Loading...
TurinysLoading...
TurinysLoading...
Juk nieko blogo nenutiks dėl vieno popierėlio. . . . . . . . . . . Sūkurys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Kalėdų stebuklas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Šiukšlė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Bebro namas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Beribis vandenynas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Vieno maišelio istorija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Bitės planetos globėjos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Vasaros lobiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
SOS! . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Kita vandenyno pusė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Stiklainis laimės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Atominio monstro sprogimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Stiklo šukė ir plastikinis maišelis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Loading...
0508
13
17
19
23
25
29
33
37
41
45
49
53
Juk nieko blogo nenutiks dė vieno popierėlio
Mažame miestelyje ant jūros kranto gyveno berniukas. Adamas buvo septynerių, guvus, šviesiaplaukis, žydraakis smalsuolis. Tačiau toks iš pažiūros mielas, gražutis berniukas turėjo didelę ydą - jis buvo savanaudis, egoistas, jam nerūpėjo kiti žmonės, ir, apskritai, kas vyksta jį supančiame pasaulyje. Adamui nerūpėjo kitų bėdos, jis laikė save svarbiausiu visur. Tačiau berniuko tėvai mylėjo savo sūnų ir neretai iš tos meilės užmerkdavo akis prieš jo ydas.
Buvo kovo pabaiga, gamta budo iš po žiemos miego. Augalai aplipo stambiais pumpurais, iš kurių skleidėsi šviesūs, jauni lapeliai. Šiltėjant orui, artėjo ir Adamo gimtadienis. Berniukas nekantriai laukė tos dienos, mat tėvai pažadėjo aštuntojo gimtadienio proga jam padovanoti šuniuką, ir Adamas vylėsi, kad tėvai savo pažado nebus pamiršę. Vis dėlto ilgai laukta diena atėjo ir atnešė daug džiaugsmo, berniuko viltys išsipildė, kai jo tėvai šypsodamiesi pravėrė sūnaus kambario duris, o mamos glėbyje glaudėsi mažutis, aukso spalvos kamuolėlis didelėmis juodomis akimis. Adamas labai džiaugėsi šia dovana, juk dabar jis galės pasipuikuoti naujuoju augintiniu prieš savo draugus ir jie jam dar labiau pavydės.
Vėliau Adamas su mažuoju Takiu (taip jis pavadino savo naująjį augintinį) išėjo pasivaikščioti į paplūdimį, prieš tai dar užsukęs į kioskelį, kur nusipirko ledų, puikiai vėsinančių saulėtą pavasario dieną. Berniukas su šunimi smagiai dūko minkštame smėlyje, šokinėjo per bangas. Viskas atrodytų nerūpestinga ir vaikiška, bet suvalgęs ledą Adamas numetė popierėlį ant žemės. Takis, pamatęs tai, pakėlė akis ir tarsi susirūpinęs pažvelgė į savo jaunąjį šeimininką.
- Ko taip žiūri, juk nieko blogo nenutiks dėl vieno popierėlio. Negi man dar šuo pradės priekaištauti ir mokyti mane?! – numojęs ranka berniukas nuėjo tolyn.
Adamas su savo šunimi pasivaikščioti į paplūdimį išėjo ir kitą dieną, paskui ir dar kitą. Greitai tai tapo jų įpročiu: išėjus pasivaikščioti užsukti į kioskelį ledų ir vėliau smagiai dūkti paplūdimyje.
Buvo kovo pabaiga, gamta budo iš po žiemos miego. Augalai aplipo stambiais pumpurais, iš kurių skleidėsi šviesūs, jauni lapeliai. Šiltėjant orui, artėjo ir Adamo gimtadienis. Berniukas nekantriai laukė tos dienos, mat tėvai pažadėjo aštuntojo gimtadienio proga jam padovanoti šuniuką, ir Adamas vylėsi, kad tėvai savo pažado nebus pamiršę. Vis dėlto ilgai laukta diena atėjo ir atnešė daug džiaugsmo, berniuko viltys išsipildė, kai jo tėvai šypsodamiesi pravėrė sūnaus kambario duris, o mamos glėbyje glaudėsi mažutis, aukso spalvos kamuolėlis didelėmis juodomis akimis. Adamas labai džiaugėsi šia dovana, juk dabar jis galės pasipuikuoti naujuoju augintiniu prieš savo draugus ir jie jam dar labiau pavydės.
