdėta. Tokie susitikimai, manau, yra naudingi ir lavinant anglų kalbos žinias. Agnė Stankevičiūtė

Labai patiko JAV ambasados atstovas p. Andres Barcenas. Diplomatas papasakojo viską suprantamai ir aiškiai. Buvo paprasta sekti jo mintį ir sužinoti daugiau naujos informacijos, patiko kuriama neformali nuotaika ir diplomato humoro jausmas. Deimantė Šaulytė

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Genovaitės Rutkūnienės (vyresniosios) prisiminimai apie „dvaro“ mokyklą ir kitus mokyklos istorijos faktus

Pradžia sunki, dabar jau viskas įprasta. Taip pat baigiame įprasti prie didesnio krūvio.

Pradžia buvo keista, sunki. Dabar viskas jau įprasta, vis mažiau atsiranda nesklandumų, viskas jau žinoma. Man patinka ši mokymosi forma, nes nėra tiek daug streso, gali ilgiau pamiegoti. Bet mokymosi kokybė, mano manymu, tikrai nukenčia, nes kai kurios pamokos vyksta trims klasėms vienu metu, per online pamokas sunkiau išlikti susikoncentravus.

Iš pradžių buvo sunku, tačiau praėjus mėnesiui jau žymiai lengviau planuoti savo laiką, kad neliktų daug užduočių paskutinę dieną. Vidurkis ir pažymiai pagerėjo, dėl to džiaugiuosi. Mažiau pavargstu, mažiau įtampos, gali ilgiau miegoti. Tik, aišku, mokymasis nėra efektyvus, nes sumažėjo pačių pamokų kiekis, neišmokstame tiek, kiek mokėmės mokykloje, o kai pamokos vyksta visiems pirmokams kartais nedrąsu klausti, jei kas būna neaišku.

Pradžioje buvo kažkiek neįprasta, bet su laiku tai tapo kasdienybė, išmokstama daugiau informacijos.

Man ši savaitė prabėgo nepastebimai greitai, iš pradžių viskas buvo nauja ir keista, bet po truputį priprantu prie tokio mokymosi, manau, jog geriau įgyti žinių tokiu būdu, nei ištisas savaites sėdėti namie ir nieko neišmokti.

Pirmos dienos buvo galbūt betvarkė, tačiau įsivažiavus per savaitę viskas tikrai pagerėjo. Džiugu, kad programos nestringa, o mokytojai yra motyvuoti mus mokyti lygiai taip pat, kaip ir mokykloje. Asmeniškai man taip mokytis yra šiek tiek lengviau, mažiau pavargstu, tačiau tai gali pasikeisti, kai prasidės įvairūs atsiskaitymai

Savaitė prabėgo greitai, po pirmos dienos viskas buvo aišku. Mokslo kokybė, aišku, nukenčia, bet yra mokytojų, kurie tikrai gerai išaiškina temas.

Atsiliepimus surinko Ib klasės auklėtojas, vyresnysis ekonomikos ir verslumo mokytojas Nerijus Šarauskas

Į Gruževskių dvaro rūmus (dabar – Kelmės krašto muziejus) mokykla persikėlė 1944 metais. Prasidėjo vadinamosios „dvaro“ mokyklos laikotarpis. Įdomu, kad nuo 1945-1946 mokslo metų pradžios kaip dienynai buvo naudojamos Raudonosios Armijos šaudymo pratyboms skirtos registracijos knygos – po karo labai trūko popieriaus. Taip tęsėsi beveik dvejus metus, vėliau pasirodė mokykloms skirti dienynai.

Aš, baigusi vidurinę mokyklą 1953 m., buvau priimta dirbti mokyklos sekretore. Buhaltere tuo metu dirbo Ona Poškutė, kuri netrukus buvo perkelta į Švietimo skyrių, ir dalis jos darbų buvo pavesta man: iš Švietimo skyriaus reikėjo paimti ir išmokėti mokytojams bei sargų personalui (jie kūreno krosnis ir valė klases) atlyginimus, rinkti mokslapinigius (iš kiekvieno mokinio po 15 rublių, bet tas mokestis vėliau buvo panaikintas). Dar teko rūpintis ir savišalpos kasa, kuri buvo įsteigta švietimo profsąjungos. Mokytojai galėdavo pasiskolinti pinigų, o skola po to būdavo išskaičiuojama iš atlyginimo. Dar dirbdama sekretore 1955 metais įstojau mokytis į Vilniaus valstybinio instituto pedagoginį neakivaizdinį skyrių studijuoti vokiečių kalbos ir tais pačiais metais buvau paskirta dėstyti vokiečių kalbą mokykloje. Tais pačiais metais į mūsų vidurinę mokyklą iš Kražių atvyko dirbti mokytoja Birutė Kavaliauskienė (dėstė anglų kalbą) su vyru Juozu Kavaliausku (vokiečių kalbos mokytojas). Pasikeitė ir mokyklos direktorius – Stankevičius išvyko, kurį laiką direktoriumi buvo Juozas Alzbutas, o vėliau atvyko Makarevičius. 1957 m. atvyko A. Dziena (matematikas) ir V. Dzienienė (chemikė). Tuo metu pradinių klasių mokytomis dirbo dvi į pensiją išėjusios mokytojos – Petronėlė Laugalytė ir Elena Paulekaitytė. Joms prie atlyginimo priklausė mokėti ir pusę pensijos.

Pirmosios dvi karantino savaitės moksleiviams ir studentams buvo paskelbtos kaip atostogos. Jų metu buvo ruošiamasi nuotoliniam mokymui. Atrodė, lyg ir viskas gerai, atostogos. Tačiau kažkas buvo ne taip. Pagaudavau save slampinėjančią iš kampo į kampą, vis nerasdavau vietos. Niurzgėjau ant neaišku ko ir dėl ko. Pagaliau susivokiau, jog tai – nerimas. Nerimas dėl to, kad pasikeitė įprasta savaitės planuotė ir jau būtų galima imti priprasti prie naujos, tačiau nežinia, kada ji ir vėl gali pasikeisti. Kas bus su mokslais? Kaip jie vyks? Ar dėstytojai bus supratingi ir atsižvelgs į situaciją? Kaip reaguos mano universitetas? Ar laikysis panašios nuomonės kaip ir kiti universitetai? Kokia bus finansinė situacija? Kas bus, jei karantinas užsitęs tikrai ilgai? Galėjau ir vis dar galiu tik spėlioti, kas ir kaip bus, tačiau nuo to niekas nepasikeis ir geriau nebus. Šiuo metu stengiuosi įsikalti tai sau į galvą.

Vilma Vipartienė, Kristina Mockutė, Vida Bartkevičienė. Tapyba ant šilko

Mokytojų ir darbuotojų tapybos ant šilko darbus pateikė vyresnioji technologijų mokytoja Albina Rimšienė 2020 m. gegužės 6 diena

Bright ideas border

O dabar apie tą naująjį projektą – nuotolinį. Labai smagus projektas, leidžia apkeliauti visas šalis, mėgautis gražiais vaizdais ir svarbiausia – gerai praleisti laiką. Aš kiekvieną dieną mėgaujuosi savo vaizdu pro langą: butų stogai ir bažnyčios bokštas. Ko ne kurortas? Kartais pažiūrėjus į kitų langus atsispindi saulė, manau, kad tai didelis privalumas, nes ir soliariumo lankyti nereikės. Taip pat aš visada ant stalo matau man labai įsimintiną atviruką, kurį pirkau Taline. Jame pavaizduota saulė, besileidžianti už debesų, ir ramiai sau banguojanti jūra. Kai neberandu atsakymų į trigonometrines funkcijas, aš stengiuosi&nbsp;žiūrėti į šią gilią jūrą ir nepamiršti,&nbsp;kad esu žmogus, kuriam dar viskas prieš akis, ir nereikia baisiai nerimauti. Todėl galiu drąsiai sakyti, kad egzaminai manęs nebaugina! Na, gal po mėnesio taip drąsiai to ir neištarsiu. Taigi, svarbu nebūti stovinčiu vandeniu, tekėti sraunia upe ir nerti į egzaminus! Noriu palinkėti visiems kantrybės, ištvermės, nepamiršti pietums paruošti valgyti ir būtinai pramankštinti akis.

