Vieno kūrinio konkurso knyga

„Ir dažnai nežinau, kur tas mano pasaulis mane veda.“ 2021-ieji paskelbti Vytauto Mačernio metais &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Per daugybę metų pasaulis keitėsi, tobulėjo, augo ir vystėsi vis nauja žmonių karta, tačiau problemos ir temos, kurios aktualios žmonijai, iš esmės nepasikeitė. Ankstesnių laikų problemos, kurias savo kūriniuose analizavo žymūs rašytojai, yra gana glaudžiai susijusios ir su šių dienų žmonių gyvenimu. Vytautas Mačernis yra vienas iš daugelio rašytojų, kurio iškeltos problemos yra aktualios ir šiandien. Todėl tai puiki galimybė aptarti vieną iš svarbių aspektų, kuris nėra praradęs savo aktualumo. Tai yra XX amžiaus vidury susiformavusi egzistencializmo filosofijos pesimistinė pasaulėžiūra.&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Vytauto Mačernio kūryboje galime pastebėti nemažai apmąstymų, kurie yra susiję būtent su egzistencialistine pasaulėžiūra. Manau, viena svarbiausių priežasčių, kodėl ši tema rašytojui buvo itin svarbi, yra tas faktas, jog 1940 m. V. Mačernis Vilniaus universitete pasirinko studijuoti filosofijos specialybę. Rašytojas turėjo įgimtą pomėgį domėtis filosofija, todėl ir jo kūriniuose aiškiai matome egzistencializmo filosofijos įtaką, pesimistinį įsitikinimą, kad nieko nėra pastovaus, o žmogaus gyvenimo variklis – nuolatinė kova, nusivylimas ir kančia. Ši problema tuo metu buvo itin aktuali ne tik menininkams, bet ir visai žmonijai, išgyvenusiai Antrojo pasaulinio karo siaubą. Įvairūs politiniai

neramumai, nesutarimai, pilietiniai karai yra tos problemos, kurios neramina ir mus, XXI amžiaus žmones.&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Daugelis žmonių, ypač jaunimas, šiomis dienomis susimąsto apie savo gyvenimo prasmę, vietą pasaulyje, nuolatinę kovą su gyvenimo sunkumais ir iš to kylančią kančią. Viename savo laiškų draugei, gimnazijos laikų meilei Danguolei Jackevičiūtei poetas rašė: „Aš kartais pajuntu ir slogią baimę,&nbsp;ir ūmų saulės patekėjimą ir dažnai nežinau, kur tas mano pasaulis mane veda. Kodėl man kalvos, vasaros ir pjūtys arba šaltas nakties vėsumas vaidenasi, aš nė pats nežinau.“&nbsp;Daugelis mūsų vis bandome suprasti pasaulį, atrasti save, suvokti savo būtį. Ir tai nėra labai greitas procesas. Tai suvokti ir atsakyti į šiuos klausimus užtrunka nemažą laiko tarpsnį. Kartais mums gali prireikti pusės gyvenimo, o kartais net ir per visą savo gyvenimą žmonės neranda atsakymo į egzistencinius klausimus. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Taigi galima teigti, jog V. Mačernio egzistencialistiniai kūrinių motyvai yra svarbūs ir šiomis dienomis. Žmogus kelia tuos pačius klausimus, susiduria su tomis pačiomis nesaugumo, nerimo būsenomis, išgyvena bendražmogišką kančią.

Vaida Grigaitė, IV kl., Klaipėdos Baltijos gimnazija.

Lietuva, šalis gimtoji Baltijos jūra skalauja krantus, Kelios pušelės palinkusios ošia. Baltos žuvėdros kedena sparnus, Saulei pašvietus pumpuras sprogsta. Tai Lietuva, mūs gimtoji šalis, Kraštas nuo amžių senųjų. Čia mūsų protėviai kėlė ginklus, Ir laisvei nestigo giesmių jų.&nbsp; Čia daug dvarų, miškų, ežerų, Mūsų tautos palikimo. Čia mūs senoliai dirbo laukus, Vaikus ir anūkus augino.&nbsp; Tokią akimirką tyliai mąstau, Kaip nuostabu mūsų gimtinėj: Didelės girios, gūdūs miškai, Nemuno vingiai laukus apkabinę. Aš čia užaugau, čia mano namai, Gimtasis kraštas, tauta, palikimas. Todėl širdyje Lietuva amžinai - Bus mano prieglobstis ir atminimas.

Lietuva&nbsp; Lietuva – tai berželis prie upės.&nbsp; Lietuva – tai senelė lange.&nbsp; Smėlio kopos prie Baltijos jūros. Gintarėliai vaikelio delne.&nbsp; Čia ir mėlynas Nemuno vingis, Ir Trakų štai garsioji pilis.&nbsp; Čia linų mėlynuoja akelės. Pamiškėj žemuogiauju dar vis... Čia ir kryžiai senų kapinaičių. Baravykai Dzūkijos miške.&nbsp; Gandro lizdas senelių sodyboj Ir trispalvė moksleivio delne.&nbsp; Geltona, žalia ir raudona – Tai mūsų krašto spalvų gama. Tai saulė, laukai ir kraujas – Kiekvieno lietuvio širdies darna.&nbsp; Nesvarbu, kur bebūtum,&nbsp; Nenuklyskim toli nuo namų. Čia palangėj pinavijos dar žydi&nbsp; Čia tėveliai, belaukiantys savo vaikų.&nbsp; Lietuva, tu jauna, tau tik šimtas treji.&nbsp; Miela, brangi ir graži.&nbsp; Nuoširdžiausiai mylim tave, Mūsų tėvyne, iškili Lietuva.

&nbsp;Domantas Pertikas, 8 kl., Kauno Petrašiūnų progimnazija.

Agnė Lapinskaitė, 8 kl., Kauno Petrašiūnų progimnazija.

Pavasaris &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Ankstyvą rytą mane pažadina saulės spindulėliai ir paukštelių čiulbėjimas. Pažvelgiu pro langą, o lauke - pavasaris! Nustembu. Juk dar vakar mačiau baltas pusnis, balas užklojusį ledą, šerkšnu pasipuošusius medžius, o dabar saulutė šviečia,&nbsp;šaltukas nosies nespaudžia. Sniegas jau ištirpęs, nematau nė vieno lopinėlio, tik ryto rasą ant pievelės. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Išeinu į lauką. Vėjelis lengvai pūsdamas įsuka į savo verpetą sausas dulkes ir neša jas tolyn. Savo kelyje sutikęs storą medžio kamieną, jį paglosto. Švelnūs virpesiai pažadina apsnūdusį medį... Šelmiškas vėjelis užkliudo aukštą, sultingą žolę ir vabalą, ropojantį ja, kurio tikslas – įveikti nepaklusnią žolę ir pasiekti saulės spindulius... Medžiai skleidžia pumpurėlius, žydi pirmosios snieguolės, šalia jų galima rasti ir mėlynų kaip dangus žibučių.&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Sakoma, kad pavasarį, kai medžiai pabunda po žiemos, jų energija sustiprėja, todėl visada einu pasivaikščioti po mišką. Ir man vienas malonumas apsikabinti storą, tvirtą medį, kuris suteikia sveikatos ir stiprybės. Vėjo kedenami

medžių lapeliai leidžiasi ramiai supami ir tarsi kuždasi tarpusavy. Kokia nuostabi muzika! Muzika, kurios beveik niekas negirdi. O gal nenori girdėti? Gal yra pasinėrę į kasdienius rūpesčius, dėl vienos ar kitos priežasties yra nelaimingi, jaučiasi nereikalingi ir nuskriausti... Gal todėl nejaučia gaivaus pavasarinio oro, neužuodžia vėjo, saulės, nejaučia pavasario dvasios. Visko, supančio žmogų ir norinčio ištirpdyti ledus nuo jo širdies ir sielos, kurie buvo jas užšaldę žiemą. Pajusk tai. Pajusk pavasarį. Ir savo laimę. Ji šalia tavęs...

Adelė Venckutė, 7 kl., Šiaulių Medelyno progimnazija.

Užgimiau čia Aš užgimiau tada, kai šalta žiema vieniems gal draskė sielą, Kitiems – gal ypač gera buvo tą speigu bekvepiančią dieną. Aš užgimiau čia, kur mes žemėlapyje užimame maža vietą, Ateidama aš nežinojau, kas esu, ar tapsiu kuo, Bet augdama aš supratau, Lietuviu aš gimiau ir nepakeisiu to. Gal kyla klausimų: ar keist tu nori tai ir kam to reikia? Bet atsakysiu tau, nusukus žvilgsnį, ar nuleidus galvą, Nebijok, užbėgsiu už akių aš tau, Aš elgsiuos taip ne dėl to, jog gėda man ar siela verkia. Kukli aš būsiu prieš tave todėl, jog aš per daug puikybės savyje turiu, Besidžiaugdama, jog lietuviu esu bei mirsiu juo. Tėvai išmokė puikybėm savo man nesididžiuot, Bet nežinau, ar teisingai darau, neišrėkdama pasauliui plačia gerkle, Jog dokumente nurodyta tautybė mano, gražiausia man pasaulyje yra. Tad spręsti tau, ar aš tikrai per daug puikybės savyje turiu, jog užgimiau aš lietuviu.

Kudirka ir Lietuva Ji mano atrama. Ji mūsų parama. Kiekvieno siekiamybė, Žmonių ji brangenybė. Rašytojų ji įkvėpimas Kudirkos laisvė ji, jos šaukimas, Kurs tautą atgaivino Ir blogį atpažino. Lietuviams jis kultūrą skleidė,&nbsp; Ir caro valdžią baidė. Jis ragino priešintis neteisybei Ir visai kitai blogybei. Prozininkas! Poetas!&nbsp; Tikras tautiečių autoritetas. Jis mano atrama. Jis mūsų parama.

Ugnė Jonikaitė, III kl., Tauragės r. Žygaičių gimnazija.

Kristijona Kleinaitytė, III kl., Tauragės r. Žygaičių gimnazija.

Aš esu tai, kas mane sukūrė... &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Mane užaugino nenuspėjamas Minijos vingis ir kiekvienas šalia augantis medis, į kurį įsiropštusi mačiau pasaulį kiek iš aukščiau. Mano juoką papildė paukščių, kurie kasmet sugrįžta namo ant mūsų namo stogo, klegėjimas, kiekvienas atklydęs gyvūnėlis, kuriam suteikėm vilties, vabaliukai, leidę tikėti, kad jie pildo norus. Mane nugludino Nidos įšilęs smėlis, lietęs iš vandens išnirusias mano pėdutes, ir lyg bučiuodamas priglusdavęs iš visų pusių. Mane saugojo ant marių kranto gyvenančios močiutės švelnios rankos, sugriebiančios prieš įlekiant atgal į vandenį, ir pasaką primenantis balsas, perspėjantis būti atsargiai.&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Iš mano prisiminimų dar neišdilo šaltos, ankstyvą vasaros rytą pėdomis liečiamos lauko plytelės, nudiegiančios maloniu, primenančiu artėjančias atostogas skausmu, vėjas, glostantis kiekvieną kūno lopinėlį, ledai, varvantys per mano mažas rankytes, palikdami lipnų pėdsaką.&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Mano ausyse vis dar skamba mamos šauksmas iš daržo. Nepamirštami jos banguoti plaukai, kvepiantys greifruktais ir baltu šokoladu.