Vėliau Adamas su mažuoju Takiu (taip jis pavadino savo naująjį augintinį) išėjo pasivaikščioti į paplūdimį, prieš tai dar užsukęs į kioskelį, kur nusipirko ledų, puikiai vėsinančių saulėtą pavasario dieną. Berniukas su šunimi smagiai dūko minkštame smėlyje, šokinėjo per bangas. Viskas atrodytų nerūpestinga ir vaikiška, bet suvalgęs ledą Adamas numetė popierėlį ant žemės. Takis, pamatęs tai, pakėlė akis ir tarsi susirūpinęs pažvelgė į savo jaunąjį šeimininką.
- Ko taip žiūri, juk nieko blogo nenutiks dėl vieno popierėlio. Negi man dar šuo pradės priekaištauti ir mokyti mane?! – numojęs ranka berniukas nuėjo tolyn.
Adamas su savo šunimi pasivaikščioti į paplūdimį išėjo ir kitą dieną, paskui ir dar kitą. Greitai tai tapo jų įpročiu: išėjus pasivaikščioti užsukti į kioskelį ledų ir vėliau smagiai dūkti paplūdimyje.
Juk nieko blogo nenutiks dė vieno popierėlio
Mažame miestelyje ant jūros kranto gyveno berniukas. Adamas buvo septynerių, guvus, šviesiaplaukis, žydraakis smalsuolis. Tačiau toks iš pažiūros mielas, gražutis berniukas turėjo didelę ydą - jis buvo savanaudis, egoistas, jam nerūpėjo kiti žmonės, ir, apskritai, kas vyksta jį supančiame pasaulyje. Adamui nerūpėjo kitų bėdos, jis laikė save svarbiausiu visur. Tačiau berniuko tėvai mylėjo savo sūnų ir neretai iš tos meilės užmerkdavo akis prieš jo ydas.
Buvo kovo pabaiga, gamta budo iš po žiemos miego. Augalai aplipo stambiais pumpurais, iš kurių skleidėsi šviesūs, jauni lapeliai. Šiltėjant orui, artėjo ir Adamo gimtadienis. Berniukas nekantriai laukė tos dienos, mat tėvai pažadėjo aštuntojo gimtadienio proga jam padovanoti šuniuką, ir Adamas vylėsi, kad tėvai savo pažado nebus pamiršę. Vis dėlto ilgai laukta diena atėjo ir atnešė daug džiaugsmo, berniuko viltys išsipildė, kai jo tėvai šypsodamiesi pravėrė sūnaus kambario duris, o mamos glėbyje glaudėsi mažutis, aukso spalvos kamuolėlis didelėmis juodomis akimis. Adamas labai džiaugėsi šia dovana, juk dabar jis galės pasipuikuoti naujuoju augintiniu prieš savo draugus ir jie jam dar labiau pavydės.
Vėliau Adamas su mažuoju Takiu (taip jis pavadino savo naująjį augintinį) išėjo pasivaikščioti į paplūdimį, prieš tai dar užsukęs į kioskelį, kur nusipirko ledų, puikiai vėsinančių saulėtą pavasario dieną. Berniukas su šunimi smagiai dūko minkštame smėlyje, šokinėjo per bangas. Viskas atrodytų nerūpestinga ir vaikiška, bet suvalgęs ledą Adamas numetė popierėlį ant žemės. Takis, pamatęs tai, pakėlė akis ir tarsi susirūpinęs pažvelgė į savo jaunąjį šeimininką.
- Ko taip žiūri, juk nieko blogo nenutiks dėl vieno popierėlio. Negi man dar šuo pradės priekaištauti ir mokyti mane?! – numojęs ranka berniukas nuėjo tolyn.
Adamas su savo šunimi pasivaikščioti į paplūdimį išėjo ir kitą dieną, paskui ir dar kitą. Greitai tai tapo jų įpročiu: išėjus pasivaikščioti užsukti į kioskelį ledų ir vėliau smagiai dūkti paplūdimyje.