Judita Klusaitė 2020 m. balandžio 24 diena

Niekaip nesuvokiu, kaip toks kiekis šiukšlių atsiranda kažkokių mažų kaimelių apylinkėse. Kyla klausimas, kodėl nesurinkau pati? Šiam tikslui turėčiau pasiskolinti kaimyno traktorių su priekaba. Dar prieš pat karantino paskelbimą, kilo panika dėl dezinfekcinio skysčio trūkumo. Žmonės masiškai puolė jį pirkti. Turbūt masiškai pirko viską, tačiau mano šeimai aktualus tam tikras dezinfekcinis skystis. Mes nepuolėme panikuoti, buvome ramūs. Tačiau susirūpinimas kilo – o kas, jei isterijai pasidavę žmonės tikrai supirks viską? Ką darysime mes, jei dezinfekcinis skystis mums yra vos ne gyvybiškai svarbus? Leidausi į dezinfekcinio skysčio paiešką Kelmėje. Vienoje vaistinėje gavau vieną buteliuką, kitoje gavau visą butelį, trečioje negavau visai. Bėriau klausimus vaistininkėms: ar turite būtent šio skysčio? Ar turite didesnį buteliuką? Ar tik vieną turite? Vienoje vaistinėje į klausimą, ar tik vieną didesnį buteliuką turite, gavau atsakymą: „Pas mus spiritas visas išpirktas, o jūs daugiau dezinfekcinio norit!“. Turbūt pasirodžiau naivi. Visgi, dar kita vaistinė mane nustebino – į klausimą, ar turite didesnį buteliuką, gavau atsakymą: „Didesnius buteliukus atidėjome ligoniams, kuriems skystis tikrai reikalingas. Ką turės daryti tikri ligoniai, kai žmonės viską supirks?“. Tuomet pasakiau, kad tuo tikslu mums ir yra reikalingas šis skystis. Labai džiaugiausi šios vaistininkės žmogiškumu ir supratimu. Per visas Kelmės vaistines gavau tris didesnius buteliukus ir vieną mažesnį. Mažesnių buteliukų buvo ir daugiau, tačiau juos palikau kitiems.

Kelmės gimnazija į atskirus pastatus „išsibėgiojo“ ir pusiau nuotoline, tai yra, nutolusia nuo pagrindinio savo pastato, tapo ir 2006 metais. Žinoma, priežastis buvo ne tokia katastrofiška, kaip Antrojo pasaulinio karo metu. 2006 m. birželio mėnesį prasidėjusi gimnazijos renovacija, deja, nesibaigė rugsėjo 1-ąją. Mokslo metų pradžioje pastate dar iš peties (ar neskubėdami?) darbavosi statybininkai. Kaleno grąžtai, sukosi dulkių, kalkių debesys, koridoriuose lingavo pastoliai, mėtėsi lentos. Gruodžio mėnesį ant stogo, tiksliau – vietoj jo – pleveno plastikinė plėvelė... Atskiros klasės, įvairių dalykų mokytojai tuo metu dirbo Suaugusių mokymo centre, Meno mokykloje, jaunimas šurmuliavo ir Kelmės kultūros centre – klasėmis virto net šio centro salės užkulisiuose buvę aktorių persirengimo kambariai. Kiekvienas gimnazistas turėjo ne tik savo pamokų, bet ir patalpų, kur vyks pamokos, tvarkaraščius. Mokytojai taip pat keitė savo „kabinetus“ ir džiaugėsi, kad ne tokia ta Kelmė didelė, gali per 10 – 15 minučių nubėgti iš vienos klasės į kitą. Visada būsime dėkingi įstaigoms, priėmusioms gimnazijos klases savo patalpose.

Radial orange

Leaf border

Mes, žmonės, esame paskendę savo urbanistinėse džiunglėse ir pamiršę, koks visgi nuostabus ir unikalus dalykas yra gamta, o jeigu jau ir prisimename, tai tikrai su ja ne visada etiškai ir gražiai elgiamės. Žmonės turi prisiminti savo prigimtinę pareigą būti gamtos angelais-sargais, o ne priešais. Šiais laikais ieškome tik naudos, bet nieko neduodame, taip neturėtų būti, viskam turi galioti balanso taisyklė. Išties šis sunkus laikotarpis – pandemija – parodė ir priminė, ką buvome primiršę, ir gamta mus moko, kas bus, jeigu mūsų atsainumas tęsis toliau. Man yra labai smagu ir džiugu matyti žmones, iš naujo atrandančius gamtą, kad vyksta šioks toks žmonių sujudimas, pradedame galvoti, kaip galime padėti mus supančiai aplinkai. Labai tikiuosi, kad su laiku mes visi „ateisime“ į protą ir pradėsim sąmoningai tausoti, mylėti ir, be abejo, gerbti mūsų visų motiną – gamtą.

Agnius Grigaitis 2020 m. balandžio 20 diena

Pop art blue

2020 m. gegužės 11 diena Pirmieji kandidatų į gimnazistų prezidentus debatai praėjo sklandžiai, be trukdžių. Pastebėjau, kad mums namie reikia geresnio interneto, bet išsisukau iš šios situacijos tiesiog nesirodydamas ekrane. O toliau Saulė buvo gera debatų moderatorė, „susitvarkė“ puikiai su kandidatais. Kaip pirmam kartui, tai man davė naudingos patirties tiek vadovaujant, tiek vedant debatus, tiek naudojantis informacinėmis technologijomis.&nbsp;

2020 m. gegužės 13 diena Įspūdžiai po šiandien įvykusių debatų: nelabai žinojau, ką daryti, kai tiek kandidatė Viltė, tiek Saulė pradėjo tiesiog „iškristi iš transliacijos“ dėl interneto problemų, bet kantrybė leido toliau tęsti debatus. Truputį nustebino kandidatų atsakymai – pasirodė labai lengvabūdiški, bet rinkimai, manau, parodys, ar mokiniai kandidatais pasitiki, ar ne!

Wide ruled paper

Manau, šis laikotarpis visiems mokiniams neįprastas ir ypatingas. Daug kam – ir mokytojams, ir mokiniams – teko didelis iššūkis priprasti prie naujovių ir kitokio mokymosi būdo. Labai malonu, kad mūsų mokyklos mokytojai nenuleidžia rankų, priima naujų technologijų iššūkius ir bando juos perprasti. Ir visa tai – dėl mūsų, mokinių, dėl mūsų ateities. Labai džiaugiuosi, kad mokytojai, kiek tik įmanoma, stengiasi mums padėti mokytis tokioje netikėtoje situacijoje.&nbsp;

Šiuo metu viską atiduočiau, kad gyvai pamatyčiau mokytojų akis, kūno kalbą, išgirsčiau balsą, aiškinant, sprendžiant, padedant, nes bandydama išsiaiškinti pati prie kompo sėdžiu nuo keleto iki keliolikos valandų. Pradeda atrodyti, kad paroje yra daugiau nei 24 valandos, o akių ir galvos skausmas begalinis ir vaistai tuoj nebepadės. Mielas dienorašti, kaip supranti, esu 2020 metų 80 laidos abiturientė ir ši situacija yra nauja patirtis mokiniams, mokytojams, aplinkiniams, nes dar niekada nebuvome susidūrę su tokia baisia nelaime - pandemija, tikiuosi, viskas greitai baigsis ir galėsime pasimatyti gyvai.&nbsp;44 karantino diena.