Vis dar&nbsp;jaučiu šiltą apkabinimą ir spustelėjimą, kaip ženklą, kad viskas bus gerai, kai parvirstu nuo dviračio. Pamenu ir akies mirktelėjimą, kai kartu apgaudinėjome mažąjį broliuką. Kartu ir tėtį, šiltomis žydromis akimis pasitinkantį po darbų, niekada nepavargusį išklausyti ir paguosti. Jis&nbsp;—&nbsp;didysis meistras, kuriam nėra nieko neįmanomo. Tikiu jo mokymu apsiginti, girdžiu juoką iki ašarų, kai jis leidžia man laimėti. Savyje atpažįstu ir sesę, ir brolį, girdžiu nesustabdomus mūsų ginčus, bet giliai širdyje rusena neapsakomo didumo meilė ir atsakomybės jausmas. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Aš esu visa tai, kas mane sukūrė&nbsp;—&nbsp;drumzlina Minijos gelmė, minkštas Nidos smėlis, vėjas, kedenantis mano plaukus, meilė, užgimusi mano šeimoj, ir juokas, aidantis per savą žemę.

Beatričė Gadeikytė, 8 kl., Gargždų ,,Minijos“ progimnazija.

Meilė sau Meilė sau – didžiulė, dažnai atrodo, kad nepasiekiama privilegija. Braidžioju laukuose, skęstu smilgų, dobiliukų ir rugiagėlių pievose, klausydamasi bičių dūzgimo, ir suprantu, kad ji jau čia pat, pasiekiama ranka. „Ar tu čia, ar aš galiu tave paliesti, apkabinti?“– ištariu nedrąsiai. Ji staiga atsisuka į mane, nusišypso šilčiau už saulę ir bėga. Bėga greičiau už vėją. Aš bėgu kartu. Jaučiu ramybę, džiaugsmą, laimę. Ji sustoja, tvirtai mane apkabina, suspaudžia mano ranką ir žiūri į mane. „Ar tu šį kartą pasiliksi, nepabėgsi?“– klausiu, bijodama ją įbauginti. Ji, kaip visada, neištaria nė žodžio. Mes sukamės ratu, susikabinusios už rankų. Ji pina pienių vainiką, šoka kartu su bitėmis. Aš renku jai gėles, atiduodu visas iki pačios paskutinės. Staiga aš matau ją prieš save. Ji karūnuoja mane savo nupintu vainiku. Atrodo, kad žaidžiame laukuose visą amžinybę. Bet&nbsp;suvokiu, kad temsta. Apsidairau, ieškau jos, bet jos čia jau nebėra. Matau tik dangų, kurio kamputyje tyliai atsisveikina saulė. Nežinau, ar kada nors dar ją surasiu, o gal ji mane pati aplankys. Tikiuosi, kad kitą kartą ji pasiliks ilgiau. O gal aš jos taip niekada ir nesutiksiu?

Broliai dingo miškuose Namų durys nebevarstomos Sugrįžk bent nakčiai Bet ne karste

Mantas Žvinklys, IV kl., Šilutės pirmoji gimnazija.

Gabija Liolytė, VI kl., Radviliškio Lizdeikos gimnazija.

Lietuva Istorijos didingoj praeity, Prisiminimuose, senelių atminty, Tu man garbinga ir brangi, Tėvyne Lietuva, esi! Iš tolių ir žalių miškų, Iš upių ir melsvųjų ežerų, Pilių didingų apsupty, Ir vėl Tave, Tėvyne Lietuva, menu! Ir slegiančioj tyloj ir šūvių gaudesy, Didvyrius menančioj šaly, Parkritusius kovoj ir kylančius šviesoj, Visur Tave, Tėvyne Lietuva, regiu!

Julius Jakavonis, I kl., Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija.

Mingailių Lietuva Per televizorių dažnai išgirstu įvairias diskusijas, kuriose žmonės nesutaria, kokia ta Lietuva turi būti ir kaip spręsti įvairias problemas. Susimąstau, kaip gi būtų paprasta, jei visi žmonės sutartų ir būtų vieningos nuomonės. Kaip būtų paprasta, jei visi mąstytų kaip aš. O jei tie visi, beveik trys milijonai, būtų trys milijonai Mingailių...? Jos visos mąstytų kaip aš. Niekas iš mūsų neskriaustų gyvūnų, nesityčiotume viena iš kitos, nekiltų klausimų – skiepytis nuo koronaviruso ar ne. Regis, daug problemų tiesiog išgaruotų, o kitų – tiesiog neatsirastų. Tačiau aš niekada nesužinočiau, ar visada galvoju ir elgiuosi teisingai. Niekas nepasakytų kitos nuomonės, nes visi ją turėtų vienodą. Aplink mane būtų tik mano bendraminčiai arba panašiai mąstantys žmonės. Gal vis dėlto gerai, kad mes visi skirtingi ir turime kitokį požiūrį. O mūsų Lietuvai norėčiau palinkėti, kad žmonės gerbtų vieni kitus ir būtų atlaidesni šiame chaotiškame pasaulyje.

Mingailė Lidžiūtė, I kl., Klaipėdos Baltijos gimnazija.

Tėviškė Lietuva, tu nuostabi, Lietuva, tu tokia graži. Nuostabios tavo girios, Nuostabios tavo kalvos ir laukai. Saulė svilina man veidą, Sniegas pustosi man į batus, Lapai užgožia man vaizdą, O kai sužydi pumpurai... Tėviškė tu mano, Lengva rasti kelią į namus, Kur užaugau ir gimiau, Kur draugystę suradau. Čia apniukęs kraštas šalčio pilnas, Čia miškai pradės tuojau žaliuot. Upeliai šaltą žemę sems, Ir kraštas uždainuos linksma gaida.

Jausmas tėvynei Nuo seno galvojau, kad brangiausias esi tu, Kad bę tavęs –&nbsp;negalėčiau nė akimirkos tverti, Bet šiluma ir meilė, kurią iš tėviškės jaučiu, Daug mielesnė už viską nei išgaliu svajoti. Tikrą meilę supranti – tik tėviškės meilę patyręs, Visa kita pamiršk ir tik jai atsiduok, Atsimerkęs žvilgtelk į jos sielą ir jausmus: Pamatysi, ką tik matai savo sapnuos. Svarbiausia, gimtinę širdy laikai savu, Ir, kad ją laikai aukščiau už visus kitus. Nėra net ko svarstyti šiuo laiku – Tik dėl jos gyvenu ir jai viskas duota bus. Lengva mums jauniems dabar kalbėti – Juk tėvainiam dar ne tiek teko kentėti, Šitiek kraujo pralieti, taip stipriai ją ginti, Kad šiandieną galėtume ją laisva vadinti.

Darija Stirbytė, III kl., Tauragės r. Žygaičių gimnazija.

Simona Sudeikytė, III kl., Tauragės r. Žygaičių gimnazija.

špitolnikus Dievo žodžio ir skaityti gimtąja lietuvių kalba. Dramoje vaizduojamas Mažvydas gyvena ne Lietuvoje, nes dėl pareigos skleisti reformacinį liuteronizmo judėjimą jam buvo uždrausta lankytis tėvynėje. Persikėlęs į kitą Nemuno pusę, Ragainę, Lietuvoje palieka savo mylimą moterį Mariją bei savo sūnų Kristupą. Mažvydui beliko tik džiaugsmą sukeliantys prisiminimai, nes savo asmeninė laimę jis paaukojo dėl pareigos tėvynei. Kai jį po daugelio metų aplanko tikrasis sūnus, tarp jų kyla nesutarimų, o per jų paskutinį susitikimą, kai Mažvydas paprašo sūnaus pavadinti jį tėvu, tikrasis sūnus tiesiog nusisuka. Mažvydo gyvenime belieka tik pareiga ir skausmas, pats Mažvydas savo gyvenimą įvardina bespalviu, o savo pareigą Sizifo darbu. Taigi pareiga, kuri žmogui atrodo be galo svarbi ir jai skiriamas visas žmogaus gyvenimas, sunkiai suderinama su asmenine laime, dažnai atneša daug skausmo ir ašarų. Kartais gyvenime nutinka taip, kad pareigos vykdymas netgi gali kainuoti gyvybę. Neretai žmonės norėdami išgelbėti ar apsaugoti kito gyvybę paaukoja savo arba artimųjų. Žmonės visados buvo ir išliks patys didžiausi žmogaus priešai. Nuolatiniai karai dėl religijos ir teritorijos vienetų, iš kurių vienintelė nauda – naftos pilni tanklaiviai. Nesutarimai tarp žmonių dėl jų odos spalvos, seksualinės pakraipos ar religijos nuolat sukelia konfliktus. Senovės graikų filosofas Platonas yra pasakęs: „Tik mirę pamato, kaip konfliktai baigiasi.“ Visada

atsiranda tam tikra tauta, kuri&nbsp;dėl kažkokių priežasčių nuolat yra kaltinama kitų tautų. Taip nutiko ir nacių okupacijos metais Antrojo pasaulinio karo metu. Kai kone visa Vakarų ir vidurio Europa buvo okupuota Trečiojo Reicho, nacistinė kariuomenė pradėjo žydų genocidą. Žydai buvo kaltinami vagystėmis, vadinami velniais ir vaizduojami kaip kipšai su ragais bei kanopomis. Tačiau atsirado bebaimių žmonių, kurie jautė pareigą apginti kito žmogaus gyvybę, nesvarbu, kokia jo tauta, nors puikiai žinojo, kad tiems, kurie slapsto žydus, gresia mirtis. Geraširdžiai žmonės aukojo savo gyvybes dėl pareigos išsaugoti kito gyvybę, aukojo savo asmeninę laimę dėl pareigos visuomenei, taip suteikdami viltį tiems, kurie be pasiaukojančių žmonių jau būtų nužudyti.&nbsp; Pasaulį gali keisti tik žmonės idealistai. Dažnai nepaisydami aplinkinių žmonių nepritarimo, įveikdami visas kliūtis jie atkakliai siekia tikslo. Tačiau ne visada idealisto kelias būna toks idealus, kokį jis bando sau numatyti. Nuolatinis žmonių, kurie gyvena šia diena ir nesiekia gyvenimą keičiančių tikslų, skeptiškumas priverčia idealistą atsisakyti savo pareigos pakeisti pasaulį arba idealistą palieka abejonių lauke. Tačiau vienas žymus lietuvių poetas Vytautas Mačernis buvo toks žmogus, kurį būtų buvę sunku&nbsp;paveikti aplinkiniams. Poetas kūrė ypač sudėtingu Lietuvai laiku ir parašė daugiau nei 200 eilėraščių, taigi galima teigti, kad pats V. Mačernis buvo idealistas, kuriam novatoriškumas ir pasiaukojimas dėl kitų