Buvo kovo pabaiga, gamta budo iš po žiemos miego. Augalai aplipo stambiais pumpurais, iš kurių skleidėsi šviesūs, jauni lapeliai. Šiltėjant orui, artėjo ir Adamo gimtadienis. Berniukas nekantriai laukė tos dienos, mat tėvai pažadėjo aštuntojo gimtadienio proga jam padovanoti šuniuką, ir Adamas vylėsi, kad tėvai savo pažado nebus pamiršę. Vis dėlto ilgai laukta diena atėjo ir atnešė daug džiaugsmo, berniuko viltys išsipildė, kai jo tėvai šypsodamiesi pravėrė sūnaus kambario duris, o mamos glėbyje glaudėsi mažutis, aukso spalvos kamuolėlis didelėmis juodomis akimis. Adamas labai džiaugėsi šia dovana, juk dabar jis galės pasipuikuoti naujuoju augintiniu prieš savo draugus ir jie jam dar labiau pavydės.
Vėliau Adamas su mažuoju Takiu (taip jis pavadino savo naująjį augintinį) išėjo pasivaikščioti į paplūdimį, prieš tai dar užsukęs į kioskelį, kur nusipirko ledų, puikiai vėsinančių saulėtą pavasario dieną. Berniukas su šunimi smagiai dūko minkštame smėlyje, šokinėjo per bangas. Viskas atrodytų nerūpestinga ir vaikiška, bet suvalgęs ledą Adamas numetė popierėlį ant žemės. Takis, pamatęs tai, pakėlė akis ir tarsi susirūpinęs pažvelgė į savo jaunąjį šeimininką.
- Ko taip žiūri, juk nieko blogo nenutiks dėl vieno popierėlio. Negi man dar šuo pradės priekaištauti ir mokyti mane?! – numojęs ranka berniukas nuėjo tolyn.
Adamas su savo šunimi pasivaikščioti į paplūdimį išėjo ir kitą dieną, paskui ir dar kitą. Greitai tai tapo jų įpročiu: išėjus pasivaikščioti užsukti į kioskelį ledų ir vėliau smagiai dūkti paplūdimyje.
Tačiau atsiradus šiam įpročiui, atsirado ir dar vienas: kaskart suvalgęs ledų porciją, Adamas popierėlį numesdavo žemėn.
Bėgo mėnesiai, o berniukas su šunimi ir toliau vaikštinėdavo paplūdimiu. Pamažu atslinko šaltas, ūkanotas ruduo, ledų popierėlius pakeitė vienkartiniai karšto šokolado puodeliai. Ir kiekvieną kartą berniukui numetus šiukšlę, Takis pakeldavo savo dideles, liūdnas akis į šeimininką, tarsi sakydamas: „Žmogau, ką tu darai!..” Tačiau Adamas šių žvilgsnių tarsi nepastebėdavo, nes jam nerūpėjo niekas aplinkui, tik jis pats. Ir atrodė, kad niekas negali pakeisti šio požiūrio ir priversti Adamo atsigręžti į kitus ir apsidairyti, kas vyksta aplinkui. O gal vis dėlto gali...
Vieną dieną Adamas su Takiu kaip visada išėjo pasivaikščioti, tačiau berniukas nujautė, kad kažkas ne taip. Atėjęs į paplūdimį jis negalėjo patikėti tuo, ką išvydo: smėlis buvo papilkėjęs, tarsi netikras, plastmasinis, vandenyje plūduriavo tūkstančiai tų pačių ledų popierėlių ir vienkartinių puodelių, ore tvyrojo kažkoks tvaikas. Staiga Adamas atsisuko išgirdęs lojimą ir išvydo savo mylimąjį augintinį puolantį į šiukšlių pilną vandenį, tarsi norintį žaisti ir nesuprantantį, jog tai gali būti pavojinga. Berniukas šūktelėjo augintinį vardu ir nedvejodamas puolė paskui jį.
Adamas pašoko lovoje išpiltas šalto prakaito. Laimei, tai tebuvo tik sapnas. Tačiau likusią nakties dalį Adamui užmigti nebepavyko, galvoje tvyrojo minčių raizgalynė, jam iš galvos niekaip neišėjo tas košmaras. Jis privertė berniuką susimąstyti. Vėliau, kai dieną išėjo pasivaikščioti su šunimi, ir kaip įprastai pasuko prie kioskelio, Adamas staiga sustojo prisiminęs sapną. Kiek padvejojęs jis praėjo pro kioskelį ir pasuko tiesiai į paplūdimį. Pasirausęs kišenėje, berniukas išsitraukė maišelį, šuo klausiamai pažvelgė į šeimininką. Šis šyptelėjo augintiniui ir pasilenkęs švelniai paglostė auksinę galvą, tada palengva nuėjo. Šuo nusekė berniuką, lėtai einantį paplūdimiu ir renkantį šiukšles.