Šiuo metu namuose visa šeima. Visi šeši asmenys. Nors namai dideli, kartais atrodo, kad juose tuoj pritrūks vietos. Nepaisant to, namuose dažniau girdimas juokas, pašnekesiai, daugiau šypsomės, prie stalo susirenkame visi kartu. Nuostabu, kai naktį kojas šildo šalia užmigęs šuo, nuostabu, kai vakare sesuo paslapčia nuo brolių atsineša traškučių pakelį, nuostabu vieno pasivaikščiojimo metu sutikti virš 10 stirnų ir išsigąsti nuo netikėto gervių klegesio. Turbūt ilgą laiką šito trūko – grįžti namo ir visiems pabūti drauge ir pajusti ryšį, padėti vienas kitam. Atrodo, o kodėl gi nebuvo galima visiems kartu ilgesnį laiką pabūti drauge? Atsakymą rasti sunku. Mintyse vis iškyla pasiteisinimai – darbai, mokslai, čia grįžti, čia vėl išvažiuoji, skubi... Skamba šiek tiek absurdiškai ir neįtikinamai.&nbsp;Tačiau dabar darbų nebėra, o jei ir yra, tai maksimaliai sumažėjusios jų apimtys, mokslai tęsiami nuotoliniu būdu. Laiko bendravimui yra. Nebūtinai bendravimui – tiesiog buvimui drauge. Laiko yra ir ilgiems pasivaikščiojimams miškuose bei pievose. Prisiminiau takus, kurių nemyniau jau daugelį metų. Žengdama jais galvojau, kaip tada, vaikystėje, viskas buvo paprasta ir lengva, kiek laimės teikė šilta vasaros diena, miškas, dviratis ir ilgas žvyrkelis. Pasaulis tada atrodė toks milžiniškas ir beribis, nors mums jis tuomet tebuvo Kelmė, kaimas, laukai ir miškai aplink. Taip pasijutau ir vėl tuos takus mindama. Tik man taip gaila, taip pikta, kad visur pakelėse mėtosi šiukšlės. Nemeluoju – visur. Ištisa šiukšlių grandinė pakelėse. Vaikystėje, tais pačiais keliais vaikštant, nematydavau beveik nė vienos numestos šiukšlės. Dabar matau ir išdraskytus šiukšlių maišus melioracijos griovyje, ir seno kineskopinio monitoriaus dėžę vidury laukų, butelius, sumuštinių pakuotes, cigarečių pakelius, popierinius puodelius...

Vis dažniau užplūsta prisiminimai apie žmones, kurie padarė man daug gero, įkvėpė, paskatino, padėjo, išklausė, nuoširdžiai užjautė, kai buvo sunku. Ar atsakiau tuo pačiu? Nebūtinai jiems – kai kurių jau nebėra šalia manęs – bet kitiems, kuriems iš manęs to paties reikėjo? Ar išmokau savo tėvų ir gyvenimo pamokas: išklausyti, suprasti, patarti. Nesmerkti. Nepykti. Atleisti. Padėti ir apginti. Skaityti. Mąstyti. Kurti. Tylėti, kai žodžiai tik trukdo. Būti sąžiningai. Būti kantriai. Nedejuoti. Keliauti ir pažinti. Draugauti. Mylėti. Nežinau. Vis dar stengiuosi jas visas išmokti. Labai linkiu mokytis ir jums, mūsų mokiniai. Jei tik gali – daryk gera šiandien, negailėk pagiriančio žodžio, padrąsinančios šypsenos, malonios žinutės. Turime išmaniuosius įrenginius – naudokime juos ne tik pamokoms ruošti, bet ir gerumui skleisti. Pamatysite – atsakymas bus toks pat mielas. Taip kartu kursime jaukesnį, šiltesnį, draugiškesnį pasaulį.

Živilė Klimienė 2020 m. gegužės 6 diena

Rasa Rimidytė Liekienė, Reda Sakalauskienė,&nbsp;Valerija Puišienė. Tapyba ant šilko

Purple polka dot border

Pavasarinio vėjo gūsis, neapsakomai švelniai pakutenantis plonas, kremines vasaros terasos užuolaidas ir užpildantis apytuštę svetainę vakaro vėsos. Šviesa pamažėle tipena sienomis ir atgaivina dažus iki saldžiai rusvos, o aš spalvą semiu rankomis ir mėginu lieti ant savęs, kad tik galėčiau tapti šios ypatingos visumos dalimi. Lėta, jaudinanti muzika švelniu prisilietimu stumteli mano klubus linguoti, kaip vėjo šokdinama nendrė anapus lango. Jauki, blausi šviesa, patefonui skambant, arbatos kvapo okupuotam kambary... Lėtai, šiluma apgobusi, vedi mano rankas tylaus garso takelio ritmu prie širdies – kur jos ir pasilieka – ir po truputėlį šildai, kol sukaustytos, suskirdusios mano rankos įgauna spalvą. O aš tik noriu dėkoti, dėkoti, dėkoti...

Kaip aš pasiilgau suolo. Kaip aš pasiilgau draugų. Kaip aš pasiilgau mokytojų. Ir kaip aš pasiilgau MOKYKLOS... Dabar suprantu, kaip nuostabu yra bendrauti, kalbėti, apsikabinti ar tiesiog nusišypsoti ir juoktis kartu.&nbsp; Nors ir koks sunkus šis laikotarpis, bet mūsų nuotolinis mokymasis man visai patinka. Kadangi esu tikra pelėda. Visus dvylika metų mokykloje svajojau atsikelti likus penkioms minutėms iki pamokos pradžios, štai – svajonė išsipildė. Nepamirškit svajoti, svajonės tikrai pildosi!!!&nbsp; Viliuosi, kad ši pandemija nepasikartos. Bet ją visi prisiminsime kaip pamoką susitelkti ir būti atsakingesniems. O štai taip atrodo mano „klasė“ su puodeliu arbatos.&nbsp; Viltė Navickaitė&nbsp; 2020 m. balandžio 9 diena

Labai džiaugiuosi ir dėkoju Jums, jog turėjau galimybę susipažinti ir išgirsti apie imigracijos į Ameriką istoriją. Buvo labai įdomus ir malonus pokalbis, sužinojau daugiau apie galimybes gyventi Amerikoje. Pokalbis buvo tikrai naudingas ir informatyvus. Gal šiek tiek trukdė interneto trukdžiai, bet ką padarysi, smagu, kad bent nuotoliniu būdu įvyko susitikimas! Ema Augustytė

Susitikimas su JAV diplomatu p. Andres Barcenu buvo įdomus ir informatyvus, pats diplomatas atrodo labai šiltas bei paprastas, nuoširdus žmogus. Kamilė Penikaitė

