Book Creator

VERTYBĖS RUDENS DARBUOSE

by Dalė Šimkaitienė

Cover

Loading...
Loading...
Loading...


VERTYBĖS RUDENS DARBUOSE
Loading...
Loading...
Priešmokyklinės grupės mokytoja metodininkė
Dalė Šimkaitienė
Visais laikais darbas buvo ir yra neatsiejama ir būtina žmogaus gyvenimo dalis. Nuo seno darbas suprantamas kaip viena svarbiausių žmogaus pareigų. Žvelgiant į tautosakos palikimą, tokį kaip – liaudies bei darbo dainos, įvairios patarlės – galima užtikti itin daug užuominų apie darbą ir dirbančio žmogaus bei tinginio palyginimų. Akivaizdu, kad seniau, tik dirbantis žmogus nusipelnydavo aplinkinių pagarbos ir meilės, o darbu ne tik maistas buvo pelnomas, bet ir žmonės, kartu dirbdami, artimesniais tapdavo. Mūsų protėvių darbo suvokimas gausiai pasireiškia ir senojoje grožinėje literatūroje. Čia, taip pat, aukštinamas darbingas, nagingas, prakaitą liejantis žmogus, o peikiamas tas, kuris tingi dirbti ir tikisi, jog viską pasieks tinginyste.
Darbštumas, – vertybė, kuri dažnai minima ir lietuvių literatūroje. Atliktas darbas parodo, ko žmogus vertas, koks jo būdas ir tikslai. Dirbant galima siekti aukštų ir dorų idealų, tobulėti, įgyti įgūdžių ir žinių. Negana to, atsiranda susižavėjimas dirbančiais žmonėmis, kurie dėl savo darbo tampa gražūs ir kilnūs. Svarbu, kad žmogus pamiltų darbą nuo pat mažumės, tada darbas teiks malonumą ir naudą.
TURINYS
ARTOJO DARBŠTUMAS
SĖJĖJO ATSAKINGUMAS
GRŪDŲ KŪLĖJŲ IŠTVERMINGUMAS
BULVIAKASIO BENDRYSTĖ
KANTRYBĖ IR PAGARBA DARBUOSE SU LINU
ARTOJO DARBŠTUMAS
Išvagoti dirvą – šventas darbas, tai visų ūkio darbų pradžių pradžia. Senieji sakydavo, kad labai svarbu arimą laiku pradėti. Išeidavo arti gerai išsiprausęs, persirengęs švariais drobiniais marškiniais. Jaučius ar arklius pasmilkydavo švęstomis žolelėmis, verba, kadagiu ar ruginiais miltais. Prieš kinkydamas arklį, artojas jį triskart apvesdavo aplink arklą. Pabučiavęs žemę, persižegnojęs, vagoti pradėdavo prieš vėją arba šiaurės kryptimi – kad javų nepultų kenkėjai. Arklą kitados darydavo iš perkūno trenkto ąžuolo. Buvo tikima, kad toks usnis iš dirvos išnaikina.
Kartais artojas einantis arti dirvos atlikdavo apeigas, skirtas žemės deivei Žemynai - „Žemynėle, žiedkėlėle, sužydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visokiais javais. Būk mums maloninga, deive, tiems mūsų visiems darbams tepadeda angelas, blogus žmones nušalink, kad mūsų neišjuoktų“.
Grįžęs iš laukų artojas nusiaudavo kieme žemėtus batus, kad duona būtų balta ir javai švarūs, o šeimininkė apipildavo vandeniu – tai reiškė pasėliams ir derliui reikalingą lietų.
Žemdirbystė – viena seniausių žmonijos verslo sričių. Nuo pat žilos senovės ūkininkai tobulino ir vis dar tobulina žemės įdirbimo techniką bei ieško naujų būdų, kaip palengvinti žemdirbystės rūpesčius. Yra daugybė įvairių dirvos įdirbimo būdų, tačiau aukštų pozicijų vis dar neapleidžia ariminė žemdirbystė. Arimas – žemės dirbimas plūgu (anksčiau arklu, žagre) – intensyvi, viena seniausių žemės įdirbimo technologijų. Modernėjant žemės ūkiui, tobulėja ir žemės dirbimo padargai kuomet įmantrūs automatiniai plūgai su GPS navigacija, pasitelkiami stambiuose ūkiuose. 
PASAKA
ARTOJAS IR VILKAS
Artojas iškinkė iš jungo jaučius ir nusivarė girdyti. Tuo tarpu, ieškodamas grobio, prie arklo priėjo išbadėjęs vilkas. Jis ėmė laižyti jaučių viržius ir nejučiomis įkišo sprandą į pavalkus. Nebegalėdamas išsikinkyti, pradėjo arklą vilkti per dirvą. Tuo laiku grįžo artojas ir, pamatęs beariantį vilką, tarė: – O kad tu, nelabasis, nustotum grobstęs, visus skriaudęs ir imtum žemę dirbti! Taip ir piktadariais žmonės, matydami jų būdą, netiki, nors jie ir skelbiasi dorus darbus darą. 
PATARLĖ - "Artojas pasiraitojęs paskui žagrę žengia, sėjai dirvą rengia, kad rugeliai bujotų, niekas bado nebijotų".
MĮSLĖS
"Juodas vabalas rėplioja, dirvą iš žolių vaduoja".
(Traktorius)
"Neėda, tiktai geria, penkias vagas iš karto aria".
(Traktorius)
"Miške gimė, miške augo, arkliui tempiant, ragais žemę varto".
(Arimas arklu, žagre)
ARKLIUKO DĖLIONĖ
PrevNext