Aistė Avraniukaitė, 8e
Bėgo mėnesiai, o berniukas su šunimi ir toliau vaikštinėdavo paplūdimiu. Pamažu atslinko šaltas, ūkanotas ruduo, ledų popierėlius pakeitė vienkartiniai karšto šokolado puodeliai. Ir kiekvieną kartą berniukui numetus šiukšlę, Takis pakeldavo savo dideles, liūdnas akis į šeimininką, tarsi sakydamas: „Žmogau, ką tu darai!..” Tačiau Adamas šių žvilgsnių tarsi nepastebėdavo, nes jam nerūpėjo niekas aplinkui, tik jis pats. Ir atrodė, kad niekas negali pakeisti šio požiūrio ir priversti Adamo atsigręžti į kitus ir apsidairyti, kas vyksta aplinkui. O gal vis dėlto gali...
Vieną dieną Adamas su Takiu kaip visada išėjo pasivaikščioti, tačiau berniukas nujautė, kad kažkas ne taip. Atėjęs į paplūdimį jis negalėjo patikėti tuo, ką išvydo: smėlis buvo papilkėjęs, tarsi netikras, plastmasinis, vandenyje plūduriavo tūkstančiai tų pačių ledų popierėlių ir vienkartinių puodelių, ore tvyrojo kažkoks tvaikas. Staiga Adamas atsisuko išgirdęs lojimą ir išvydo savo mylimąjį augintinį puolantį į šiukšlių pilną vandenį, tarsi norintį žaisti ir nesuprantantį, jog tai gali būti pavojinga. Berniukas šūktelėjo augintinį vardu ir nedvejodamas puolė paskui jį.
Adamas pašoko lovoje išpiltas šalto prakaito. Laimei, tai tebuvo tik sapnas. Tačiau likusią nakties dalį Adamui užmigti nebepavyko, galvoje tvyrojo minčių raizgalynė, jam iš galvos niekaip neišėjo tas košmaras. Jis privertė berniuką susimąstyti. Vėliau, kai dieną išėjo pasivaikščioti su šunimi, ir kaip įprastai pasuko prie kioskelio, Adamas staiga sustojo prisiminęs sapną. Kiek padvejojęs jis praėjo pro kioskelį ir pasuko tiesiai į paplūdimį. Pasirausęs kišenėje, berniukas išsitraukė maišelį, šuo klausiamai pažvelgė į šeimininką. Šis šyptelėjo augintiniui ir pasilenkęs švelniai paglostė auksinę galvą, tada palengva nuėjo. Šuo nusekė berniuką, lėtai einantį paplūdimiu ir renkantį šiukšles.
Aistė Avraniukaitė, 8e
Tačiau atsiradus šiam įpročiui, atsirado ir dar vienas: kaskart suvalgęs ledų porciją, Adamas popierėlį numesdavo žemėn.
Bėgo mėnesiai, o berniukas su šunimi ir toliau vaikštinėdavo paplūdimiu. Pamažu atslinko šaltas, ūkanotas ruduo, ledų popierėlius pakeitė vienkartiniai karšto šokolado puodeliai. Ir kiekvieną kartą berniukui numetus šiukšlę, Takis pakeldavo savo dideles, liūdnas akis į šeimininką, tarsi sakydamas: „Žmogau, ką tu darai!..” Tačiau Adamas šių žvilgsnių tarsi nepastebėdavo, nes jam nerūpėjo niekas aplinkui, tik jis pats. Ir atrodė, kad niekas negali pakeisti šio požiūrio ir priversti Adamo atsigręžti į kitus ir apsidairyti, kas vyksta aplinkui. O gal vis dėlto gali...
Vieną dieną Adamas su Takiu kaip visada išėjo pasivaikščioti, tačiau berniukas nujautė, kad kažkas ne taip. Atėjęs į paplūdimį jis negalėjo patikėti tuo, ką išvydo: smėlis buvo papilkėjęs, tarsi netikras, plastmasinis, vandenyje plūduriavo tūkstančiai tų pačių ledų popierėlių ir vienkartinių puodelių, ore tvyrojo kažkoks tvaikas. Staiga Adamas atsisuko išgirdęs lojimą ir išvydo savo mylimąjį augintinį puolantį į šiukšlių pilną vandenį, tarsi norintį žaisti ir nesuprantantį, jog tai gali būti pavojinga. Berniukas šūktelėjo augintinį vardu ir nedvejodamas puolė paskui jį.