Buvo be galo įdomi patirtis, diplomatas p. Andres Barcenas labai patyręs, išsilavinęs žmogus, iš kurio buvo smagu pasisemti žinių. Norėjosi, jog susitikimas būtų ilgesnis, daugiau laiko klausimams, nes pradžioje vis vien reikėjo laiko priprasti prie žmogaus, aplinkos, kad būtų drąsiau kalbėti. Papasakojo daug nežinomų dalykų, kurie tikrai sudomino. Labai geru laiku buvo organizuotas susitikimas: mes, trečiokai, kaip tik užbaigėme temą apie Amerikos nepriklausomybę per istorijos pamokas – vien dėl to buvo be galo įdomu ir naudinga, pagilinau žinias, kurios, manau, dabar išliks daug ilgiau atmintyje. Pasakė daug įdomių faktų, gaila, kad truputį trūkinėjo interneto ryšys. Norėtųsi daugiau tokių susitikimų, jie praplėstų akiratį! Karolina Blinstrubytė

Green polka dot border

2020 metai. Man tai turėjo būti ypatingi metai. Vieno etapo pabaiga, kito pradžia. Kaip keista, jog vienas dalykas gali apversti pasaulį. Ne tik mano pasaulį, bet ir daugumos gyvenimus. Kaip abiturientė jaučiuosi pasimetusi ir sutrikusi. Aš nežinau, kas bus rytoj, aš net nežinau, kas bus po mėnesio. Egzaminų laukiau dvylika metų, nes jau nuo vaikystės mokiniams užprogramuojama, kaip turi atrodyti pabaiga. Su tuo visi esame susipažinę ir tai suprantame lyg 2 + 2 = 4. O dabar – ar tikrai viską supratome? Tai, kas turėjo įvykti – staiga pasikeitė. Akimirkai dingsta viskas: motyvacija, noras, net tikslas. Ko aš siekiu? Tiek daug metų siekiau gerų rezultatų, bet suprantu, jog jie bus migloti kaip ir mano būsena šiuo metu. Reikia daug stiprybės priimti šį laikotarpį kaip patirtį. Mokytojai nuolat kartoja: „Juk jūs dar jauni, viskas priešaky“. Bet mes dar nematėme, kas „priešaky“, ir tai yra didžiausias stresas, kokį esame patyrę per visą jauną gyvenimą. Tad leiskite mums jį priimti ir jaudintis, nes tai juk NATŪRALU.

Saulė Maleckaitė&nbsp; 2020 m. balandžio 23 diena

Pink polka dot pattern

Pop art yellow

Kiekvieną dieną vis dažniau galvoju apie mokyklą. Ilgiuosi ne tik klasės draugų, bet ir nuoširdžių pokalbių su mokytojais po pamokų, renginių, prie kurių dažnai prisidėdavau ir pati. Taip pat to jaudulio prieš kontrolinį, prieš svarbią kalbą ar susitikimą. Mokykla besimokantiems dažnai atrodo kaip kančia, bet tik dabar suprantame jos ypatingą reikšmę. Buvimas kartu su kitais mus motyvuoja siekti aukštumų, gyvas bendravimas su mokytojais leidžia suprasti viską žymiai aiškiau, nes tikro, kupino emocijų pokalbio nepakeis joks skambutis. Tad, kai daugumą dabartinio savo laiko praleidžiu namie, mintyse kaupiasi įvairūs, širdžiai malonūs mokyklos prisiminimai. Ironiška, kad visad vertinti pradedame tik tada, kai kažką prarandame. Aš esu įsitikusi, kad greit vėl susigrąžinsime į tą artimą aplinką ir galėsime jai suteikti visą reikalingą dėmesį. Galbūt man, kaip abiturientei, nebepavyks atgaivinti stipraus ryšio su mokykla, tačiau atsisveikinsiu su ja lyg su vienu iš šviesiausių gyvenimo etapų.

Saulė Maleckaitė 2020 m. balandžio 30 diena

Jurgita Jafimovienė, Genovaitė Rutkūnienė, Vilma Vipartienė. Tapyba ant šilko

Karantino metu mūsų gimnaziją pasiekė džiugi žinia – laimėtas dar vienas tarptautinis projektas „Anglų kalbos mokymasis tarpkultūriniam bendravimui skatinti“, jo įgyvendinimui skirta 24 630 eurų! Mes esame aktyvūs tarptautinių projektų dalyviai nuo 2004 metų. Šiuo metu gimnazijos bendruomenė dalyvauja keliuose Erasmus+ programos projektuose: „Misija S(veikata)“, „Dviračiais po Europą“, „EuroStar“, „Klausimai Europai – atsakymai iš Europos“. Kad tarptautinius projektus būtų galima kuo geriau įgyvendinti, kad mokytojai įgytų patirties iš geriausių Europos mokyklų ir jų pedagogų, tobulintų savo kvalifikaciją, parengiau šį naująjį projektą. Taip gimnazijos mokytojai galės pagerinti anglų kalbos žinias, nes projektas numato anglų kalbos kursus užsienyje dešimčiai gimnazijos mokytojų, o trys darbo vizitai į Tammerkoski vidurinę mokyklą Tamperė mieste, Suomijoje – vienoje pažangiausių švietimo srityje šalių – išplės kolegų asmenines ir profesines kompetencijas, padės mokytojams tobulinti atskiros pamokos ir ugdymo kokybę, leis pasiekti gimnazistų pažangos mokantis ir, žinoma, efektyviau galėsime įgyvendinti kitus Erasmus+ programos projektus.

Anglų kalbos mokytoja metodininkė Ineta Leščiauskienė, projekto rengėja ir koordinatorė 2020 m. gegužės 28 diena

Watercolor texture 1

2020 m. gegužės 1 diena. Pakilau šiandien likus 15 minučių iki gimnazistų prezidento rinkimų komisijos susirinkimo. Pagalvojęs, ką apsirengti, nusprendžiau praskaidrinti žmonėms rytą ir apsirengiau šventiškai – marškinukais ir švarku. Planas pavyko! Susirinkimo metu aptarėme, kaip ir kada vyks rinkimai. Laukia dvi produktyvaus darbo savaitės!

Gimnazistų prezidento rinkimų komisijos pirmininkas Paulius Eitmantis

Nuotraukoje - Gimnazistų prezidento rinkiminės komisijos posėdis

2020 m. gegužės 14 diena 10 minučių iki rezultatų paskelbimo nežinojau, kas nugalėjo. Vėliau sužinojus neapėmė nei džiaugsmas, nei liūdesys, nes to buvo galima tikėtis. Truputėlį gailiuosi, kad gimnazistai išsirinko šį prezidentą, o ne kitą, nors ir abu jie buvo labai perspektyvūs, bet tikrai Viltė atrodė labiau susikaupusi ir pasiruošusi tokioms pareigoms, bet gimnazistų dauguma nusprendė kitaip. Nieko nepadarysi, reikės dirbti taryboje ir su Nedu! Gal jo veikla pakeis mano požiūrį?

Gimnazistų prezidento rinkimų komisijos pirmininkas Paulius Eitmantis

Mokytoja parodė vadovėlyje parašytą sakinį ir paaiškino, iš kokios knygos jis paimtas. Tikrintojas apsiramino, bet pasibaigus mokslo metams mokytoja buvo atleista, nes pasirodė, kad praeityje buvusi šaulė (Šaulių sąjungos narė), todėl netiko būti tarybine mokytoja.

