Kas ir kodėl yra poezija?

Sugrįžęs pavasaris pakvietė prisiliesti prie poezijos. Juk kovo 21 – ąją dieną minima Pasaulinė poezijos diena.
Jeigu jūsų paklaustų, kas yra poezija, turbūt kiekvienas atsakytų savaip. Vienam, tai tik eiliuotas kūrinys, kitam tai - sielos veidrodis, trečiam – tai jausmų dienoraštis, ketvirtam – tai širdies šešėlis, penktam – vaistai sielai. Atsakymų būtų daug ir įvairių.
Poezija greičiausiai liautųsi būti poezija, jeigu jai imtų labiau rūpėti atsakymai nei klausimai.

2000 metais UNESCO paskelbė kovo 21-ąją Pasauline poezijos diena. Pirmoji Poezijos diena paminėta Paryžiuje, kur yra UNESCO būstinė.
Poezija kilo iš liaudies šokių. Ritmuoti, rimuoti žodžiai buvo dainuojami, grojant muzikai, šokant. Taip senovės žmonės išreikšdavo savo emocijas ir patirdavo iškrovą, atsipalaiduodavo. Tai taip pat buvo ritualas, skirtas pagarbinti dievus. Seniausiais poetais laikomi Homeras, Heziodas, Pindaras. Jų poezija pasakoja apie dievus, dievų valdomus žmones. Manyta, kad poetas kuria „švento pamišimo“ apimtas. Jį neva įkvepia mūzos – kūrybos įkvėpėjos. Tuomet poetas buvo laikomas dievišku aiškeriagiu, pranašu, pasakojančiu apie dievus.
Vėliau graikai teoretikai poeziją apibrėžia kaip įkvėpimo vaisių. Anot jų, poetu negalima tapti, juo reikia gimti. Apie poeziją įvairiais laikais kalbėta ir ginčytasi labai daug. Vieni manė, kad poeziją reikia kurti pagal griežtus reikalavimus, nustatytą rimavimą ir ritmą; tiksliai nustatyti eilėraščio adresatą ir naudą. Kiti teigė, kad poezijos negalima varžyti, kad ji turi gimti iš poeto kančių, jo saviraiškos. Poezija išskirta į kelias rūšis: epinė (pasakojamoji kaip Homero „Odisėja“), lyrinė (individualus lyrinis išgyvenimas), drama. Šiuo metu poezija rašoma ir eiliuojant, ir laisvomis eilėmis. Ar ji šiuo metu populiari? Sunku pasakyti, nes popierinės knygos apskritai mažiau skaitomos, nei anksčiau, kai nebuvo kompiuterių ir interneto.
Lietuvoje poezijos kūrimą ir domėjimąsi ja siekiama paskatinti rengiant „Poezijos pavasarį“, „Poezijos žiema“ ir kt. renginiai.

Pradžioje tik poetiniai tekstai buvo laikomi „tikrąja“ literatūra. Proziniai tekstai taip pat būdavo rašomi, bet jie buvo suprantami kaip „paprasta“ informacija. Seniausieji užrašyti poetiniai tekstai – tai III tūkstantmečio pr.m.e. Ankstyvosios Egipto karalystės ir Šumerų valstybės raštijos paminklai. Mažiausiai penki tūkstantmečiai praėjo nuo tada, kai buvo užrašyti pirmieji tekstai, kuriuos galime laikyti poetiniais.
Kas pasikeitė? Beveik nieko, jei turėsime omeny šiuolaikinių visuomenių poeziją. Poetui svarbus ne tik jo kūrybos rezultatas, bet ir pats jos procesas. Tai tam tikros rūšies dvasinė veikla, padedanti jam suteikti vienokią ar kitokią tvarką savo vidiniam ir galbūt išoriniam pasauliui, juos harmonizuoti. Todėl galima teigti, jog tai savotiškas ritualas. Ir tą ritualą geriausiai apibūdintų tikrieji poetai.

Poezija - tai laisvė mene, laisvė fantazijoje, laisvė žodyje. Tai menas, slypintis tavyje. Kartais žodis išlaisvina tave - o kartais žodį išlaisvini tu. Tai fantazijos nestokojimas ir ribų nejutimas. Žodis tai tu, tavo vidus, tavo išorė. Tai tu be baimių, stereotipų, pasišaipymų, patyčių!
Poezija - tai raidė žodyje, žodis sakinyje, sakinys stulpelyje. Tai virtualus keistenybių pasaulis, lašas agresijos, agresijos žodyje!
Nori būti laisvas? Sukurk žodį, sukurk kažką išprotėjusio, keisto, mielo, žavingo, sukurk.
Poezija - kaip baltas lapas - yra geriausias tavo draugas, suprantantis viską.