Lietuva – tai aš Lietuva – tai gamtos gėrybėmis ir žmonėmis turtinga valstybė. Nors teritorija ir labai maža, tačiau šis kraštas pavergia savo grožiu. Ne tik išorinis grožis slypi tarp šios šalies sienų. Kalba, papročiai, tradicijos ir pati kultūra – štai kas dažnam keliautojui užgniaužia kvapą. Tačiau vienas iš svarbiausių dalykų – mūsų istorija. Juk kiekvienas save gerbiantis asmuo žino savo šalies praeitį, o mes turėjome tikrai ją labai įsimintiną. Lietuviai savo kelyje nuo seno patyrė labai daug vargo, skurdo, okupacijų. Kaip tokia maža šalis išliko vieninga po šitiek negandų? Atsakymas paprastas – žmonės niekada nelaukė, kol juos kas išgelbės, jie ėjo per kančias, aukojo save ir savo šeimas, visomis jėgomis bandė pasipriešinti.&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Štai kad ir Lietuvos partizanai, kovoję prieš Raudonąją armiją, paliko savo šeimas ir viską, kas buvo jiems svarbu. Jonas Žemaitis-Vytautas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas, paaukojo visas žmogiškąsias galias, kad išlaisvintų Lietuvą iš okupacijos gniaužtų. Deja, buvo suimtas gyvas ir sušaudytas. Tauta kovojo ne tik ginklais, bet ir savo kūryba, augino vienybę ir kurstė pasipriešinimą. Viena iš tokių kovotojų buvo Julija Žymantienė – Žemaitė. Ji,

parašiusi apie 354 kūrinius, atvėrė naują pasaulį, kuriame vaizdavo Lietuvos gamtą, papročius, valstiečių gyvenimą, daug dėmesio skyrė moters gyvenimui. Tokių garsių asmenų mūsų šalies istorijoje yra išties daug, visi jie aukojosi dėl Lietuvos, padovanojo mums laisvą Lietuvą. Jie visi tik įrodo, kokie mes, lietuviai, vis dėlto esame vieningi ir narsūs. Nors žemė mūsų ir maža, tačiau žmonės dideli ir garbingi. Visi esame susieti su šiais žmonėmis – be jų mūsų maža, bet labai graži šalis, nebūtų sava, nekalbėtume laisvai gimtąja kalba ir nesijaustume lyg namuose. Kiekviename iš mūsų slypi po mažą dalelę prigimtinio tautiškumo ir išaugintos meilės tėvynei. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Kad ir kaip gyvenimas susiklostytų, vienas dalykas mus sies visada – tėvynė. Ir nesvarbu, kur gyveni, visur pajunti troškimą girdėti gimtąją kalbą, matyti dideles pievas ir miškus, švęsti kartu su visa šalimi. Lietuviai patys susikūrė tokią jaukią ir saugią valstybę, dėl kurios šiandieną pasiryžę viską paaukoti.

Ligita Juciūtė, I kl., Klaipėdos Baltijos gimnazija.

kartais taip trūksta – kūrybos. Žmonės, pilna galva chaotiškų minčių, įsikibę senos, sustabarėjusios tvarkos, pagauti pavojingos įtampos, neberanda laiko, o galbūt ir noro, gilintis į gamtos duotas dovanas. Jeigu iš žmogaus gyvenimo išimsime meną, jo dvasinėje savijautoje atsiras kiaurų oro tarpų ir ilgainiui persona ims nebesuvokti savo asmenybės galių. Dažniausiai mes savęs netapatiname su menu, teigiame, kad nėra nieko bendra, neturime talentų sukurti tai, kas mūsų vaizduotėje prasilenkia su realybe. Tačiau kūryba nereikalauja jokio ypatingo talento. Kūrinių esmė yra atsiriboti nuo to, kas atrodo neįmanoma, pasinerti į savąjį, neutralų, vidinį pasaulį&nbsp;ir leisti mintims tekėti sava vaga. Patys to nepastebėdami susikuriame paralelinę erdvę, su savomis nuostatomis, gėrio ir blogio sandūrų suvokimu, specifine savastimi. Vieniems tai kvaila ir netikra, bet poezija ir yra ta terpė, kur tai, kas netikra, galima paversti tikru. Gimtieji namai suteikia kur kas daugiau progų savęs, kaip gyvybės formos realizavimui, nei iš pirmo įspūdžio gali pasirodyti. Kūryba yra tiesiogiai susijusi su gyvybe – su jos dėsniais ir vertybėmis. 

Tik nevalingai savo gimtąjį kraštą mylintis žmogus nori ją giliau suprasti, įsisąmoninti jos turimas raiškos galimybes, sąmoningai gėrėtis jos grožybėmis ir rūpintis tautos gerove. Asmuo turi atrasti savo vidinę pusiausvyrą, harmoniją, nusiraminimą, kad suprastų individo ir tėvynės ryšį, kaip visa tai, kas mus jungia, yra svarbu. Vytautas Mačernis yra sakęs: „Kiekviena tauta yra lygiai geniali. Nėra išrinktų gabių ir nėra pasmerktų negabių tautų. Visos tautos yra gabios. Tik kitoms buvo palankesnis likimas. Mums jis buvo ne toks palankus. Mūsų gyvybė dar nepasireiškė. Tai kas reikalinga, kad tauta parodytų savo genialumą atskirais individais įvairiose srityse arba kurioj nors srity ypatingiau". Norėdami atskleisti save, turime išmokti lanksčiai prisitaikyti prie mus supančios aplinkos ir taip parodyti mūsų brangios Lietuvos genialumą.

Rusnė Budginaitė, I kl., Gargždų ,,Vaivorykštės“ gimnazija.

&nbsp;Ką man reiškia Lietuva? Esu nekart pagalvojęs – kas man yra Lietuva? Atsakau – tai šalis, kur gimiau, kur šeima, Juk Tėvynė yra kaip Mama – ji viena. O kadaise iš baltų genčių tu tapai valstybe. Ačiū Mindaugui, didingam karaliui, Kuris laikė tave vertybe. Dar Vytauto laikais buvai didžiausia – Nuo Baltijos iki Juodosios jūros – turtingiausia. Pakrikštyta buvai –&nbsp;tapai garsiausia. Daug kartų pavergta ir išduota Kraujuojanti, sušalusi tremty –&nbsp; Ilgai išliksi mūsų atminty. Ištrinta iš žemėlapių, išgyvenus sunkiausius laikus. Nepalaužta ir nenugalėta, prisikėlus iš naujo gyvenimui Ir skaičiuojanti šimtą trejus metus! Keliasi protėvių dvasia, gyva atmintis lydi mane. Tavo vardas skamba daugiau nei tūkstantį metų! Lietuva – karžygių ir didvyrių tauta! Noriu, kad čia visad būtų taika. Ar esi pagalvojęs – ką reiškia tau Lietuva? Atsakymų ieškoki savo širdyje...

Čia mano tėvynė Iš visų pasaulio vietų aš čia gyvenu. Iš visų pasaulio kalbų aš šia kalba šneku. Ir iš viso pasaulio man čia šviesa ryškiausia, Ir iš viso pasaulio man čia šilčiausia. Tik ši vieta mane užaugino, Tik ši vieta mane pripažino. Kad ir kaip stengčiausi iš čia pabėgt, Ji mano krauju teka ir širdį priverčia virpėt. Tik tėvynėj vienas kovos už visus&nbsp; Ir tik tėvynėj visi kovos už valstybę, Kai aplink jau nieko nebus vis tiek stovėsim už vienybę, Dainuosim garsiai žodžius, Dainuosim Lietuva mūsų tėvynė Ir minėsim Mačernio žodžius, Minėsim amžių nepaskutinį. Ir galiausiai kai diena pasibaigs, Sugrįšim į savo gimtinę, Sugrįšim pabūt su tėvais, Sugrįšim prisiminti vaikystę. Nes kurgi daugiau jai ne čia ir vėl rūtos pražysta, Ir kurgi daugiau jai ne čia trispalvė į aukštumas kyla.

Benas Adomavičius, 8 kl., Kauno Petrašiūnų progimnazija.

Laura Mackevičiūtė, 8 kl., Šilutės Martyno Jankaus pagrindinė mokykla

*** Jos vėjų šlamesys – lyg giesmė mano ausims. Jis toks tyras, užburiantis ir gilus. Niekur kitur dar jis ne-gir-dė-tas Taip, tai – Lietuva ir ji tik vienatinė tokia. Tyras vėjo gŪsis, įkvėpimą man įduoda, Kad daryčiau ir daryčiau tai(!?), Kas sukelia palaimą man. Taip pat ir džiaugsmą teikia. Jos saulės spinduliai mane pažadina kasryt Energijos suteikia tiek, kiek reikia Taip pat ________________, Kad viskas būtų kaip (su)planuota. Tyras lietaus lašelis 🡪 ramybės man negaili, – Priverčia alsuot kaskart jis, Ir viskas vyksta ten, kur aš gimiau ir mirsiu/ miriau ir gimsiu Ji tik 1 tokia pasauly, nes ji LIETUVA!

Žemė, ant kurios dabar stoviu, Žemė, kur tikiuosi mirti - tėvynė Lietuva. Menu kieme medį, sulinkusį – Jis sukrypo, aš užaugau. Tas medis – mano ir tėvynės prisiminimų saugotojas. Jis matė, kaip gimė mano&nbsp; kartos istorija. O man jo kartos likimas nerūpėjo. Nežinau, ar esame verti meilės. Nenoriu aš jo palikti kitiems – Globoti yra mano pareiga. Trokštu, kad Lietuvos medžio meilę patirtų ir mano vaikai.

Lukas Radionovas, III kl., Šilutės pirmoji gimnazija.

Skaistė Savickaitė, III kl.,Tauragės r. Žygaičių gimnazija.