Karantinas ir egzaminai... Iš šalies atrodytų, kas čia tam pasauliui pasidarė: tik pamanykim, dvylika&nbsp;metų mokėmės ir užbaigimui kaip vyšnia ant torto atkeliavo „korona“ kartu į parankę įsikibusi ir atsivedusi nuotolinį mokymąsi. Ha-ha. Bet aš jaučiuosi&nbsp;gerai! Kol kas šis iššūkis nėra toks ir baisus: aš gi ir seniau prisėsdavau prie kompiuterio, o prie telefono – iš viso nėra ką kalbėti. Aišku, dabar akys kažkodėl stipriau pradeda skaudėti (vis dėlto abitūra). Bet čia rašant nesinori skleisti neigiamų emocijų ar vardinti blogumus. Manau, daugelis šiame chaose įžvelgiame ir truputį gėrio: gamta atsitiesė, žmonės nėra jau tokie pikti, o labiau pailsėję. Tik didžiausias klausimas iškyla vidurdienį: „Kas pietums?“ ir tai kartais sukelia barnius. Stengiuosi, kad šis barnis būtų panaikintas iš dienotvarkės: atsikeliu ryte ir sumąstau, kad įdienojus&nbsp;maisto užsisakysime. Taigi maistas – šių dienų išsigelbėjimas ir barnių naikintojas.

Šiuo karantino laikotarpiu, turėdama daugiau laisvo laiko, pasivaikščiodama, atradau Kelmę. Gyvendama aštuoniolika metų savo gimtajame mieste galiu prisipažinti, kad dabar, šiuo laikotarpiu, pro fotoaparato objektyvą atradau miesto įvairias spalvas, nuotaikas ir įdomius vaizdus. Kokia yra nuostabi gimtoji Kelmė, pasižyminti išskirtinumu, didingumu ir ypatingumu! Iš šalies atrodo mažas eilinis Lietuvos miestas, bet jis skleidžia paslapties, savo unikalumo ir savitumo dvasią.

Dabar, kai visas ugdymo procesas vyksta tik nuotoliniu būdu, gimnazistams organizuoti ir vykdyti papildomas veiklas yra itin sudėtinga, tačiau sumanūs ir atsakingi gimnazijos mokiniai nebijo iššūkių. Jie surengė ir tradicinius kitus Atvirų durų savaitę vykstančius renginius nuotoliniu būdu: protų mūšį, skirtą gimnazijos 80-mečiui, bei gimnazistams ir mokytojams teikiamas kasmetes nominacijas „Metų draugas“, „Metų šypsena“, „Metų veikla“ ir kt. Visa informacija apie šiuos renginius paskelbta gimnazijos Facebook paskyroje. Atvirų durų savaitę vainikuojanti Padėkos ir muzikos diena šiemet irgi bus kitokia. Šios dienos premijos ir padėkos bus įteiktos nuotoliniu būdu vyksiančioje gimnazijos 80-osios laidos abiturientų atsisveikinimo su mokykla šventėje.

Vyresnysis ekonomikos ir verslumo mokytojas Nerijus Šarauskas 2020 m. gegužės 18 diena

2020 m. gegužės 22 dieną vyko 80-osios mūsų gimnazijos abiturientų laidos Atsisveikinimo su mokykla šventė – jos renginiai buvo virtualūs. Paskutines pamokas savo auklėtiniams&nbsp;vedė mokytojos Vaida Karabienė, Rasa Gabšytė, Albina Rimšienė, Rima Servienė. Trečių klasių gimnazistai parengė abiturientams dovanas, kurias grįžę į mokyklą abiturientai ras savo klasėse. Šventė visiems abiturientams, jų tėveliams, mokytojams prasidėjo 17 val. Į visus, susirinkusius prie ekranų, kreipėsi ir sveikinimo žodį tarė gimnazijos direktorius Rimas Bielskis, kalbėjo IVd klasės auklėtoja R. Servienė, buvo perskaitytos padėkos mokiniams už puikų ir labai gerą mokymąsi, už aktyvią visuomeninę, projektinę, žurnalistinę, sportinę veiklą. Jas šiemet gavo Jūnius Vaitkus, Rugilė Gedminaitė, Rimantas Antanas Miliauskas, Viktorija Ralytė, Vesta Semionovaitė, Akvilė Gerybaitė, Justinas Bernotas, Greta Ščegauskaitė, Gediminas Makaras, Guoda Valošinaitė, Judita Klusaitė, Arijus Simanauskis, Arnas Valantinas, Karolis Leškys, Domas Semenauskas, Kasparas Šimkevičius, Martyna Limantaitė, Modestas Saunorius, Rokas Navikas, Akvilė Šimkutė, Agnė Jokubauskaitė, Aistė Gembutaitė, Deimantė Šaulytė, Karolina Indrulytė, Saulė Maleckaitė, Justinas Mažukna, Gediminas Dilys.

Pirma diena tikrai praėjo gana sklandžiai, nepaisant programos trukdžių. Buvo smagu pabendraut su mokytojais ir mokiniais.&nbsp; Kol kas susidariau nuomonę, kad lengviausia pamokas vesti mokytojams būtų išjungus kitų mikrofonus, kad nebūtų triukšmo ir visi girdėtų, kai mokytojas aiškina pamoką. Pirmosios nuotolinio mokymosi pamokos bent jau man prabėgo greitai ir buvo įdomu. Tikiuosi, kad&nbsp;mokytis iš namų nebus sudėtingiau ir sunkiau. Smagu! Šią dieną vertinu vidutiniškai.&nbsp;Vienos pamokos vyko sklandžiai, o kitose buvo labai daug trikdžių ir nesusipratimų. Kad pamokos vyktų sklandžiai, kaip ir mokykloje, reikia bendradarbiavimo ir vienas kito supratimo. Manau, kad visi išmoksime dirbti nuotoliniu būdu, nes tai visiems naujas iššūkis:))&nbsp;

Buvau mokykloje... Tuščia, spengia tyla... Ir dvyliktokų šimtadienio kalendorius, tarsi sustojęs laikas...

Istorijos mokytoja metodininkė Reda Sakalauskienė 2020 m. balandžio 23 diena

Būkit pasveikinta, mokyklos bendruomene, priėmusi „koronaviruso iššūkį“ ir taip greitai persiorientavusi, sėkmingai įvaldžiusi kitokį, netradicinį – nuotolinį mokymą, pareikalavusį, manau, daug pastangų! Visai malonus jausmas, besiruošiant į darbą, namuose, kitame kambaryje, išgirsti sklindantį dukros mokytojų ir klasės draugų bendravimą, nuoširdžiai besistengiančių išaiškinti užduotis, atsakingų pedagogų rūpestį... Juk ypatingai rūpi tie gimnazistai, kurie birželį turės laikyti baigiamuosius egzaminus... Dukros diena visa suplanuota, užimta ir visai nenuobodi, nekankinanti, neleidžianti galvoti apie jokius virusus, atvirkščiai – rami, leidžianti susikaupti, pabūti su savimi, neblaškanti, dar pamaloninta gražaus sumanymo – savąsias mintis suguldyti į mokyklos dienoraštį. Gimnazijos dienoraštis – puikus sumanymas ir bus brangus mokyklos dienų prisiminimas... Nuoširdžiausiai dėkoju už nuoširdų, šiltą, kūrybingą gimnazijos administracijos, mokytojų darbą šiuo nelengvu mums visiems laiku. Tas laikas – atsakomybės, darbštumo, kūrybingumo, išradingumo patikrinimas... Saulėti Jums visiems linkėjimai!

Nomeda Jokubauskienė 2020 m. gegužės 8 diena

Paskaičius naujienas, tarp kurių dar plinta ir dezinformacija, galima pagalvoti, kad pasaulyje nebevyksta nieko gero. Įsijungi žinias – COVID-19, pasiklausai radijo – vėl tas pats. Net kaimynai, tarsi naujienų portalai, nešioja nepagrįstus faktus ir dalinasi su kitais. Manau, kad šiuo metu mums būtina ne tik apsauginė kaukė nuo plintančio koronaviruso, bet ir skafandras nuo skleidžiamos neigiamos informacijos, juk dabar kartojama, kad svarbiausia nepanikuoti. Prieš susiklosčiusią padėtį kovoti neverta, nes neturime tokių stiprių apsigynimo priemonių, vienintelė – kritinis mąstymas. Todėl linkiu, kad šiuo laikotarpiu elgtumėmės atsakingai, o visa tai, kas vyksta aplinkui, vertintume objektyviai ir realistiškai.