Adamas pašoko lovoje išpiltas šalto prakaito. Laimei, tai tebuvo tik sapnas. Tačiau likusią nakties dalį Adamui užmigti nebepavyko, galvoje tvyrojo minčių raizgalynė, jam iš galvos niekaip neišėjo tas košmaras. Jis privertė berniuką susimąstyti. Vėliau, kai dieną išėjo pasivaikščioti su šunimi, ir kaip įprastai pasuko prie kioskelio, Adamas staiga sustojo prisiminęs sapną. Kiek padvejojęs jis praėjo pro kioskelį ir pasuko tiesiai į paplūdimį. Pasirausęs kišenėje, berniukas išsitraukė maišelį, šuo klausiamai pažvelgė į šeimininką. Šis šyptelėjo augintiniui ir pasilenkęs švelniai paglostė auksinę galvą, tada palengva nuėjo. Šuo nusekė berniuką, lėtai einantį paplūdimiu ir renkantį šiukšles.
Aistė Avraniukaitė, 8e
Bėgo mėnesiai, o berniukas su šunimi ir toliau vaikštinėdavo paplūdimiu. Pamažu atslinko šaltas, ūkanotas ruduo, ledų popierėlius pakeitė vienkartiniai karšto šokolado puodeliai. Ir kiekvieną kartą berniukui numetus šiukšlę, Takis pakeldavo savo dideles, liūdnas akis į šeimininką, tarsi sakydamas: „Žmogau, ką tu darai!..” Tačiau Adamas šių žvilgsnių tarsi nepastebėdavo, nes jam nerūpėjo niekas aplinkui, tik jis pats. Ir atrodė, kad niekas negali pakeisti šio požiūrio ir priversti Adamo atsigręžti į kitus ir apsidairyti, kas vyksta aplinkui. O gal vis dėlto gali...
Vieną dieną Adamas su Takiu kaip visada išėjo pasivaikščioti, tačiau berniukas nujautė, kad kažkas ne taip. Atėjęs į paplūdimį jis negalėjo patikėti tuo, ką išvydo: smėlis buvo papilkėjęs, tarsi netikras, plastmasinis, vandenyje plūduriavo tūkstančiai tų pačių ledų popierėlių ir vienkartinių puodelių, ore tvyrojo kažkoks tvaikas. Staiga Adamas atsisuko išgirdęs lojimą ir išvydo savo mylimąjį augintinį puolantį į šiukšlių pilną vandenį, tarsi norintį žaisti ir nesuprantantį, jog tai gali būti pavojinga. Berniukas šūktelėjo augintinį vardu ir nedvejodamas puolė paskui jį.
Adamas pašoko lovoje išpiltas šalto prakaito. Laimei, tai tebuvo tik sapnas. Tačiau likusią nakties dalį Adamui užmigti nebepavyko, galvoje tvyrojo minčių raizgalynė, jam iš galvos niekaip neišėjo tas košmaras. Jis privertė berniuką susimąstyti. Vėliau, kai dieną išėjo pasivaikščioti su šunimi, ir kaip įprastai pasuko prie kioskelio, Adamas staiga sustojo prisiminęs sapną. Kiek padvejojęs jis praėjo pro kioskelį ir pasuko tiesiai į paplūdimį. Pasirausęs kišenėje, berniukas išsitraukė maišelį, šuo klausiamai pažvelgė į šeimininką. Šis šyptelėjo augintiniui ir pasilenkęs švelniai paglostė auksinę galvą, tada palengva nuėjo. Šuo nusekė berniuką, lėtai einantį paplūdimiu ir renkantį šiukšles.