Ramybėje sustingusi gamta &nbsp;Žmogus – miniatiūrinė gamtos dalelė, todėl niekas negali geriau už gamtą išklausyti mane. Mėgstu vaikščioti, klajoti painiais miško takeliais. Vaikščiodama gamtoje įkvepiu ne tik gaivaus oro, bet ir ramybės sielai. Tas įkvėpimas suteikia pasitikėjimo savimi, kurio man, jaunam šiuolaikiniam žmogučiui, taip trūksta. Miško grožis leidžia atitrūkti nuo painios realybės, kuri ne visada yra nuspalvinta ryškiausiomis spalvomis. Nebijau pasiklysti miške, baisiau yra pasiklysti savo mintyse ir nerasti tinkamo atsakymo. Kaip dažnai tas atitrūkimas nuo realybės suteikia jėgų gyventi ir atrasti prasmę, kurios ieškojau. Įdomu tai, kad ne tik man reikia pertraukos nuo visko, bet jos reikia visiems šios planetos padarėliams. Ramybėje sustingusi gamta suteikia vilties, kad gyvensim.

*** Stovėdama ant ežero kranto stebėjau kitam krante besileidžiančią saulę. Mintimis prisiliesdama prie ryškiai raudono, tarsi degančio dangaus, jaučiau palaimą širdyje. Tą akimirką laikas tarsi sustojo. Besileidžianti saulė glamonėjo ežerą, kažkur toli prisnūdę paukščių balsai, melsvas dangus kvietė ir mane išskleisti sparnus. Aplinkui tarsi nieko nebeliko. Tik aš, nesibaigiantis dangus ir svajonės. Pažvelgiau į saulės taką per ežerą ir pasakiau: ,,Aš laiminga!”

Emilija Laurutytė, II kl., Radviliškio Lizdeikos gimnazija.

Rusnė Rupšytė, I kl., Radviliškio Lizdeikos gimnazija.&nbsp;

*** Maža tauta su dideliu žodynu Daug negandų patyrus, bet vieninga.&nbsp; Maža tauta su dideliu žodynu Daugybę metų iškankinta, bet ryžtinga.&nbsp; Spaudos draudimas, okupacijos, karai,&nbsp; Vien negandos ir skausmas praeity.&nbsp; Laisva tauta, vienybė ir džiaugsmai&nbsp; Kasdien mus lydi dabarty.&nbsp; Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą Į dar šviesesnę ateitį tautos,&nbsp; Kiekvienas mokomės ir dirbam Dėl mylimosios mūsų Lietuvos.

*** Užaugau pievose užliejamose, Kur gėlės, paukščiai ir vėjas... Čia vyko kovos dėl laisvės ir kalbos, Čia Mažvydas su „Katekizmu“ buvo atėjęs. Aš noriu būti čia visados, Apgint Lietuvą nuo svetimos tautos. Bet jeigu kelią man pastos – Gulėsiu čia – liksiu Lietuvos.

Dovilė Lipnevičiūtė. III kl., Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija.

Dovydas Čemerkas, IV kl., Šilutės pirmoji gimnazija.

Mūsų Lietuva Šalis brangi, šalis gimta,&nbsp; Čia mūsų žemė – Lietuva. Dėkingi protėviams už ją... Šalis brangi, šalis gimta. Kiekvieno mūsų pareiga –&nbsp; Mylėt, brangint ir saugot ją. Šalis brangi, šalis gimta, Čia mūsų žemė – Lietuva!

Grįžk! Kur begyventum, kur bekeliautum, Girdi, kviečia Tėvynė –&nbsp; Grįžk! Kur begyventum, kur bekeliautum, Padėk senolių gintam kraštui –&nbsp; Neišnykt! Kur begyventum, kur bekeliautum, Girdi, kviečia Tėvynė...

Karolis Mudrikas, 6 kl., Kauno suaugusių ir jaunimo mokymo centras.

Miglė Baronaitė, 6 kl., Kauno suaugusių ir jaunimo mokymo centras.

likimus ir turi priimti sprendimus naudodamiesi sveiku protu. Šiame V. Mačernio eilėraštyje iliuzijos lyginamos su narkotikais ir vaistais, kurių netekęs žmogus jaučiasi lyg paradęs pastogę ar namus, o žodžiai „žmonės mėgsta šilumą labiau nei tiesą“ parodo autoriaus požiūrį į žmonių susikurtus įsitikinimus. Stabų ieškojimas nepraturtina žmogaus dvasios ir nutolina jį nuo realybės ir efektyvaus gyvenimiškų problemų sprendimo. Taigi Vytauto Mačernio eilėraščiuose galima rasti daug moderniame pasaulyje aktualių temų bei problemų, tad klasikinės lietuvių literatūros nagrinėjimas gali būti naudingas ne vien tik dėl bendro išsilavinimo, bet ir padėti atrasti atsakymus į įvairius kasdien iškylančius egzistencinius klausimus. Be to, domėdamiesi mūsų tautos rašytojais prisidedame prie lietuvių kalbos išsaugojimo, nes tai yra neapsakomai svarbi mūsų tautinio paveldo dalis, juk kaip rašė poetas, esame „maža tauta su dideliu žodynu“.

Lietuvoj gimiau – ir šią šalį myliu. Lietuviškai kalbu – ir šią kalbą branginu. Lietuva brangi, tavo žeme aš vaikštau, Tavo derliaus vaisius valgau.&nbsp; Dangui ryški saulė šviečia, bet pasiekti negaliu. Braidau po žalią žolę – ten labai saugu. Dar ta ryški raudona, mūsų visų&nbsp; kūne. Ir taip susideda brangi Tėvynė mūsų širdyse. Tiek kraujo tu praliejai; ir skausmo kiek kentėjai, Tačiau visad žydėjai, švytėjai. Paskęsta mano akys tavo danguje Ir pasijuntu kaip plačiausiuose vandenyse. Myliu: medžius, pievas ir laukus. Brangink ją, nes tai mano&nbsp; – Lietuva. Mano mama, tėtis, brolis ir sesuo. Čia mano širdis džiaugiasi viskuo.

Benita Jonušaitė, IV kl., Klaipėdos Baltijos gimnazija.

Orinta Rumbutytė, III kl., Tauragės r. Žygaičių gimnazija.

Lietuva, brangi tėvyne, tu mano esi. Tu mane prie Kauno marių suradai, O ir vardą neblogą davei. Ir linkėjimus tau siunčia iš Šilutės ir Kauno mano artimųjų laiškai. Lietuvių kalba aš kalbėsiu amžinai. Lietuva, tu didžiausia mano dovana – Didinga, graži, šviesi. Linkiu tau ir toliau negesti ir šviesti kaip saulei danguje.

Arnas Dicevičius, III kl., Šilutės pirmoji gimnazija.

Gyvenu aš Lietuvoj – kartais gal šiek tiek niūrioj. Bet nubusdama kas rytą aš stebiu jos grožį nematytą. Miškai čia šneka gimtąja kalba – laužai dega kaitria pagoniška liepsna. Vanduo čiurlena lyg simfonija žvaigždėm – O pavasarį grįžę paukščiai apdovanoja mus giesmėm. Kokia gi mūsų pareiga? Puoselėti, mylėti ją? Tai ką man reiškia Lietuva? Ji – mano širdis, o širdis plaka visa jėga!

Dija Jasaitė, IV kl., Šilutės pirmoji gimnazija.

Tėvynė Tėvynė - tai šalis, kurioj gimiau: Čia saulė šviečia skaisčiausiai, Čia paukščiai gieda garsiausiai, Tai šalis, kurioj gyvenu laimingiau. Daug vyko Tėvynėj karų, Daug bočių padėjo galvų! Laistė žemę savo krauju! Juos amžiais minėsim didvyrio vardu! Privalom branginti Tėvynę kartu, Kad būtų gyventi saugu!&nbsp; Apsaugokim girias ąžuolų, Saulę, mėnulį ir dangų pilną žvaigždžių.

Tėvynė Tiek daug pasaulyje šalių, O mano širdyje vien tu! Tu mamą, tėtį dovanojai, Štai draugas man ranka pamojo! Kaip gera eiti pievų takeliu Tarp pušynų, tarp kalvų! Šilta, gera ir jauku! Broli, sese, mes kartu Lietuvos taku skriejame spalvotu drugeliu!

Jorė Dirgėlaitė, 5 kl., Gargždų „Kranto“ pagrindinė mokykla.

Ugnė Gedspudaitė, 5 kl., Gargždų „Kranto“ pagrindinė mokykla.&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;

Tu. TU. Tu. Lietuva, tu mano stiprybė, Tu mano galybė, Tu mano didybė, Tėvynė, esi man brangi, Tėvyne, esi mylima, Tėvyne, saugosiu tave Gimtine, mano graži Man gyvybę suteikei, Pasaulį man davei, Žalią ąžuolą parodei, Protėvių legendas nupynei, Upės teka, driekiasi kaip ir Tu mano širdyje.

Laisvė lyg sapnas Sapnuose skęstu, nebejaučiu ir negirdžiu, Vien tik tave, Tėvyne, aš regiu. Pajutus tuščią ir skausmingą būtį, Klausiu vis savęs: kaip Tu nepalūžti? Tiek skausmo, nevilties ir ašarų, Tiek baimės, netekties ir kulkų Lekia Tau širdin, o aš mąstau –&nbsp; Bėgti? Pasilikti? Stotis ir padėti Tau? Džiaugiuosi dėl Tavęs, Tėvyne! Drąsa, narsa, tikėjimas apgynė Ir pakilai su laisve atgauta, Kad ir po daugel metų, bet sava. Ir džiaugsmas plūsta man į širdį, Pajutus Tavo laisvę, ji plaka tik karščiu Ir stojuos, ir einu, dabar jaučiu –&nbsp; Stiprybė nugramzdins skausmingą būtį.

Titas Mikutavičius, III kl., Tauragės r. Žygaičių gimnazija.

Viltė Klibaitė, III kl., Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija.

