Seku seku pasakėlę

VIŠTYTĖ IR GAIDŽIUKAS
Buvo senelis ir senelė, turėjo juodu vištytę ir gaidžiuką. Senelė pasiuvo gaidžiukui naujas kelnytes, o vištytei sijonuką ir išleido abu riešutauti.Gaidžiukas įlipo į lazdyną ir raško riešutus. Vištytė aplink bėginėja ir karkia:- Kar, kar, kar! Ir man bent kekelę!Kai tik metė gaidžiukas riešutų kekelę, išmušė vištytei akelę. Vištytė parbėgo rėkdama namo ir pasisakė senelei, kad jai gaidžiukas akeles išmušė. Senelė ėmė bartis:
- Gaidžiuk, gaidžiuk! Kam tu vištytei akeles išmušei?- O kam man lazdynas kelnytes perplėšė?
- Lazdyne, lazdyne! Kam tu gaidžiukui kelnytes perplėšei?

- O kam mane ožka pagraužė?
- Ožka, ožka! Kam tu lazdyną pagraužei?
- O kam manęs piemuo neganė?
- Piemenie, piemenie! Kodėl tu ožkos neganei?
- O kam man šeimininkė paplotėlio nepakepė?
- Šeimininke, šeimininke! Kodėl tu piemeniui paplotėlio nepakepei?
- O kad kiaulė tešlą surijo.
- Kiaule, kiaule! Kam tu šeimininkei tešlą surijai?
- O kam man paršelį vilkas nunešė?
- Vilke, vilke! O kam gi tu kiaulės paršelį nunešei?
- Mano gerklė ne grąžtu gręžta, ne kaltu kalta! Ammm!
Pagriebė vilkas paskutinį paršelį ir nubėgo į mišką.

GAIDYS, ŠUO IR LAPĖ
Vienas šeimininkas prastai prižiūrėjo savo gyvulius: šuns nelakino, gaidžio nelesino, tai šiuodu ir nutarė pabėgti į mišką ir pradėti savarankiškai gyventi. Gaidys susirado laktą ant aukšto ąžuolo šakų, o šuo kiek žemiau įlindo j ąžuolo drevę ir pasitaisė sau guolį. Šitaip juodu būtų ir amželį nugyvenę, draugiškai dalydamiesi ką sumedžioję, jeigu ne gaidžio papratimas giedoti naktimis ir žmogų į darbą kelti.
Užgiedojo jis girioje pirmąkart,— ir išgirdo jo balsą lapė, o išgirdusi šoko iš savo guolio ir išlindo iš urvo. Užgiedojo gaidys antrąkart — lapė, ausis pastačiusi, klauso, — iš kurios pusės balsas girdėti. Į jo balsą eidama, pribėgo ąžuolą ir mąsto: „Aš tą gaidelį žemyn nuo ąžuolo nuviliosiu, sugausiu ir suėsiu". Pakėlusi snukį aukštyn, meiliai lakštuoja.
—Tu vienintelis gaidelis visoje girioje, o aš vienintelė laputė. Leiskis, gaideli, žemyn, tai mudu gražiai draugystėje gyvensime.
—Aš čia ne vienas,— sako gaidys.— Žemiau gyvena mano draugas vartininkas. Pasibelsk į vartus, pasiprašyk leidžiama, galbūt jis, vartus atidaręs, tave priims.

Lapė pamanė, kad tas vartininkas tai dar vienas gaidys, ir jau džiaugėsi, manydama abudu sugausianti ir gaidienos priėsianti. Jau pasibeldė uodegėle į ąžuolą ir laukė vartus atidarant, tik staiga kad puolė šuo iš drevės su visais savo patalais ir čiupo lapę už sprando. Lapė nutverta ėmė kriokti lyg ožka, uodegą laužiama, ir vos tik spėjo pagalvoti: „Gaidelio mėsos geidžiau, o savo atnešiau gaidžiui ir šuniui",— šuo ją taip papurtė, kad baigėsi visos lapės gudrybės.

Pasaka KATINĖLIS IR GAIDELIS.
Viename miške, medinėje trobelėje, gyveno katinėlis ir gaidelis. Susiruošė katinėlis eiti i mišką medžioti ir sako:
- Tu, gaideli, sėdėk trobelėje ir niekur neik. Niekam neatidaryk durų, o ypač lapei!!!
Gaidelis pažadėjo. Išėjo katinėlis į mišką, o gaidelis uždarė dureles ir snaudžia. Tik girdi-kažkas duris klebena.
-Kas čia?-klausia gaidelis.
-Tai aš, laputė. Atidaryk duris!
Bet gaidelis durų neatidaro, klauso katinėlio. Ilgai įkalbinėjo laputė, bet gaidelis nepasidavė. Pagaliau lapė ėmė verkti ir gailiu balsu prašyti:
-Leisk, gaideli, baigiu sušalti. Nebūk kietaširdis. Praverk dureles nors truputį.
Pagailėjo gaidelis laputės ir pravėrė duris. O lapė tik smurkšt į vidų, pagriebė gaidelį ir nešasi į savo urvą. O gaidelis šaukia kiek jėgų turėdamas:
-Katinėli, gelbėk!!! Lapė snapė mane neša, lapė snapė plunksnas peša!!!