Gavau aš šiandien laišką nuo...pavasario.
Tas šelmis taip ilgai man neparašė.
Nuo pernai metų dingo kaip į vandenį-
Nei laiško nei žinutės,nei paskambino.
Nors ,tiesą sakant,jis ir nežadėjo,
Pati aš jį aklai įsižiūrėjau...
Juk šitaip mergino mane ir rodė dėmesį,
Ne dieną ir ne dvi- visus tris mėnesius...
...Kiekvieną rytą,langą vos praverdavau,
Jis vėjo pirštais plaukus man kedendavo,
Ir pasivaikščiot vesdavos į gojų,
O ten...žibuoklių lūpom išbučiuodavo.
Kaskart,saldžia klevų sula nugirdęs,
Mano akis ir skambų juoką girdavo...
Kai naktimis skaičiuodavom žvaigždynus,
Jis dovanojo kvepalus alyvinius...
O jau gėlių gėlių-žydėjo visas sodas,
Net taką obelų žiedais nuklojo...
Kartu dar pienių žiedus vynui rinkom...
O štai paskui kažkur staiga jis dingo...
...
Bet šiandien aš iš džiaugsmo nenustygstu...
Jis man parašė-jau sugrįžta!!!
(Laima Viktorija)

Kaip tik klausimas, kas yra poezija, vokiečių poetą Michaelį Augustiną paskatino įsivelti į begalines diskusijas su pora savo draugų. Jie ginčijosi ilgai. Taip ilgai, kad M. Augustinas, praradęs viltį rasti atsakymą į šį klausimą, sėdo ir parašė eilėraštį, kurį sudaro vien klausimai. Be atsakymų. Tą eilėraštį M.Augustinas pavadino „Keletas klausimų, susijusių su eilėraščiais”. Jį gražiai išvertė poetas Antanas A. Jonynas.

Akivaizdu, kad klausimas „Kas yra poezija?“ kankino ir ne vieną poetą. A.Jonynas taip rašė:

Poezija yra...
Jau taip seniai mane kankina,
Taip jau skaudžiai degina
Ieškojimas atsakymo
Į klausimą,
Kurio galbūt visai nėra:
Kur slepiasi poezija
Ir kas yra poezija,
Ir kam ji reikalinga
Šiam nerimstančiam,
Šiam laimės neatrandančiam
Pasauliui?..
Poezija yra...
Aš nustebau,
Kai šį pavasarį
Naujai savęs paklausiau:
Kas yra poezija,
Ir kai širdis,
Ieškojimo vargingo iškankinta,
Tą mano klausimą
Atgręžė prieš mane:
O kas nėra poezija?

Tomas Dirgėla
(populiariausias jaunosios kartos Lietuvos vaikų rašytojas)

Poezijos reikšmė ir galia, mano kukliu manymu,šiandien veik niekuo nesiskiria nuo jos paskirties prieš dvidešimt, penkiasdešimt ar šimtą metų, nors ir neretais atvejais buvo glaudžiai susijusi su vieno ar kito laikotarpio politiniais ar socialiniais įvykiais – tiesiog kaip kiekvienas žiūrės į poeziją, taip ir ji pastarajam atsilieps: vienam poezija esti visiški niekai ir laiko gaišimas, nors kitam tas pats ketureilis gali apversti gyvenimą ir požiūrį į visa ką visiškai kiton pusėn.
Su poezija šiandien, mintiju, esti lygiai taip pat, kaip ir su žmogaus požiūriu į gyvenimą – nuo pastarojo žvilgsnio priklauso, ar stiklinė pustuštė, ar puspilnė; lygiai taip nuo jo priklausys, ar poezija jam duos kažko nežemiško, ar ir liks tik keturiomis (ne)rimuotomis eilutėmis.

Mantas Balakauskas
(lietuvių jaunosios kartos poetas)

Jei žmogaus viduje nėra jokios poezijos, tai ir galios prieš jį jokios nėra, bet jei yra, tai tada jau kitas reikalas. Matyt, ji gali viską esant bent mažiausiai kibirkšties galimybei. Labai degi ta poezija, jei turi degtukų.

Birutė Grašytė
(poetė)

Man poezija yra močiutė, kuri dar truputį vėsų pavasario rytą ravi savo gėlyną ir viena pati sau dainuoja. Daug kas aplink ją vyksta. Manau, kad šiandien poezijai nebereikia garsiai šaukti. O tas, kuris išgirsta net pačią tyliausią arba pamato ją – lieka nugalėtas visam gyvenimui.