Nebesitikėjau – Elena! – kažkur tolumoje dunksi&nbsp;tėčio balsas.&nbsp;Pramerkusi akis, gailiai atsidūstu ir vėl užsimerkiu. – Maže, kelkis! – šįkart reiklesnis brolio balsas. Praplėšusi limpančias akis, bandau išjudinti vis dar snūduriuojantį kūną. Negaliu pasigirti ryžtingu noru keltis rytais, bet juk galima taip nešaukti. Lėtai slenku į dušą ir atsuku ledinį vandenį, tikėdamasi stiprios dopingo dozės, kuri&nbsp;nuplautų užsilikusį tingulį. Džinsai, megztukas, patogūs batai, kukli kosmetika, vėl rausiuosi kuprinėje, ar tikrai turiu pasą, bilietus, telefoną ir piniginę. Kampe pūpso lagaminas, kurio šonas papuoštas lipduku ,,I'm a cool girl“, nutrintas krepšys, ant kurio Sigis mėlynu rašikliu užraitė ,,She really is a cool girl“, ir nauja kuprinė,&nbsp;nupirkta per išpardavimą ,,Lidle“. Apačioje laukia tradiciniai pusryčiai ir susirūpinęs tėčio veidas. Aš jį puikiai suprantu, nes išleisti dukrą į nežinią nėra lengviausia tėvų pramoga. ,,Elenyte...“ – jis nebaigia sakinio, balsas užlūžta, akyse matau&nbsp;besikaupiančias ašaras. Dar kiek ir aš pradėsiu bliauti. Nors vasarą praleidau sodo namelyje&nbsp;skaitydama detektyvinius romanus ir galvodama apie studijas, vis dėlto sunku buvo įsivaizduoti gyvenimą svečioje šalyje. ,,Tėti, nereikia, viskas bus gerai,“ –&nbsp;kaltai šypsausi ir stipriai jį apkabinu. Jau dešimt metų gyvename

trise: tėtis, brolis ir aš. Mamos seniai nemačiau, ji paliko mus, kai man buvo devyneri. Vaikiškoje sąmonėje giliai įsirėžė tėvų barniai, mamos klyksmai ir priekaištai dėl nenusisekusio gyvenimo. Kai gimdytojai pykdavosi, sėdėdavome brolio kambaryje, laukdami, kol triukšmas nurims ir&nbsp;atėjęs tėtis pasakys, jog viskas gerai ir nieko nereikia bijoti. Mama neateidavo. Kodėl? Nežinau. Kaip ir dabar nežinau, kur ji dingusi, ką veikia. Galbūt tėtis žino, bet ši tema mūsų šeimoje yra tabu. ,,Gana glėbesčiuotis, mažė pavėluos į lėktuvą,“ – už tėčio nugaros reiklus Sigio balsas. Mano brolis – mano angelas sargas, nežinau, ką be jo daryčiau. Jis visada ištraukia mane iš įvairių nepatogių&nbsp;situacijų. ,,Kodėl visada viską sujauki?“– susiraukia tėtis. Jis vaidina supykusį, bet jam prastai sekasi, mes jau seniai perpratome jo kūno kalbą.&nbsp;Įsitikinusi, kad viską pasiėmiau, dar kartą apkabinu tėtį ir paskubomis maunu pro duris. Įsėdusi į automobilį, pajuntu, kad kažkas užspaudžia krūtinę ir ima trūkti oro, todėl, pradariusi langą, traukiu gaivų vasaros ryto dvelksmą. Brolis šelmiškai šypsosi ir kaip visada pamerkia dešinę akį. Baimė pasitraukia. Kaip jam taip pavyksta? Oro uostas sausakimšas žmonių: 

TĖVYNĖS KELIAS Ar esi užsidaręs savyje ir išsilaisvini tik skaitymo galia? Ar esi kaip Vytautas Mačernis sumišęs širdyje? Nebijok, gimtinė nuramins visas tavo abejones, Na, keliaukime tėvynės keliuku drauge. Čia į vizijas panaši šalis, Gimtinės istoriją gali regėti net dienos vidury. Ir štai krašto pergalėmis jau užburia tave naktis, Bet staiga pajunti tėvynės skausmą savoj širdy. Mirtis – pabaisa aplankiusi tavąją gimtinę, Tai priešo pančiai, kurie yra tokie griežti. Bet mirtis prasminga net, kai kulkos šaudo į krūtinę, Tau nebaisi baigtis, jei džiaugsis laisve šia kiti. Daugybę kartų mūsų gimtinė dėl maudulio kraujavo! Bet nepasidavė jos žmonės taip paprastai! Todėl didžiuokis, pilieti, kad gyventi gali tu laisvai! Juk nepriklausoma Lietuva – tai tik nuostabiojo tėvynės kelio pradžia!

Kartu ne amžinas ir tu – žmogus. Karys, vedlys, bet kuo gi bevadinsi, Vis tiek žmogus, kad ir bebūtum koks, Vis tiek esi – pilietis Lietuvos... Ir žengdamas Šešupės užlietais krantais, Ir vėjo nusiaubtais takais Per baimę, ašaras, kančias Geriems draugams&nbsp; padėk surast žvaigždes... Atrasi tėviškę ir jos kelius, Vaikystėj pamirštus draugų vardus Ir motinos šiltus sparnus, Ir vienišo žmogaus sapnus...

Lilija Vibrytė I kl., Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazija.

Vakaris Šidlauskas, I kl., Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija

Paukštė&nbsp; Tu pakilai tarsi paukštė&nbsp; Iš liūdnų pelenų, nes Lietuviai kovės ir šaukė&nbsp; Dėl savųjų vaikų. Ir kai galvojo visi, kad ramybė šventa Pasiekė mus ir neapleis niekada, Pabaisos įsiveržė vėl į namus: Sumišo miškai, sumišo dangus. Kam ir kodėl? – klausė vieni Kaip mums gyvent? - šnibždėjo kiti. O drąsiausi klausimų visai neturėjo –&nbsp; Jie stojo į frontą, nes tėvynę mylėjo. Partizanai vis krito ir krito, ir krito, Kovoję nuo ryto – lig ryto. Tačiau meilė tėvynei vis tiek nepražuvo, Net kai išsekę jų jėgos jau buvo. Ir staiga atėjo toks laikas, Kai krito ir kruvinas ginklas. Ir judėjimą už laisvę ir valstybę Disidentai perėmė visa savo esybe.

Vėlinės, hipiai, Kalanta, Kronikos ir bažnyčia,&nbsp; Visi jie išdidžiai, taip byliai, Gynė mūsų mylimą tėvynę. Tad tik dėl kovos tylios ir garsios, Kruvinos ir didžios, liūdnos, bet savos, Dėl kovos už laisvę ir gyvybę&nbsp; Lietuva dabar yra mana valstybė.&nbsp; Tik dėl protėvių, kurie to pamatyti nebegali, Lietuva dabar didi ir visagalė.&nbsp; O mes – mažieji jos vaikai - Turime stengtis ir išsaugot tai. Tu pakilai tarsi paukštė Iš liūdnų pelenų, Jei reikės – mes kovosim ir šauksim Dėl tavęs, dėl savęs ir dėl mūsų vaikų.

Gustė Spudytė, III kl., Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija.

Haiku trilogija.&nbsp; Atbundanti, rusenanti, skriejanti viltis. Saulės spinduliai Sumišę su nerimu, Ilgesiu tylos. Tai pavasaris Ar vis tik beviltiškas Žiburys vilties? Širdies plazdesys Išgirdus laisvės giesmę Tikiuos, nepaliks.

Medis Lietuvos Ramiai. Ramiai kaip uosio lapas plaka man širdis. Kodėl kaip uosio? Nes uosis – tai gražiausias medis, Kuris praranda žavesį žiemoj. Užklojus sniegui, uosio žiedas – juodas, Kaip ir širdis, praradusi ilgesį tautos. O kas gi bus, kai tik pasnigs laukuos? Ar mūsų širdys irgi pajuoduos? Ramiai. Ramiai kamienas laiko medį tvirtą. Nes jis – tai siela, sauganti lapus, dar gyvus. Visai kaip mūsų siela – didelė, tvirta, Kuri sudaro tą gyvybę Lietuvos. Ar mes panašūs į medžius? Ar mūsų siela tiek talpina skausmo, kiek ir jų? Ne, bet gal galime tik lygintis su jais, Tik niekad, niekad uosiui mes jau neprilygsim.

Agnė Žitkauskaitė, III kl. Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija

Vestina Juškaitė, III kl., Tauragės r. Žygaičių gimnazija.

Ką man reiškia Lietuva? Lietuva savo Nepriklausomybės atkūrimo dieną minėjo jau 2021-02 -16, jai sukako 103 metai. Lietuva man yra labai svarbi, nes aš čia gimiau ir esu lietuvė. Didžiuojuosi, kad mano gimimo diena taip pat sutampa su Nepriklausomybės atkūrimo diena - Vasario 16 d. Mano seneliai kovojo už Lietuvos laisvę ir garbę, aš jau gimiau laisvoje bei nepriklausomoje valstybėje. Dabar privalau saugoti laisvę ir džiaugtis, kad galiu kalbėti lietuviškai. Prisimenu „Tautiškos giesmės“ autoriaus Vinco Kudirkos istoriją, kai jis gėdijosi lietuvių kalbos. Perskaitęs laikraščio ,,Aušra" numerį, jis susigraudino, susimąstė ir pasijuto „lietuvis esąs“. V. Kudirkai Lietuva tapo labai svarbia – jis ją vadino „sužieduotine“ . Manau, ši istorija bendraamžius ir mane moko, kad visada yra kelias, kuriuo reikia eiti. Kelrodžiai – sąžinė, tiesa, dora.&nbsp;Aš einu šiuo keliu ir kaskart žvelgiu į kelrodžius – jaučiuosi lietuvė esanti.

Monika Stegvilaitė, III kl., Šilutės pirmoji gimnazija.

Paliktoji gimtinė Palikusi Tave&nbsp;supratau –&nbsp;&nbsp; Kitur saulė taip ryškiai nešviečia,&nbsp; Kitur esant, širdį užplūsta beprasmybė.&nbsp; Palikusi Tave pasijutau Kaip paklydėlė dykumoj, girdėdama savo vidinę beprotystę.&nbsp; Atsižadėjusi Tavęs išgirdau&nbsp;&nbsp; Vidinį balsą, tariantį „Sustok“.&nbsp; Galbūt tai buvo klaida? Galbūt tai dar viena sąžinės graužaties daina? Ogi, netikėta širdgėla į sąžinės gelmes atsibeldė.&nbsp; Užmerkęs akis pamatai.&nbsp; Spalvas, kurios primena saulę, šviesą į geresnį rytojų,&nbsp; Miškus bei derlingus laukus, kuriuose praleidai visą vaikystę. Tai mūsų spalvota gimtinė Lietuva.&nbsp; Į vaizduotės pasaulį nukeliavęs seniai,&nbsp; Pamatai mamos spindinčias akis,&nbsp; Šalį, kurią prisimindamas apraudoji,&nbsp; Tą kvapą, sklindantį iš senelės virtuvės. Tai mūsų mylimoji gimtinė&nbsp;Lietuva.&nbsp; Pajautusi lengvą, plaukus kedenantį vėją, Išsiilgstu tos tikrosios laisvės jausmo.&nbsp; To beribio mylimojo žvilgsnio, To širdį užpildančio džiaugsmo, pajutus šalį savojoj širdy. Kaip gera savoj gimtinėj&nbsp;Lietuvoj.&nbsp;

Mano tėvynė Kur prasideda linų laukai, Kur teka sraunios upės, Kur ežerus puošia žvaigždžių atspindžiai, Ten - mano tėvynė, mano namai. Kur raiteliai ėjo į mūšį, Kovojo už lietuvių žemes, Kur kunigaikščių pastatyti miestai, Kvietė didingumu į svečius, Kur seneliai dainomis ir drąsa, Kovojo už mūsų ateitį, Kad prisimindami jų vardus, Gyventi galėtume laisvoje šalyje, Kur paukščiai gieda gražiausiai, Kur juokas skamba garsiausiai, Kur mamos iškepta duona Kvepia gardžiausiai, Kur prasideda linų laukai, Kur teka sraunios upės, Kur ežerus puošia žvaigždžių atspindžiai, Ten - mano tėvynė, mano namai.

