Loading...

Ištark, išgirsk, išsaugok... 

Loading...

Loading...

Loading...

Loading...

80

Loading...

Piešinių autoriai 5-8 klasių mokiniai

Mokytoja Jūratė Kapcevičiūtė

Siaubingas vėjas pūtė nuo Baikalo,
Užklojo žemę rudenio naktis.
O mūsų širdis skaudino be galo
Sunkus gyvenimas, Tėvynės ilgesys.

Mes nešėm sunkų juodo vargo kryžių.
Kaip sunkų šydą ant melsvų akių,
Tačiau tikėjom, kad į Tėvynę grįšim
Vėl parymot ties darželiu jaukiu…

(Daina, kurią tremtiniai dainavo Sibire,
jos autorius nežinomas)

Tremtis – vienas skaudžiausių ir giliausią atspaudą Lietuvos istorijoje bei mūsų artimųjų gyvenimuose palikęs reiškinys. Skaudžios istorijos apie senelių, prosenelių, tėvų trėmimus, iš kartos į kartą pasakojamos daugelio šeimose, istorijos pamokose ir tai atsispindi ir mokinių piešiniuose.
Pagerbiame tuos, kurie prarado savo namus ir artimuosius, buvo palikti bado, šalčio ir mirties malonei. Neatsitiktinai, kalbėdami apie Birželio 14-ąją, minime du žodžius – gedulą ir viltį. Tremtinių ir jų artimųjų patirtis ne tik teikė skausmo, bet ir skatino nepasiduoti.

Siaubingos trėmimų akimirkos visam gyvenimui įsirėžė į žmonių sąmonę, paliko gilius randus jų širdyse. Netikėtai dešimtys tūkstančių lietuvių iš gimtojo krašto pateko į tolimas, mažai žmonių gyvenamas vietas. Čia buvo visiškai kita – kartais nuostabiai graži, bet atšiauri supanti gamta, svetima aplinka, kitos kultūros ir mentaliteto žmonės su savo kalba ir papročiais. Į atšiauriausias Sibiro sritis ištremtieji kentė šaltį, badą, ligas, gimtinės ilgesį, artimų žmonių netektis, bet nepalūžo. Visa tai ištverti padėjo malda, susitelkimas, santarvė ir geranoriškumas aplinkiniams.
Nepamirškime, didžiuokimės, jog mūsų tauta išgyveno šį laikotarpį, nors ir skaudžiai, su daugybe randų, tačiau su begaline drąsa, tikėjimu ir didele meile Lietuvai.