Akvilė Šimkutė 2020 m. balandžio 27 diena

Tikriausiai niekas neatsitinka be priežasties. Manau, kad ir šitas „koronos“ debesis virš mūsų galvų – ne išimtis. Kiekvienas daugiau ar mažiau nusipelnėme karantino. Tokio atotrūkio nuo įtempto režimo ir daugumai – nesveiko gyvenimo būdo. Mums svarbu ne kokybė, bet kiekybė. Stengiamės viską greičiau atlikti, visur skubame, lekiame.. Karantinas – puikus būdas tai sutvarkyti. Ypač santykių kokybę šeimoje. Dabar priverstinai esame uždaryti kartu su artimaisiais. Vieni, manau, baigia išprotėti, nesusikalba, tačiau tikiu, kad yra ir tokių, kurie per šį laikotarpį atrado tokį dalyką kaip tiesioginis bendravimas ir jo nepamirš po karantino. Kivirčai, barniai šeimoje – visa tai normalu. Nenormalu, kai nutrūksta tiesioginis ryšys: vietoje pokalbio su artimaisiais pasirenkame laiką praleisti socialiniuose tinkluose. Taip pat tikiu, kad yra tokių, kurie suprato, koks gyvybiškai svarbus mums tyras oras ir išeiti į kiemą (tie, kurie gali) nieko nekainuoja. Žodžiu, priimkime šitą situaciją kaip dovaną pokyčiams, kaip galimybę savęs pažinimui, gamtos puoselėjimui, buvimui su šeima ir, žinoma, saugokime save bei aplinkinius! Kaip yra sakęs Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama: „Po sunkių išbandymų gyvenimas kartais tampa prasmingesnis“. Galbūt, esant tokiai situacijai, šie žodžiai pasiteisins.

Liko tik trys savaitės iki paskutinio skambučio. Tikriausiai praeitais metais šį laikotarpį įsivaizdavau kitaip. Ieškojimas suknelės, nerimas prieš renginį ir laukimas pabaigos. Suknelės nebereikia, renginys – neaišku koks, pabaiga – ar ji išvis yra? Nuolat būdama namuose nepastebiu, kaip greit eina laikas. Jau daugiau nei du mėnesius mokausi nuotoliniu būdu. Pripratau į pirmą pamoką keltis vos 20 minučių prieš, spręsti matematikos uždavinius su kavos puodeliu rankoje ir ruoštis lietuvių kalbos rašiniui iš lovos. Tokia rutina tapo įprasta, netgi maloni. Grįžti atgal, į paprastą mokyklos atmosferą, šiuo metu būtų be galo sunku. O pabaigti IV klasę „per kompiuterį“ – liūdna, nes norisi atsisveikinti deramai. Sėdėti tam pačiam mokyklos suole, dar kartą eiti triukšmingais koridoriais ar užsisvajojusiai apie ateitį žiūrėti į praeitų laidų gimnazistų nuotraukas. Visi šie sentimentalūs veiksmai padeda svarbų tašką gyvenimo etape, nes dabar visi abiturientai lieka tarsi su daugtaškiais... Ar mes jau sakome sudie? Ne, juk to negali būti, tiesa? Deja, realybę suvokti ne visada lengva. Šį iššūkį reikia priimti tinkamai, juk mes YPATINGOJI 80-OJI LAIDA! Žinoma, kad negalėjome baigti įprastai, kaip kiti – tai mums nelemta. Tad suvokiau, kad reikia rasti pozityvumo kiekvienoje detalėje, nes tai įprasmina mūsų mažą ir keistą gyvenimą.

Saulė Maleckaitė 2020 m. gegužės 5 diena

Gimnazijos administracija, pagrindiniame pastate apsupta statybininkų barikadų, kaip kokiame štabe palaikė ryšį su kolegomis „išorėje“: kas kaip kam sekasi? Pirmame aukšte (į aukštesnius lipti buvo ne visai saugu) leidžiamas informacinis stendas, kuriame fiksuojami tos dienos darbai, sėkmės, dedami skelbimai – šiuolaikinių technologijų era dar nebuvo įsibėgėjusi. Vis rūpėjo – kad tik visi laimingi ir sveiki namo grįžtų, kad tik kas nors svetimose patalpose nesulūžtų, nesugestų, o kitą rytą – vėl iš naujo. Viskas vyko sklandžiai. Niekas nesiskundė ir nedejavo. Matyt, bendri sunkumai suburia žmones, jie pasidaro vieningi. Į gimnaziją grįžome palaipsniui: atsidarė klasės viename aukšte, po to kitame. Visi lengviau atsidusome 2007 m. vasarį – renovacija buvo baigta! Nebebus baisūs mums jokie pro lango plyšius švilpiantys vėjai ar saujelė sniego ant palangės. Visos krizės kada nors baigiasi, gyvenimas tęsiasi!

Živilė Klimienė 2020 m. balandžio 18 diena

Karantinas dėl koronaviruso nesutrukdė mums, gimnazistams, susitikti su JAV ambasados Vilniuje diplomatu ponu Andres Barcenu. Susitikimas vyko virtualiai per anglų kalbos pamoką ZOOM platformoje. Diskutavome emigracijos į JAV tema. Pokalbio metu p. A. Barcenas pasakojo imigracijos istoriją, pabrėždamas, kad JAV gausu skirtingų tautybių žmonių. „Mes Ameriką vadiname „tautų kratiniu“, nes yra gyventojų iš Kinijos, Airijos, Italijos, Meksikos, Rusijos, Afrikos ir daugelio kitų valstybių“, – kalbėjo diplomatas. Šie žmonės emigruoti nusprendžia dėl įvairių priežasčių. Viena iš jų – naujos galimybės. „Prieš du šimtus metų žmonės emigravo į Ameriką, nes ji atrodė didelė, buvo turtinga agrokultūra, gausu gamtos išteklių. Kalifornijoje rasta aukso, vyko „aukso karštinė“, todėl užsieniečiai, suvilioti šios žinios, pradėjo sparčiai leistis į šio brangaus metalo paieškas“, – tvirtino p. A. Barcenas. Paminėta, kad į JAV atvykę žmonės neretai išsaugo savo tautos kultūrą, papročius ir tradicijas. Tačiau ne tik noras praturtėti skatino žmones plūsti į Ameriką. Dauguma vyko siekdami išsigelbėti nuo karo, nepritekliaus arba buvo tiesiog mėgstantys klajoti po pasaulį, pažinti svetimus kraštus. Toks buvo ir diplomato tėvas. „Jis į atvyko į Ameriką uždirbti lėšų pragyvenimui. Vėliau sutiko mano mamą, susituokė, sukūrė šeimą ir liko gyventi Amerikoje“, – savo šeimos istorija dalijosi p. A. Barcenas.

1959 metų rugsėjo 1-ąją perėjom dirbti į naujai pastatytą 4 aukštų vidurinę mokyklą. Čia dirbdama išleidau į gyvenimą keturias abiturientų laidas. Pagal tradiciją kas penkeri metai mokykloje&nbsp;vykdavo klasių susitikimai. Paskutinis susitikimas buvo ne mokykloje, o mano namo kieme. Tai buvo mano auklėtinių susitikimas po 30 metų. Jie susitiko pas mane, nes man jau sunku buvo nuvykti į mokyklą.