Danielė Domeikytė, I kl., Gargždų ,,Vaivorykštės“ gimnazija

Monika Vasiliauskaitė, I kl., Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija.

Vytautas Mūs Lietuvą lydi, Nuo seniausių laikų – Vytauto Didžio kalavijas… Jis savo krauju mums pernešė Taurumą ir pergales nuo Nemuno iki Juodų&nbsp; vandenų. Ten dabar vis Tebežydi lietuviškos pienės, Palietos mūsų kariaunų krauju. Ir kiekvieną pavasarį jos, Vos išleidžiant saulės pumpurą. Jos primena mums apie, Didingus Vytauto laikus Beribes kovas, Atokvėpį kurį turim dabar.

Ir aš stiprybės semiuosi iš Lietuvos Gimiau ir augau&nbsp;Lietuvoj. Šio krašto grožio nepamiršiu. Mylėsiu, saugosiu ir ginsiu, Nes tai šalis, kuri teikia man stiprybę. Semiuos stiprybės tik iš jos Tos nuostabiosios Lietuvos. Gyvensiu čia aš dar ilgai, be abejonės jokios, Ir ateities kartoms patiks čia labai. Šiandien mes galime džiaugtis laisve… Už tai, kad protėviai gynė ją, Tą mūsų brangiąją Tėvynę, Kuri šiandien teikia mums stiprybę. Tai šalis, iš kurios semiuosi aš stiprybės, Tai šalis, kurioje aš gimiau. Ši šalis – mano Tėvynė, Tad branginkime ją mes.

Roberta Užpelkytė, III kl., Tauragės r. Žygaičių gimnazija.

Emilija Špiegytė, III kl., Tauragės r. Žygaičių gimnazija.

Nepriklausomybė Mes anksčiau Labiau jos ilgėjomės, Meldėmės Ir buožėm&nbsp; skynėmės kelius. Kai jinai trispalve atplasnojo, Rankom susikibom, Nesiskyrėm&nbsp; Visus tris dešimtmečius ilgus. Mes tokie laisvi, Kad savo laisvę išnešiojom Po Kanados, Airijos ir Anglijos miestus. O dabar Lyg gintarėlį renkam Po pasaulį išsiblaškiusius, Bet mylimus vaikus.

Vytautui Mačerniui, pakilusiam su vėju Nespėjo jis sulaukt dienos, kai tėviškė laisva vėl bus, nupūtė jį vėjas į amžinus laukus. Nekvepėjo jam jau gėlės, ir jūra jau nebeošė, nutilo net pats vėjas,&nbsp; kai skeveldra nedėkinga&nbsp; paskutines eiles nusinešė... O eilės, vis dar gyvybingos, jo mylimą senolę ir dabar dar atmena. Vis kviečia jį ir vėl ten pat: ant kalno, vidury laukų, tarp aukštų aukštų pušų, eglių ir ąžuolų...

Giedrius Botyrius, II kl., Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija.

Darija Sermontytė, I kl., Gargždų ,,Vaivorykštės“ gimnazija.

Graži Lietuva Miela Lietuva, geroji&nbsp; Nuostabi šalele, Su tavim jauku ir šilta, Čia gyventi gera. Pripažinsiu, tu puiki, Medžiai vis linguoja. Ir laukai labai žali, Jūra ten banguoja. Tavo vėliava didi, Lauke plėvėsuoja. Juk trispalvė yra ji – Kaip tikra gražuolė. Ir takeliai smagūs Miesto vidury, Jais visi, kai eina, Sako: Lietuva graži! Man patinka Lietuva, Taip stipriai ją myliu. Tegyvuoja ši šalis – Šnabžda lūpos tyliai.

Laisvės paukštės giesmė Pragydo Laisvės paukštė Šiandieną mums visiems. Visi jos įdėmiai klausės Ir dėjo ranką prie širdies. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Jos giesmėje girdėjai mamos raudą Sūnus iš karo jau nebeparjos... &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Ir sutartinę kaimo moterų nedarnią, &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Užbaigiančią darbus sunkius dienos. Lydėjo Maironio „Trakų pilies“ eilės, Jono Biliūno graudieji kūriniai. Čiurlionio laiškai, muzika ir dailė Bei Vaižganto „Pragiedruliai“.&nbsp;&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Joje girdėjai ir laimę, ir vargus, &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Matei kovotojų krauju aplaistytus miškus, &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Išgyvenai ir Sausio 13-osios rytą – &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Žmonių širdžių plakimo ritmą. Paleidome šią Laisvės paukštę, Kad skristų į beribį aukštį. Ir skleistų balsą mylimos, Brangios tėvynės – Lietuvos!

Benas Mikelėnas, 5 kl., Kauno Petrašiūnų progimnazija.

Lina Jasunskytė, 5 kl.,Kauno Petrašiūnų progimnazija.

Pavasario regėjimai &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Vasara, ruduo, žiema, pavasaris...&nbsp;Sukasi galva nuo pavasarinių spalvų (mokyklos parke iškėlė savo galveles įvairiaspalviai krokai – patys rudenį pasodinome visą pievą), išpampusių medžių pumpurų, beržo žirginėlių, pirmųjų saulės bučinių...&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Nuskubu į pamiškę prie savo senojo ąžuolo, atsiremiu į jį ir pakėlusi akis į dangų stebiu plaukiančius debesis. REGĖJIMAI... Kokių tik nepamačiau! Štai vieni lyg kalnagūbriai toli toli jau nuplaukia... Išnyra tik baltos jų sniego viršukalnės. Supykstu ant juosvo debesėlio, kuris netikėtai bando saulę užstoti. Pats gražiausias vaizdas, kai danguje nei vieno nelieka ir matau tik parskrendančių paukščių – pirmųjų pavasario pranašų – būrius. Tik klega, girgsi, čirena... Koncertas danguje!&nbsp;Nemokamas! Ir jokių kaukių, jokio atstumo nereikia laikytis – viena sau klausau. Ir kas supras, kodėl man viso to taip reikia? Kodėl? &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Pati nepajuntu, kaip tyliai lūpos šnabžda atsakymą: ,, Gimsta vėl Pavasaris. Gražus kaip Dievas jaunas“ (V. Mačernis). Ir jaučiu, kad šis pavasaris kitoks – liepia man paleisti jausmus, atverti jauną, virpančią iš džiaugsmo&nbsp;širdį&nbsp;MEILEI.

Lietuvos pavasaris Lietuvoje dažnai būna niūrus ir pilkas dangus, vaizdas pro langą primena pilkai baltą filmą. Atrodo, lyg laikas būtų sustingęs, užšalęs. Danguje kartais net debesų nebūna. Tokia mums atrodo ir praeitis, senovė - pilka, juoda, balta. Bet būna ir gražių dienų, kaip šviesių praeities prisiminimų. Praeity, kaip ir dabar, yra daug spalvų: ryškiai švietė saulė, atsibusdavo gamta. Žmonės taip pat padėdavo ir padeda tėvynei šviesti ryškiomis spalvomis. Geltona, žalia, raudona... Ateina pavasaris. Pilkuma po truputį pradeda nykti. Ima žydėti gėlės, žaliuoti medžiai. Seniau gamta taip pat puošdavosi spalvotais žiedais. Ir gėlės tikrai nebuvo pilkai baltos arba juodos. Kartą toje pilkoje kasdienybėje pražydo toks žiedas, kurį iki šiol visi mena - tai poetas V. Mačernis. Nors šis žiedas neilgai žydėjo, jis paliko ryškų pėdsaką, jo kūryba padėjo ir padeda žmonėms pražysti, pažinti save, rasti atsakymus į rūpimus egzistencijos klausimus. Jis buvo ir visados bus Lietuvos pavasaris.

Justina Bracaitė, 7 kl., Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazija.&nbsp;

Ugnė Sekreckytė, 8 kl., Kuršėnų Daugėlių progimnazija.

Esame „maža tauta su dideliu žodynu“. 2021-ieji paskelbti Vytauto Mačernio metais Daugelis šiuolaikinių žmonių dažniausiai nė nesusimąsto, jog klasikinė literatūra nėra vien tik sudėtingi, nuobodūs tekstai, tačiau ir geras įkvėpimo šaltinis, nes čia galima rasti daugybę vis dar aktualių temų. Šiemet paskelbti Vytauto Mačernio metai tapo puikia proga panagrinėti šio rašytojo poeziją ir paieškoti sąsajų su šiuolaikinio pasaulio aktualijomis. Vytautas Mačernis gimė 1921 metų birželio 1 dieną Šarnelėje, netoli Žemaičių Kalvarijos, kur sukūrė didžiąją dalį savo eilėraščių. Rašytojas studijavo anglų kalbą Vytauto Didžiojo universitete, tačiau persikėlė į Vilniaus universitetą, kur pagrindine jo studijų kryptimi tapo filosofija. Studijuodamas V. Mačernis sėmėsi žinių iš kitų garsių Lietuvos rašytojų: lankėsi Vinco Mykolaičio-Putino, Vinco Krėvės paskaitose, Balio Sruogos seminaruose. Deja, rašytojo gyvenimas nebuvo ilgas: jis mirė 1944 metais dėl atsitiktinai į galvą pataikiusios artilerijos sviedinio skeveldros. Tuo metu jam buvo dvidešimt treji. Nepaisant to, jog kūrė būdamas labai jaunas, Vytautas Mačernis įėjo į lietuvių literatūrą kaip vienas reikšmingiausių savo kartos poetų. Jo kūriniuose gausu egzistencinių problemų ir gyvenimo prasmės ieškojimo. Viena iš šiais laikais ypač aktualių temų, aptartų V. Mačernio kūryboje, - pinigų vertė. Šiuolaikiniame pasaulyje pinigai daro didžiulę įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, tad neretai materialinės

