Book Creator

Pasaulio medis

by Ieva Kam

Cover

Loading...
Ieva Kamandulytė
Loading...
Pasaulio medis
Loading...
Pasaulio medis atspindi pasaulio sampratą, jo turinį. Pasaulio medžio reikšmė mitų sistemose yra išskirtinė, nes jis lemia vidinę jų struktūrą ir pagrindinius parametrus. Pasaulio medis įsivaizduojamas esantis sakralinio pasaulio centre ir vertikalus. Per jį eina pasaulio ašis. Pasaulio medis atskiria kosmoso ir chaoso pasaulį. Pasaulio medis ar jo simboliai buvo piešiami, išdrožinėjami, iškalami ar dar kitaip vaizduojami. Dominavo paukščių, lapų ir gyvūnų vaizdavimas. Jo viršuje stypso žvaigždės, mėnulis ir saulė. Pats medis buvo vyriškos giminės, dažniausiai ąžuolas, beržas, klevas ar uosis.
https://www.vle.lt/straipsnis/pasaulio-medis/
https://www.puoskislietuviskai.lt/lietuviskas-pasaulio-medis/
https://istorijatau.lt/rubrikos/zodynas/pasaulio-medis
Giesmė apie pasaulio medį
Tą vakarą, besėdint ant slenkančios kopos,
Siūbavo marių bangos ir, vėjui virš galvos
Taip graudulingai ūkiant, kažko širdis susopo,–
Pasijutau kaip niekad žmogus iš Lietuvos.
Bandykime čia ramūs gyventi ir numirti,
Ir prisikelt bandykim po vasaros žalsvos,
Nujausdami, kad niekad nereiks mums išsiskirti,
Vieni kitiems dėkokim, nes esam – Lietuvos.
Iš ąžuolo kariūnai pilis ant kalno rentė,
Torunėje ir Kulme, čia pat prie Vėluvos,
Augino Krišnai arklius, išjodavo į šventę,
O jeigu mirs, žinojo – esą iš Lietuvos.
Ar melsdavosi girių gaudimui begaliniam,
Paskui į jūras plaukė, pilni šviesos gyvos,
Jie nekartojo niekad, kad Lietuva tėvynė,
Bet jeigu srūva kraujas, žinojo – Lietuvos.
Iš Lietuvos bekraštės – aidžios kaip baltų jūra,
Lig pat Juodųjų marių linguodavo keliai,
Paskui jų pilys griuvo, aukšti dievai paniuro,
Bet dar žydėjo rūtos, kvepėjo dobilai.
Tiek sykių gimę, mirę, išraižę jūras buvo
Ir pragarą, ir dangų, ir šviesulius savus,
Turėjo, – visą žemę ir žemėj nepražuvo,
Kartodami tik vieną: mes – žmonės Lietuvos.
Tą vakarą, besėdint ant slenkančios kopos,
Siūbavo marių bangos ir, vėjui virš galvos
Taip graudulingai ūkiant, kažko širdis susopo,–
Pasijutau kaip niekad žmogus iš Lietuvos.
Ir aš buvau atėjęs, girdėjau Donelaitį,
Man Baranauskas sakė, taip progiesmiu vos vos:
Kur būtum, ką darytum, sūnau, Aušrinė teka
Ir Saulė, ir Mėnulis – tautoms iš Lietuvos.
Bandykime čia ramūs gyventi ir numirti,
Ir prisikelt bandykim po vasaros žalsvos,
Nujausdami, kad niekad nereiks mums išsiskirti,
Vieni kitiems dėkokim, nes esam – Lietuvos.
Tai ne gegutės balsas, apverkti pasiruošęs,
Tai marių vėjai neša melodijas skaisčias,
Į vieną ima jungtis dangaus ir žemės grožis,
Simfonijoj prapuola viršus ir apačia.
Čia nemirtingos žvaigždės ir kregždės nemirtingos,
Dangus čia nemirtingas ir ąžuolo šerdis,
Čia savo šviesią galvą guldau vaizduos didinguos,
O tu girdi, kaip plaka aukojama širdis.
Ar melsdavosi girių gaudimui begaliniam,
Paskui į jūras plaukė, pilni šviesos gyvos,
Jie nekartojo niekad, kad Lietuva tėvynė,
Bet jeigu srūva kraujas, žinojo – Lietuvos.
Čia protėviai klajojo, jie briedžiais žemę arė,
Jų moterys žiūrėjo akim dangaus spalvos,
O saulė tyliai grimzdo į prieblandą vakarę,
Tenai esu aš buvęs žmogum iš Lietuvos.
Iš Lietuvos bekraštės – aidžios kaip baltų jūra,
Lig pat Juodųjų marių linguodavo keliai,
Paskui jų pilys griuvo, aukšti dievai paniuro,
Bet dar žydėjo rūtos, kvepėjo dobilai.
O kartais regis skaidriai žydroj padangėj medis,
Virš Baltijos išskėtęs pražydusias šakas,
Lai jį apspinta žmonės, vilties dar nepraradę,
Ir tiesia į aukštybę palaimintas rankas.
Lietuvos medis
Lietuvos medžio šaknys prasideda Baltijos jūroje, kamienas tiesiasi ties Klaipėdos sritimi, o šakos užima visą likusią Lietuvos dalį. Šis piešinys siejamas su S. Gedos eilėraščiu „Giesmė apie pasaulio medį“.
PrevNext