Aistė Avraniukaitė, 8e
Sūkurys
Rugpjūčio pabaigos popietė būtų buvusi įprasta, jei ne sklindantys iš kaimynų buto garsai. Praeivis gal ir būtų suklusęs, nes suaugusio ir vaiko balso decibelai augo kas sekundę, tačiau daugiabučio kaimynai, rodos, buvo kurti. Kas ramiai šnekučiavosi laiptinės prieangyje, kas balkone džiaustė rūbus ar migdė kūdikį. Nieko nebestebino Jonikų šeima. Asocialia nepavadinsi, bet keista - mažų mažiausiai. Tėvas nuolat prašydavo kaimynų 5 litrų talpos taros, pridurdamas, jog yra chemikas ir tai - eksperimentui. Vargu, ar kas tuo tikėjo, nes nuo ,,chemiko“ beveik kasdien sklisdavo aitrus alkoholio tvaikas, tačiau, nenorėdami bartis, visada palikdavo prie jo buto durų prašomą tarą. Akyliausieji pastebėjo, jog ilgainiui tie plastiko buteliai, sutrypti ir suverti ant virvės, atsidurdavo antrinių žaliavų konteineryje, bet ir vėlgi niekas nesipiktino, nes kaimynas bent jau rūšiuoja šiukšles, o ką iki tol veikia - ne jų reikalas.
Tačiau toji rugpjūčio popietė nieko gero nežadėjo. Jonikas jaunesnysis buvo šeštokas ir, skirtingai nei jo tėvas, nepraleisdavo progos iškrėsti kokią šunybę. Tai, žiūrėk, kaimynų automobiliui padangą pradūrė, tai dviratį nugvelbė. Policijai jis buvo pažįstamas, skirtingai, nei mokyklos, kurios beveik nelankė, vadovybei. Iš sklidančių nuotrupų buvo galima suprasti, jog įkaušęs tėvas ragina sūnų išnešti plastiko atliekas, o Julius - toks buvo jaunojo neklaužados vardas - vis kartojo, jog išneš tada, kai pabaigs žaisti kompiuterinį žaidimą. Rugpjūčio pabaigos saulė jau palengva krito į horizontą, kai rietynės aprimo ir, nešinas keliais dideliais šiukšlių maišais, į kiemą išdundėjo Julius. Akivaizdu, jis pyko ir geriau niekam jo kely nepasipainioti.
Energingais žingsniais nukulniavo iki konteinerio, tačiau jo nebuvo! Savivaldybė, pasirodo, nutarė atvežti didesnius, naujus, tad senuosius išvežė. Nevaldydamas įsiūčio Julius trenkė žemyn maišus, pradėjo keiktis. Pro šalį ėjusi moteriškė jį sugėdino, bet tą pačią akimirką ir pasigailėjo, nes, išsitraukęs iš maišo vieną plastiko butelį, Julius užsimojo.
Po gero pusvalandžio grįžo namo tuščiomis rankomis ir, tėvo nuostabai, puikios nuotaikos.
- Išmetei? Pamiršau pasakyt, kad konteinerį išvežė, reikėjo iki Gilių gatvės nupėdinti. Sugebėjai iki ten savo užpakalį nunešt?
Tačiau toji rugpjūčio popietė nieko gero nežadėjo. Jonikas jaunesnysis buvo šeštokas ir, skirtingai nei jo tėvas, nepraleisdavo progos iškrėsti kokią šunybę. Tai, žiūrėk, kaimynų automobiliui padangą pradūrė, tai dviratį nugvelbė. Policijai jis buvo pažįstamas, skirtingai, nei mokyklos, kurios beveik nelankė, vadovybei. Iš sklidančių nuotrupų buvo galima suprasti, jog įkaušęs tėvas ragina sūnų išnešti plastiko atliekas, o Julius - toks buvo jaunojo neklaužados vardas - vis kartojo, jog išneš tada, kai pabaigs žaisti kompiuterinį žaidimą. Rugpjūčio pabaigos saulė jau palengva krito į horizontą, kai rietynės aprimo ir, nešinas keliais dideliais šiukšlių maišais, į kiemą išdundėjo Julius. Akivaizdu, jis pyko ir geriau niekam jo kely nepasipainioti.
Energingais žingsniais nukulniavo iki konteinerio, tačiau jo nebuvo! Savivaldybė, pasirodo, nutarė atvežti didesnius, naujus, tad senuosius išvežė. Nevaldydamas įsiūčio Julius trenkė žemyn maišus, pradėjo keiktis. Pro šalį ėjusi moteriškė jį sugėdino, bet tą pačią akimirką ir pasigailėjo, nes, išsitraukęs iš maišo vieną plastiko butelį, Julius užsimojo.
Po gero pusvalandžio grįžo namo tuščiomis rankomis ir, tėvo nuostabai, puikios nuotaikos.
- Išmetei? Pamiršau pasakyt, kad konteinerį išvežė, reikėjo iki Gilių gatvės nupėdinti. Sugebėjai iki ten savo užpakalį nunešt?