vertybės tampa pagrindiniu tikslu ir siekiu. Tačiau ar visada turtas sukuria gyvenimo pilnatvę? Atsakymą į šį klausimą galime rasti Mačernio eilėraštyje „Pinigai“. Šiame kūrinyje autorius kalba apie tai, kaip žmonės pervertina pinigus, laiko juos tvirta, nepakeičiama vertybe, puikuojasi savo turtais vieni prieš kitus bei žavisi savo turimomis materialinėmis vertybėmis, tačiau ateina laikas, kai žmogus netenka pinigų arba suvokia, jog jų vertė nėra tokia didelė – „ir visa griauna nusivylimo banga“. Išties, kai žmogus, praleidęs visą gyvenimą kaupdamas turtus, supranta, jog laimė - visai ne pinigai, jam yra be galo sudėtinga atrasti tikrąją gyvenimo prasmę ir naujus tikslus. Eilėraščio pabaigoje Vytautas Mačernis išreiškia mintį, jog „yra dar kitas pinigas giliai širdy &lt;...&gt; Kančia paženklintas, tai absoliuti meilė“. Meilė - viena svarbiausių vertybių, tikrai vertingesnė už pinigus ar daiktus. Manau, jog eilėraštyje minima meilė - nebūtinai romantinė, ji gali reikšti ir meilę savo kasdienei veiklai, darbui, artimiesiems, kurią jaučiant gyvenimas nusidažo gražiausiomis spalvomis ir įgauna prasmę. Taigi, prieš paskirdamas savo gyvenimą tam, jog sukauptų turtus, kiekvienas turėtų pasvarstyti, ar tai tikrai prasminga, ar užuot pasirinkus nemėgstamą, tačiau gerai apmokamą darbą neverta paskirti gyvenimą gal ne tokiai pelningai, tačiau širdžiai mielai veiklai. Dar viena aktuali tema, nagrinėjama Vytauto Mačernio kūriniuose, - meilė savam kraštui. Pasauliui globalėjant vis daugiau žmonių pasirenka ieškoti laimės svetimuose kraštuose, tačiau ar

skubančių, lekiančių, snaudžiančių, ašarojančių, besišypsančių, susiraukusių. Žodžiu, visa&nbsp;žmogiškųjų emocijų amplitudė. Mano skrydis jau žiba lentoje, po kelių minučių prasidės įlaipinimas. Atsisuku į Sigį, šis apglėbia mane savo didelėmis boksininko rankomis ir glostydamas nugarą kužda&nbsp;į ausį: ,,Maže, būk atsargi, jeigu kas atsitiks, nedelsdama skambink, po kelių valandų būsiu šalia. Niekas niekada tavęs nenuskriaus. Tu turi brolį,“ – ir vėl pamerkia dešinę akį. Dailiai šypsosi grakšti stiuardesė, patogi vieta prie lango, už kelių minučių prabudęs lėktuvas rieda į pakilimo taką ir pamažu atsiplėšia nuo žemės. Apačioje atsiveria blėstančios vasaros peizažas: besiraitantys upeliukai, gelstantys laukai ir miniatiūriniai namų kontūrai. Dar nežinau, kas yra nostalgija, bet suvokiu, kad pasiilgsiu šio miesto, namų, aplinkos, draugų ir&nbsp;šeimos. Tačiau ateina laikas, kai vaikas privalo pakelti sparnus savarankiškam skrydžiui, o man jau tikrai metas, aš pasiruošusi pradėti naują gyvenimo etapą.&nbsp;Suprantu, kad bus sunku, bet aš tikrai pajėgsiu, o jei ne, žinau, kas visada išties pagalbos ranką. Lengvas lėktuvo siūbavimas, 

nuovargis ir miego trūkumas daro savo, jaučiu,&nbsp;kaip pasineriu į rūką... Nežinau, kiek laiko miegojau, bet, pramerkusi akis, vėl matau grakščią stiuardesę, dalijančią gėrimus. Ji maloniai šypsosi, kažkodėl man atrodo, kad jos veido ovalas primena mamą. Už pusvalandžio leidžiamės milžiniškame Portlande, galvoje tikra minčių maišalynė, atrodo, kad šiurpsta kiekvienas odos&nbsp;lopinėlis. Stiuardesė vėl maloniai šypsosi, o aš sutrikusi seku paskui skubančius pakeleivius. Pasų kontrolė, tada mindžikuoju laukdama bagažo, pagaliau patenku į&nbsp;laukimo salę, kur manęs turėtų laukti koledžo mokinių kuratorius. Žvalgausi, kol išvystu lentelę su savo pavarde ir vardu. Pakėlusi akis nuo popieriaus lapo sustingstu, prieš save pamatydama tai, ko niekada daugiau nebesitikėjau išvysti...

Kamilė Gabalytė, IV kl., Radviliškio Lizdeikos gimnazija.

visuomet ją randa? Ne paslaptis, jog patekęs į naują, nepažįstamą aplinką, atsiskyręs nuo artimųjų žmogus dažnai jaučia ilgesį bei vienatvę. Pats rašytojas didžiąją dalį gyvenimo praleido tėviškėje, Šarnelėje. Rašytojo ryšys su gimtąja žeme paliko pėdsaką jo kūryboje: 1936 metais parašytame eilėraštyje ,,Tėviškė" jis išreiškė šiltus jausmus, kurie aplanko žmogų, grįžusį į gimtinę. Eilėraščio kalbančiojo apibūdinami sugrįžėlio išgyvenimai priverčia pajausti ramybę, viltį, patenkintą ilgesį.&nbsp;Eilėraščių cikle ,,Vizijos" plėtojama namų tema, lyrinis kalbantysis dalinasi nostalgiškais prisiminimais, kurie sukasi apie namų, agrarinio bei miško peizažų vaizdus. Septintoje „Vizijų“ dalyje vaizduojamas išvykėlių sugrįžimas, lydimas šiltos nuotaikos, šviesos, laimės pojūčių: „Džiaugsminga nuotaika užliejo mano protėvių namus.“ Paminima ir gimtoji kalba: „Susirinkę į senolių namą,/ Vėl prakalbėjo išdidžia tėvų tarme“, kurios išsaugojimo ir puoselėjimo svarba taip pat tebėra aktuali tema. Vytautas Mačernis vaizduoja grįžimą į tėviškę kaip šventę, o gimtuosius namus – kaip sakralią erdvę, į kurią patekus užplūsta šviesūs prisiminimai. Be tėvynės ir pinigų reikšmės žmogaus gyvenime Mačernis rašė ir apie savęs bei&nbsp;gyvenimo prasmės ieškojimą. Šiais laikais beprotiškai skubančiame pasaulyje žmonės dar ankstyvame amžiuje jaučia spaudimą pasirinkti savo profesiją, o savo gyvenimo būdą bei įvaizdį formuoti pagal visuomenės suformuotus kriterijus. Žmogus, kuris prieš nuspręsdamas, ką nori dirbti bei kaip nori gyventi, praleidžia daug laiko ieškodamas savęs ir

išbandydamas save įvairiose sferose, dažniausiai būna laikomas neapsisprendusiu bei nerimtu. Apie laimės ir gyvenimo prasmės ieškojimą V. Mačernis rašė eilėraštyje „Jų buvo daug...“. Šiame kūrinyje kalbama apie jaunus žmones, kurie palikę tėvų namus išvyko „jaunystės nuotykio ieškot“ ir nepaisydami nesėkmių, negandų bei namų ilgesio neatsisuko atgal. Paskutiniuose eilėraščio posmuose lyrinis kalbantysis kreipiasi į brolį ir kviečia jį „jeigu ne laimės, tai prasmės ieškot“. Šis eilėraštis atkreipia dėmesį į nesuvaržomą jaunatvišką entuziazmą bei troškimą atrasti savo laimę bet kokia kaina ir verčia susimąstyti, jog beprasmiška bandyti suvaržyti žmogaus siekį atrasti savo kelią – juk jo neatbaido jokie sunkumai. Eilėraštyje „Visi tikėjimai – fantazijos žaislai“ kalbama apie žmogaus polinkį tikėti dievybėmis. Apsižvalgę aplink galime pastebėti įvairiausių tikėjimų apraiškų: tie patys žmonės, sekmadieniais skubantys į bažnyčią, neretai laisvalaikiu domisi horoskopais, lankosi pas būrėjus ir tiki įvairiausiais prietarais. Ar tokia gausybė įsitikinimų tikrai padeda pajausti viltį, o gal, atvirkščiai, sujaukia vidinę ramybę? Tikėjimas - išties graži vertybė, dažnai padedanti žmogui atgauti viltį sunkiais gyvenimo etapais, tačiau perdėta gausybė įsitikinimų gali beprasmiškai apriboti žmogų. Paskutiniai eilėraščio žodžiai „Jei širdy tėvų tikėjimas atvėso,/ Jie naujo griebiasi karštai“ priverčia susimąstyti, ar įvairių dievybių, pranašysčių ir ženklų paieškos nepaverčia žmonių savo pačių sukurtų įsitikinimų vergais, atsisakančiais suvokti, kad jie yra atsakingi už savo

Gimtoji Mūsų kalba – tai Lietuvos gyvybė, Tai žalias laukas,&nbsp; Miškas, nuvilnijantis panemuniais, Tai šieno kupeta ant žaginių sukrauta,&nbsp; Tai susivėlusi ėriuko vilna,&nbsp; Tai gervės klyksmas,&nbsp; Upės vingis,&nbsp; Tai juokas, žaidžiančių vaikų.&nbsp; Kalba – tai motinos lopšinė,&nbsp; Močiutės pasaka tyli,&nbsp; Tai tėvo žodis, ištartas mus barant, Ir aimana, kai širdį apima rauda. Kalba – tai protėvių šaukimas: Maironis, Mažvydas, Kudirka ir kiti... Kalba – tai mūsų laisvė ir tvirtybė, Lyg švyturys neleidžia mums paklyst.

Kalba – tai šventas sielos šauksmas,&nbsp; Kuris išreiškiamas žodžiu, Ir šitą žodį tardami mes audžiam kelią,&nbsp; Kuriuo pradėjom eiti dar maži. Ir aš, ir tu, ir mūsų broliai, Ir nesvarbu, kur jie – ar Lietuvoj, Ar už kalnų galingų pasiklydę, Kalba – tai mūsų meilės atspindys.&nbsp; Į mūsų kalbą sutelpa pasaulis: Žmogus, dangus ir tai, kas po žeme. Į mūsų kalbą sutelpa krislelis, O tas krislelis – Lietuva.

Ieva Pacevičiūtė, 5 kl., Kauno r. Kulautuvos pagrindinė mokykla

Tėvynė Graži ta mūsų Lietuva! Kokia vaizdinga jos kalba Vingiuojantys upeliai, žaliuojantys miškai! Kokie nuostabūs gamtos vaizdai! Mano gimtoji Lietuva, Tu man esi tarsi mama! Lyg šeimą myliu tave karštai Ir puoselėsiu tave amžinai!