Prisiminimus pateikė lietuvių kalbos ir literatūros vyresnioji mokytoja Genovaitė Rutkūnienė

Watercolor texture 2

Esu labai dėkinga mūsų gimnazijos mokytojams. Mano akimis, jie labai daug stengiasi, kad gautume kuo geresnius rezultatus, ir ugdo mokytis savarankiškai. Ačiū, kad esate. Pailsėkite ir ramiai pažiūrėkit pro langą į gražią gamtą, o gal net ir išsimiegokite, nes kartais dvyliktą nakties pamačiusi jus, prisijungusius prie „Moodle“, išsigąstu. Taigi, ačiū Jums už darbą. IKI!

Judita Klusaitė, 2020 m. balandžio 24 diena

Jaučiuosi nutolusi. Nuo draugų, nuo bet kokios socialinio gyvenimo apraiškos, naujovių, patirčių. Sėdžiu sandariame stikliniame terariume, skirtame gyvatėms ar vorams, ir stebiu gyvenimą kaip prastos kokybės, menko biudžeto filmą. Kartais prieinu arčiau prie stiklo, pabarbenu pirštais, tikėdama, kad storas stiklas sutrūks ir subyrės, o aš, lyg niekur nieko, vėl įkvėpsiu gryno oro. Ar aš nemoku būti su savim? Ar taip mėgstu tai, kad barbenti į stiklą noriu vis rečiau, rečiau... Juokingiausia, kad storas, nepralaužiamas sienas pasistačiau aplink save pati – lėtai, užtikrintai, įdėdama daug darbo ir jėgų. Vis dar nesuprantu, kas yra tų sienų pamatai. Jeigu tik mokėčiau jas nugriauti... Aš rasiu būdą – kaip suvokti, kaip įžvelgti jųjų kilmę, o vėliau galbūt pavyks sienoje pamatyti langą, o gal duris... Užteks ir lango.

Deimantė Šaulytė&nbsp; 2020 m. balandžio 3 diena

Aš, Olga Lukoševičienė (Lemanaitė), mokiausi Kelmės vidurinėje mokykloje 1950-1953 metais. Tai buvo 13-oji abiturientų laida. Mūsų 11-oje klasėje buvo 21 mokinys, joje mokėsi ir Icchokas Meras, kuris vėliau išsikėlė į Vilnių, tapo rašytoju, o po kiek metų išvyko į Izraelį. Tuo metu mokyklos direktoriumi buvo Vaclovas Stankevičius, mokymo dalies vedėjas – Bronius Urbelis (dar dėstė ir chemiją), matematikos mokytojas Juozas Alzbutas, rusų kalbos – Koftūnova, geografijos – Anastazija Vidauskienė, lietuvių kalbos – Jakaitytė (Urbikienė), G. Rutkūnienė ir Grigaitytė (Vagonienė), fizinės kultūros mergaitėms – Alė Matkevičienė, o berniukams – Povilas Matkevičius, biologijos – Adelė Surginevičienė, istorijos – Stasiulaitis. 1952 m. atvyko trys jauni mokytojai – Stasys Ditmanas, Zenonas Vagonis ir Henrikas Paulauskas. Z. Vagonis buvo anglų kalbos mokytojas, o H. Paulauskas – istorikas. Jis dėstė baigiamojoje 11-oje klasėje, kurioje mokiausi ir aš. Vėliau H. Paulauskas persikėlė į Vilnių, kur tapo radijo, o paskui ir televizijos diktoriumi.

Mokinių darbus pateikė technologijų vyresnioji mokytoja Albina Rimšienė

Tradiciškai gegužę gimnazistai nekantriai laukia gimnazijos Atvirų durų savaitės, kuri gimnazijos direktoriaus pavaduotojos ugdymui Živilės Klimienės iniciatyva organizuojama kasmet nuo 1999 metų. Šios savaitės metu vyksta įvairūs renginiai, kviečiami atvykti mokinių tėvai, svečiai – visi, kam įdomu sužinoti, kaip gyvena mokyklos bendruomenė. Deja, šalyje karantino metu tokie renginiai vykti negali, tačiau gimnazistų taryboje esantys mokiniai yra sumanūs ir šiemet keletą Atvirų durų savaitės renginių surengė nuotoliniu būdu. Bene didžiausias iššūkis mokiniams, kaip ir kasmet, tapo gimnazistų prezidento rinkimai. Šiems rinkimams buvo atsakingai ruošiamasi: sudaryta rinkimų komisija, vyko prezidentiniai debatai, aktyvi reklaminė kampanija, mokyklos Facebook ir Instagram socialinių tinklų paskyrose publikuoti informatyvūs plakatai. Gimnazistams šiemet nebuvo lengva išrinkti naująjį prezidentą, nes visi keturi kandidatai gerai pasirengė debatams, įdomios buvo jų idėjos ir parengtos programos. Po antrojo&nbsp;balsavimo turo paaiškėjo, kad kitais metais gimnazistų savivaldai vadovaus prezidentas Nedas Nekrašas.&nbsp;

Virginija Rimkuvienė, Danutė Butkuvienė, Lijana Vaičiulytė. Tapyba ant šilko

Orange polka dot border

Ši savaitė prabėgo gana greitai. Buvo keli nesklandumai su mokytojais ir man su kompiuteriu, bet viskas susiklostė gerai. Per pamokas paskutinėmis dienomis kitų mokinių elgesys pagerėjo ir nebuvo daug šurmulio. Mokytojai man asmeniškai užduoda per daug užduočių, kurias reikia atlikti iki tam tikro laikotarpio, kiti gal ir neturi ką veikti per karantiną, bet tie, kurie lanko visokias popamokines veiklas yra apkrauti ir jomis.&nbsp;

Ši savaite prabėgo greitai ir įdomiai, išbandėme naują mokymosi būdą, kuris man asmeniškai labai patiko. Bet nors ir kaip buvo gerai, labiau norisi į mokyklą, nei sėdėti namie ir mokytis virtualiai.

Pirma savaitė praėjo visai gerai, susipažinome, kaip reikia dirbti su programomis. Buvo smagu išbandyti naujus dalykus:))

Nuotolinio mokymo pamokose galima geriau išmokti teikiamą medžiagą. Kartais stringa vaizdas ir garsas, nesigirdi, ką sako mokytojas. Akys baigia išvarvėt žiūrint pusę dienos į kompiuterio ekraną.

2020 metais Kelmės Jono&nbsp;Graičiūno gimnazija ruošėsi minėti 80 metų jubiliejų. Buvo siūlomos įvairios idėjos, galiausiai nuspręsta gegužės 11-16 dienomis surengti šventinę Atvirų durų savaitę. 2020-ųjų vasario pabaiga nebuvo rami – ėmė sklisti informacija apie grėsmingą koronavirusą COVID-19. Tačiau tai dar atrodė kitų – ne mūsų šalies – negandos. Paminėta Kovo 11-oji, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Mūsų laisvei – 30 metų. Kovo 16 d. Lietuvoje dėl koronaviruso paskelbtas karantinas. Gyvenimas, atrodo, sustingo, persikėlė į virtualią erdvę. Pavasario mokinių atostogos paankstintos ir truko dvi savaites, kurių metu mokyklos&nbsp;ruošėsi dirbti nuotoliniu būdu.

