Mokyklai-darželiui 30!

Esu Lina Svidraitė. Buvusi mokytojos Dianos mokinė. VGTU universitete baigiau aplinkosaugos inžinerijos bakalaurą ir magistrą. Jau magistro metu pradėjau dirbti pagal specialybę ir toliau tęsiu šią veiklą. Šiuo metu darbuojuosi paukštininkystės įmonėse kaip aplinkosaugos specialistė.
Prisiminus mokyklą-darželį ir praleistus metus geriausiai pamenu ten vyraujančią ramybę ir šilumą. Mokytojų, direktorės ir kitų darbuotojų veiduose šypsenas, balsuose sklindančią ramybę. Šiluma užpildė visas mokyklos-darželio patalpas, koridorius ir kiemo erdvę. Dėl šio sukurto jausmo, visada buvo labai gera ir jauku. Taip pat prisiminimuose išlikę mokyklos-darželio rengiamos šventės. Jos buvo nepaprastai gražios!
Noriu padėkoti pirmajai mokytojai ir visiems mokyklos-darželio darbuotojams už tvirtai padėtus mokslo pagrindus.
Linkiu visiems buvusiems ir dabartiniams mokyklos mokiniams atrasti savo gyvenimo kelią, rinktis mėgstamą veiklą ir nebijoti rizikuoti.

Esu Salvijus Jasiūnas, mokytojos Alfredos mokinys. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę mokytis ir augti Pažagienių mokykloje-darželyje. Vienas iš išskirtinių šios įstaigos ir bendruomenės bruožų yra stiprus ryšys tarp mokyklos personalo ir vaikų. Nuo pat mažens prisimenu, kad mokykloje-darželyje niekada nebijojau kažko paklausti, šnekėti tiek su auklėtojomis, tiek su mokytojais ir kitu mokyklos personalu. Svarbiausia, kad tai nebuvo tiesiog formalus ryšys – tai buvo šilti santykiai, kurie skatino tobulėti bei svarbiausia – nebijoti klausti ir daryti klaidas, nes tai yra vienintelis būdas mokytis. Man iki šių dienų tai atrodo tam tikras fenomenas, kad mokykloje- darželyje buvusi ir esu įsitikinęs, kad ir esanti atmosfera, sukuria saugumo jausmą, kuris leidžia būti savimi.
Vienas iš įsimintiniausių mokyklos atsiminimų yra vykusios tarpklasinės kvadrato varžybos. Skamba keistai, kad būtent tai yra vienas iš ryškiausių prisiminimų, tačiau jis išmokė labai svarbią pamoką. Nors varžybas pradėjome lygiomis komandomis, atsitiko taip, kad likau vienas prieš kitus septynis draugus – tuo metu oponentus. Situacija vaiko akimis atrodė visiškai beviltiška – kaip aš laimėsiu vienas prieš tiek daug kitų? Galbūt iškart pasiduoti? Tačiau tuo metu supratau, kad pasidavimas būtų pats lengviausias būdas viską užbaigti, todėl užsispyriau ir žaidžiau iki pat galo. Rezultatas – pralaimėjimas, bet man tai buvo pergalė. Aš laimėjau įgūdį, kuris yra nepaprastai svarbus mano gyvenime – kad ir kaip beviltiškai atrodytų situacija, reikia nebijoti, o bandyti. Galbūt nepavyks, galbūt kažkam tai atrodys kvaila, tačiau tu žinosi, kad padarei viską, ką tuo metu galėjai.

Dabar mano gyvenime yra labai įdomus etapas – šiuo metu studijuoju Ekonomiką Vilniaus Universitete. Vasarą pradėjau dirbti finansinių technologijų įmonėje. Gyvenimas kitame mieste yra žavus tuo, kad tai suteikia daug naujų galimybių – pažinti naujus žmones, naują kultūrą, aplinką. Kasdien stengiuosi kažką naujo išmokti, pažinti, atrasti. Tokiu būdu gyvenimas tampa nenuspėjamas, bet labai spalvingas ir įdomus. Dėl to esu dėkingas Pažagienių mokyklai-darželiui.

Esu Dovilė Šabliauskaitė. Kai gavau mokytojos laišką su prašymu pasidalinti prisiminimais apie Pažagienių mokyklą-darželį, pirmas jausmas, kuris mane aplankė – šiluma. Šį jausmą sieju su pirmąja savo pažinimo ir ugdymo įstaiga, kuri buvo naujas ir labai svarbus patirčių etapas. Pažagienių mokyklos-darželio bendruomenė buvo labai šeimyniška. Visi darbuotojai labai rūpestingi, pažįstantys visus vaikus, žinantys jų poreikius, kaip lengviau prie jų prieiti ar pagelbėti. Vaikystėje buvau labai nevalgi. Ir tikrai atsimenu, kaip auklėtoja Vida sėdėdavo šalia manęs pietų metu su šaukštu ir bandydavo visaip įkalbinti, kad suvalgyčiau bent šaukštelį sriubos. Atsimenu sesės auklėtoją su ilgais juodais plaukais, kuri visuomet leisdavo mano sesei šukuoti jos ilgus juodus plaukus, kai likusios trise laukdavome mūsų tėvų. Atsimenu auklėtojas, kurios sodindavosi ant kelių, kai labiausiai reikėdavo paguodos. Atsimenu ir tą vienintelį kartą, kai buvau sudrausminta ir turėjau atsisėdusi pagalvoti apie savo elgesį, kai bedūkdama per neatsargumą užgriuvau ant mažesnio savo grupės draugo. Atsimenu ir savo grupiokę bendravardę, kuri per Kalėdų vaidinimą labai norėjo deklamuoti man paskirtą V. Palčinskaitės eilėraštį „Pūga“.
Pradinės mokyklos etapas nebuvo baisus. Buvo smagu, kad neliks pietų miego, kurio, žinoma, vėliau pradėjo labai trūkti. Į mokyklą iškeliavau su visais darželio grupės draugais. Pastatas pažįstamas, netoli už sienų taip mylėtos auklėtojos, todėl buvo drąsu žengti į šį naują etapą. Ir tikrai ne veltui.