Vilniaus lopšelis-darželis "Pušaitė"

Muzikinė istorija, skirta Darželio 30 - mečio jubiliejui

"Rudenėlio pasaka"

Dalyviai: visi darželio vaikai, jų pedagogai ir meninio ugdymo mokytoja.

Vilnius
2021-11-29

Gražiame samanotame Dzūkijos miške, už kalnelio, anapus Ūlos upės, buvo trobelė. Joje gyveno Rudenėlio šeima: Tėtė Rudenėlis, mama Žolynėlė ir miela maža dukrytė Šilo Uoga. Kai tik atšaldavo oras, o voriukai rasotais voratinkliais nuskrisdavo į dangų, į mišką atlėkdavo Šiaurys Vėjas. Jis linksmai pabarbendavo į trobelės langines, stipriau papūtęs išversdavo gėlių vazą, nusikvatodavo, pakutendavo Šilo Uogytės plaukus ir sušukdavo:
- Eiiii, Rudenėli! Aš jau čia!! - ir taip sutratėdavo, kad atrodė dangus nugrius. Rudenėlis, apsidžiaugęs apkabindavo seną draugą ir sušukdavo jam pavėjui:
- Einu einu, jau laikas!
Jis atsinešdavo iš palėpės dažų kibirėlius, mama - paruošdavo teptukus ir anksti ryte jie pakilę kaip paukščiai, išskrisdavo marginti medžių lapų, šakelių, žolynų. Visi miškai, pievos, laukai, virsdavo nuostabia spalvota gražia jūra, kuri ošdavo nuo stipraus ir jau šaltoko išdykėlio vėjo. Gamta puošėsi ir jautėsi nuostabiai, sunokindama paskutines sėklas.

Viena namuose likdavo Šilo Uogelė. Ji buvo nepaprasta. Mokėjo ir suprato ne tik Vėjo, Saulės, Lietaus kalbas, bet ir visų gyvūnų. Turėjo visą mišką nuostabių draugų. Kas rytą, sveikindavosi su Saule, kuri atidundėdavo pas ją Aukso karieta.

Loading...

Loading...

- Labas Saule! Kaip gera Tave ir vėl matyti! Paimk ir mane į karietą, labai norėčiau skristi kartu!
- Labas Uogele, šok į vidų, nors Tu ir pati moki skraidyti.
Uogelė su plačia šypsena pašoko ir liuoktelėjo į karietą pas spindulėlius, Saulė pakėlė rankas ir visi nuskrido žadinti miško.

Loading...

Grįžusi, Šilo Uogelė, labai mėgo suptis ant rudeninių lapų. Ji užšokdavo ant skrendančio lapo, įsispirdavo ir pakildavo virš medžių, apsisukdavo ir kaip paukštis nerdavo žemyn. Taip jai patiko! O kartais, susitikusi spalvotus lapelius, šokdavo kartu rateliu, grojant gražiausiai miško muzikai.

Miške girdėjosi juokas ir šėlionės. Visiems buvo labai gera ir jauku. Rudeninis miškas skambėjo laime.

Miško rudeninis takelis buvo nuostabus, jo net nesimatė, nes buvo užkritęs spalvotais lapais: ir raudonais, ir geltonais, ir mažais, ir labai dideliais. Uogelė mėgo šokinėti į lapų krūvas ir nardyti tarp jų. Aišku ne viena. Ji dūkdavo su kiškiais, ežiukais, lapėmis ir kitais miško draugais. O atskridęs Šiaurys Vėjas, lapus pakeldavo ir visus draugus jais užpūsdavo, vyko nepaprastos slėpynės.

Kaip žinia, rudenį dažniau lydavo ir oras kartais būdavo apniukęs. Bet Uogelė laukdavo Lietaus. Lietus buvo jos geras draugas. Kai tik atslinkdavo debesys, Uogelė pakildavo iki jų ir klausdavo:
- Lietau? Lietaaauuu?! Ku-Ku! Ar Tu lysi šiandien ar ne?
- Lysiu lysiu, ir nebūsiu labai šaltas, tad galėsi pažaisti kartu su mano lašeliais, - atsakydavo Lietus. Ir imdavo lyti. Tyliai, šiltai ir tikrai labai smagiai.