Mokyklos patalpos atrodė niūriai: grindys ištepliotos kažkokiu tamsiu tepalu. Vėliau sužinojau, kad jos niekada neplaunamos, tik pašluojamos šiukšlės. Suolai juodi, sienos išdažytos neaiškia spalva. Kai kurios klasės pereinamos. Pertraukų metu mokiniams nėra kur iš klasių išeiti. Mokinių ir mokytojų tualetas lauke. Vestibiulyje – bakelis vandens atsigerti. Mokyklai vadovavo Jonas Vadeikis, lituanistas, baigęs Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, vokiečių rašytojo Karlo Majaus romano ,,Vinetu‘‘ vertėjas į lietuvių kalbą, eruditas inteligentas, bet nepriklausęs TSKP (buvusios Sovietų sąjungos komunistų partija). Rugsėjo 1-ąją visi mokytojai ir mokiniai rinkosi į centrinius rūmus. Ten teko susipažinti ir su mokytojų bendruomene. Nustebino toks jaunas mokytojų kolektyvas. Tik keli mokytojai 44-45 metų. Tai buvo pradinių klasių mokytojai Bronė Lazickienė, Antanas Janavičius, Petronėlė Laugalytė, Elena Paulekaitytė, lituanistė Liuda Rukienė, istorikas Juozas Stasiulaitis. Likusieji tik baigę gimnazijas arba aukštąsias pedagogines mokyklas. Niekas prie manęs nepriėjo, niekas nepakalbino. Aš, dzūkė, tuojau pajutau žemaitišką charakterį, ir man buvo labai nejauku.

Koks pavasaris 2020 metais? Tai siejasi su žodžiais: laukimas, skaičiai, nežinomybė, baimė, nerimas, mokymasis... Žengimas į man dar nežinomą, neišbandytą erdvę – nuotolinis... Kolegų tikėjimas, kantrybė ir pagalba... Pirmosios pamokos kitaip... Iš nerimo ir jaudulio iki skausmo sušalusios rankos (o namie&nbsp;+23)... Dvyliktokai – tylūs, susikaupę – ir jų mintis: ,,Kantrybės, palaukim, pavyks“. Rūpestis – ar gerai, ar aiškiai, ar suprantamai – juk pamoka kitaip... Buvau mokykloje (pusė turto joje), tuščias, be dvasios istorijos kabinetas... Ir klausimas: kada vėl stovėsiu prieš savo mokinius, matysiu jų akis, veidus ir šypsenas... Dar daug visokių minčių ir žodžių ir – simbolinis dvyliktokų kalendorius, tarsi sustojęs laikas... Žinutės iki vėlaus vakaro ir pokalbiai: su kolegomis, su savimi, su savo vaikais... Ir labai svarbus vaikų (savo, asmeninių) palaikymas: tau pavyks, mes patarsim, padėsim, tik sakyk, ko reikia... Ir iki ašarų jaudintis supratimas – esu ne viena, viskas pavyks, o kai viskas baigsis – švęsim gyvenimą.

Mano dukrai patinka šitaip mokytis, tikrai matau, kad stropiai mokosi. Nauja patirtis – mokytis kitaip. Tik keletą kartų buvo nesusipratimo dėl techninių dalykų, užstrigusio interneto, dėl neatsidarančios atsiųstos užduoties ir pan. Bet mokytojai atrodo supratingi ir geranoriški. Ačiū Jums! Sėkmės ir kantrybės!

Kiek tenka girdėti, kitame kambaryje "pamokos" vyksta tikrai intensyviai - mokytojai dėsto naujas temas, aiškinasi su vaikais nesuprastas vietas, klausinėja vaikų tiesiogiai. Toks jausmas, kad pamokos niekuo nesikeičia ir vyksta darbas kaip tikroje pamokoje. Labai džiugu, kad mokytojai atsakingai žiūri į nuotolinį mokymą, veda ir konsultacines pamokas, vyksta net klasės valandėlės, kas maloniai nustebino ir džiugina. Nuoširdus ačiū visiems mokytojams ir mokyklos administracijai už dideles pastangas nuoširdžiai dirbant šiuo nelengvu metu. Išlikite sveiki.

Donata Volbekienė 2020 m. balandžio 20 d.

Beata Pralgauskienė 2020 m. balandžio 20 d.

Susitikimas buvo labai smagus, diplomatas p. Andres Barcenas atrodo šiltas ir nuoširdus žmogus. Visa informacija buvo naudinga – labai įdomiai pasakojo, džiaugiuos, kad praleidau turiningai laiką. Tik truputėlį gaila, kad pritrūko laiko ilgiau pabendraut ir užduoti klausimų. Labai smagu ir naudinga, nes sužinojau naujos informacijos. Rugilė Gedminaitė

Susitikimas patiko, buvo informatyvus ir įdomus. Diplomatas maloniai bendravo, aiškiai dėstė mintis. Gaila, kad susitikimas truko neilgai, būtų buvę įdomu sužinoti daugiau apie jo patirtį Lietuvoje. Aistė Gembutaitė

Susitikimas labai patiko, sužinojau daug naudingos informacijos apie imigraciją į Ameriką, diplomato p. Andres Barceno istoriją bei gyvenimą Lietuvoje. Diplomatas labai malonus, nuoširdžiai bendravo bei pajuokavo. Urtė Simonaitytė

Labai smagu, kad turėjau galimybę sudalyvauti tokiame susitikime. Dalis informacijos man buvo nauja, o dalis, kurią pristatė ponas Barcenas, jau žinoma. Labai įdomus jo paaiškinimas, kodėl JAV pilnos skirtingų rasių ir kultūrų. Labai gaila, kad pokalbis greitai baigėsi. Tai buvo ir puiki galimybė išgirsti, kaip žmogus iš kitos valstybės taria kai kuriuos anglų kalbos žodžius. Viktorija Barakauskaitė

Šiuo metu skaitau mažiau knygų. Ir vėl aš apie knygas... Matyt, kitaip negaliu, todėl nieko keisto, kad laiką matuoju knygomis. Anksčiau, prieš karantiną, skaitydavau daug ir greitai. Knygos man – pabėgimas į ramų, svajingą ir mylimą pasaulį. Tačiau dabar, dėl karantino ilgam laikui iš didmiesčio grįžus namo, į Kelmę, mano gyvenimo tempas sulėtėjo, pro langą matau žaliuojančią kalvą, skaisčią saulę. Man nebereikia slėptis savajame knygų pasaulyje, esu namie, savo kaimelyje, kur ramu ir gera.

Man atrodo simboliška, jog karantinas prasidėjo būtent tokiu laiku – pavasarį. Tada, kai atgimsta gamta: aplinkui viskas ima žaliuoti, medžiai pražysta kvapniais žiedais ir saulė kiekvieną dieną šviečia vis ryškiau ir stipriau šildydama. Pagalvokim, ar šiuo metu ne tą patį išgyvena žmonių širdys? Mes suprantame, kas iš tiesų yra svarbiausia ir kad atėjo laikas keistis, sustoti, pažvelgti į save ir atgimti, kaip dabar atgimsta visa gamta. O tada ateis vasara ir mes vėl galėsim kartu išgyventi džiaugsmingas akimirkas, apkabinti vienas kitą ir tikiu, jog pagaliau įvertinsim tai. Ir šis pavasaris bus nepamirštamas. Jis bus kitoks – ne tik matytas akimis, bet ir pajaustas siela bei širdimi. Tikiu, jog šio pasasario saulė dar ilgą laiką ryškiai švies ir rodys kelią kiekvienam iš mūsų.

Karolina Indrulytė 2020 m. balandžio 26 diena

Name

Safari may block some audio or video from playing automatically and ‘read to me’ will skip these. You can configure this in Safari’s preferences.