Lietuva - Tėvynė Lietuva yra Tėvynė, Tai brangiausi mums namai. Lietuva - tai mus gimtinė, Tai šalis, kurioj gimei. Prieš daugybę metų, amžių Ir kareiviai, ir artojai Savo sunkaus darbo vaisiais Lietuvėlei kelią klojo. Lietuva - tai rezultatas Mūšių, darbo, sutarčių. Lietuva - tai šaltinėlis Vis naujų puikių minčių.

Nojus Vaišnys, 5 kl., Gargždų „Kranto“ pagrindinė mokykla.

Martynas&nbsp;Riekašius, 5 kl., Gargždų „Kranto“ pagrindinė mokykla.

Mano rytinis atvirukas &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Kasryt aš keliuosi su bundančia gamta, paukštelių choru... Lekiu iš lovos ir su šypsena veide šaukiu: ,,labas rytas, mama, tėti, broli, sese!” Šaukiu aš sava gimtąja kalba, gimtąja tarme, kuri jungia mane su kitais, kuria galiu išsakyti save. Ir mane visi supranta... Įėjus į virtuvę net ir pačią niūriausią rytą praskaidrina šiltų Mamos keptų blynų kvapas. Mamos blynus tarsi pasaldina&nbsp;šeima, kuri prie stalo dalinasi dienos planais, savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Rytas su kiekvienu žodžiu vis darosi spalvingesnis ir linksmesnis.&nbsp;Žinoma, būna ir tokių rytų, kai kas nors skuba, lekia, vėluoja arba išlipa iš lovos ne ta koja. Tokiomis akimirkomis šilta, švelni ir stipri namų dvasia padėtį palengvina... Po pusryčių išeinu į kiemą, įkvepiu gaivaus oro ir vis sau pakartoju, kad išaušo dar viena diena ir reikia iš jos išspausti maksimumą. Kieme mane

Kiekvieną rytą Viešpaties didžioji saulė Nauja gyvybe budina mane Ir, spinduliais bepuošdama pasaulį, Išlenkia lanką erdvėje &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;V. Mačernis

pasitinka mano geriausias draugas Maksas. Nors jis šuo, mudu vienas kitą labai gerai suprantame. Greitai susiorganizuojame rytinį pasivaikščiojimą. Grynas oras, paukštelių čiulbesys ir šalia ošiantis miškas... Viskas įkvepia nuotaikingai naujai dienai. Ir staiga suvokiu, kad visa tai nuolat kartojasi – tai mano asmeninis rytinis atvirukas. Taip, taip, kasdien vis kitoks, nes nuotaikos būna įvairios, metų laikai keičiasi, aš pati augu, bet... Čia niekada nekinta tai, ką myliu: mano šeima, mano namai, mano gimtinės gamta...&nbsp;

Rusnė Kuprytė, I kl., Kretingos rajono Salantų gimnazija.

Tėvynė &nbsp; Tėvynė - tai šalis, kurią tu myli. Vieta, kur tu užaugai ir gimei. Manoji - Lietuva vadinas. Ar tu pažįsti ją, gal ten buvai? &nbsp; Ar tu girdėjai apie kunigaikštį Gediminą, Karalių Mindaugą ir Vytauto žygius? Ar aplankei Valdovų rūmus? Ar tu matei, kaip šypsos Vilnius išdidus... &nbsp; Ir būtinai tu aplankyki Nidą. Jos kopų grožis sužavės tave tikrai, Žvejų trobelės lyg iš pasakos išnirę Krantinėj - išdykaujantys laivai...

Mano tėvynė Tauta mažytė, bet didis jos žodynas. Nulenkim galvas tiems, kas mūsų kalbą gynė! Kiekvienam lietuviui brangi yra tėvynė. Juk Maironis rašė, kiek ji vargo ir kančių patyrė! Tad džiaukimės kalba, kurią išsaugojo senoliai. Dabar jau metas mums ją saugot ir brangint, jaunuoli!!!

Gustas Apanavičius, 5 kl., Gargždų ,,Kranto” pagrindinė mokykla.

Justas Sičiūnas, 5 klasė, Gargždų ,,Kranto” pagrindinė mokykla.

Moterėles paveikslėlis Gražių sparnų ir&nbsp; plonų plaukų, Turi šilkinį audeklą ant šlaunų... Moterėle, moterėle, Greitai galėsi išskleisti savo sparnus. Trimitas auksinis,&nbsp; šiltas megztinis, Kaklas ilgas ir liaunas, Moterėle, moterėle, Greitai galėsi išskleisti savo sparnus.

Rūbai Vienas batas trumpas, Vienas batas ilgas. Kepurė dryžuota Ji labai spalvota. Mano plaukai švarūs, Nes aš juos prižiūriu Žolė yra labai žalia Ir ji džiugino mane.

Vaiva Parmionova, Lituanistinė etnokultūros ir dramos mokykla ,,Bitė“ (Londonas).

Liucija Mazelskė, Lituanistinė etnokultūros ir dramos mokykla ,,Bitė“ (Londonas).

Mintis Jos oda blyški, kaip balta Jos oda atrodo šalta. Ji atsisėda pikta - Atrodo rimta. Ji – graži. Kai ji peržiūri savo mintį, Ji atsisėda tiesiai ir plačiai.

Gabija Sartauskaitė, Lituanistinė etnokultūros ir dramos mokykla ,,Bitė“ (Londonas).

Du norai Jeigu turėčiau du norus, žinau, kokie jie būtų. Paprašyčiau šaknų, ant kurių galėčiau atsistoti,&nbsp; ir sparnų, kuriais galėčiau išsilaisvinti; Šaknų, kaip medžio rievės, ir sparnų nepriklausomybės,&nbsp; kad galėčiau gyventi pilnatvėje. Šaknų, kad suprasčiau tėvynės svarbą, Vertinčiau dalykus, kurie gyvenime yra svarbiausi, Suvokčiau, kodėl mano protėviams tokia svarbi buvo Mano tėvynės nepriklausomybė. Sparnų, kad galėčiau šalies nepriklausomybe džiaugtis, Gyventi laisva lyg paukštis ir rami; O pasimetus į tėviškę sugrįžti, Keliais, kur veda į namus. Jeigu turėčiau du norus, tik du, Ir jeigu jie galėtų būti įgyvendinti, Aš neprašyčiau daiktų, kurių galima įsigyti parduotuvėje. Geriausios dovanos, kurias galėčiau gauti, Būtų šaknys ir sparnai.

Ugnė Antanaitytė, I kl., Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija.

"Juk kuo pasireiškia tautos jėga ir gyvybė, ar ne tomis galių susikaupimo viršūnėmis, kurios prasiveržia ir sužiba lyg ugnis visai visatai. Savo sužibėjimu jie įrodo savo tautos gyvavimo prasmingumą.“ Vytautas Mačernis Žmogus yra dvilypė būtybė, kuri be tėvynės būtų tik šalto rudens vėjo blaškomas, sudžiūvęs lapas. Gimtasis kraštas tai sąmoningai suvokiama ertmė, atstojanti mūsų egzistencijos atsispyrimo tašką, suteikianti individui tuščių asmenybės vingių užpildymą. Šioje erdvėje slypi archajiška, iš baltų prokalbės kilusi lietuvių kalba, iš kartos į kartą perduodami papročiai bei tradicijos, nuo Baltijos jūros dvelkiantis vėsus, į visas puses besiblaškantis vėjas, danguje besisupantys, švelniai odą glostantys saulės spinduliai, ramybe prisiskverbią, žaliuojantys lapuočių ir spygliuočių miškai, unikali kultūra, garbinga protėvių istorija bei vidinį pasaulį užvaldantys ir sielos gilumas žadinantys jausmai. Tai lemia mūsų tapatumą, taip mes kuriame tautą - žmogaus buvimo realybę, kurioje skleidžiasi veikiantis ir kuriantis asmuo. Jo mąstysena, vaizduotė, jausminės reakcijos yra persmelktos jį supančios tautiškumo stichijos. Tėvynė suteikia ne tik komforto bei saugumo jausmą, bet taip pat ir galimybę individui atsiskleisti per saviraiškos formas. Monotonijoje skęstantis pasaulis neretai savyje paslepia tai, ko mūsų vidinėje erdvėje

Širdie, mano vargše širdie, Nereikia spurdėti paliekant. Sudie, namai, sudie, Sakau blakstienoms sudrėkstant. Takas, per pievas numintas – Tai mano likimas, Širdy kaip dainoj įpintas. Tai mano dalia... Čia kiekvienas daigas buvo brangus, Nes jis mano rankom sodintas. Šimtąkart čia buvo&nbsp; žydresnis dangus. Ir žemėtas slenkstis nutrintas. Žvakės liepsna tamsoje Su mano malda susiliejo. Mano namai liko Lietuvoje – Vaikštau niūri tamsia svetimo parko alėja.

Greta Lozoraitytė, IV kl., Šilutės pirmoji gimnazija.

„Todėl taisyt pasaulį mūsų pareiga šventa...“ (V. Mačernis) Pareiga – tai jausmas, per kurį žmogus jaučia turįs padaryti tam tikrą darbą, pasiekti tam tikrą tikslą ar dėl visuomenės, ar dėl savo gerovės, ar dėl šeimos ir darbo. Daugelis žmonių pareigą laiko kaip labai svarbų jausmą, be kurio kartais neįsivaizduojamas gyvenimas. Tačiau atsiranda žmonių, kurie turi svarbų pareigos jausmą ir su juo keliauja kartu kaip Sizifas, nuolat ridenantis akmenį į kalno viršūnę. Labai svarbi pareiga gali atrodyti kaip kančia ir nesibaigiantis darbas, kuris neleidžia pasiekti kelionės tikslo, todėl dėl jo šiems žmonėms kartais tenka atsisakyti ryšių su savo artimaisiais ir prarasti asmeninę laimę. Neretai žmonės pamiršta skirti laiko sau, nes būna per daug dėmesio sutelkę į tam tikrą darbą, kurį pabaigę gali rasti vidinę laimę. Daugelis mūsų užsisvajoja ir tiki, kad mūsų atliktas darbas pakeis visuomenę, todėl neapgalvoję užmiršta apie savo šeimas ir dalykus, kurie išties mums kelia džiaugsmą. Justinas Marcinkevičius – žymus XX a. antrosios pusės dramaturgas – jautė pareigą pažadinti lietuvių tautą ir jai priminti, kokia didi ir nuostabi kadaise buvo Lietuva. Ezopine kalba, kurią teko vartoti sovietinės okupacijos laikotarpiu dėl cenzūros, jis savo dramose aukštino Lietuvos vardą ir skatino žmonių patriotizmą. Vienoje iš jo dramų „Mažvydas“ matome vaizduojamą pirmosios lietuviškos knygos autorių Martyną Mažvydą, gyvenantį Ragainėje ir mokantį

Ar įmanoma šiandieną „išspręst gyvybės ir mirties lygtis su begale nežinomųjų?” Kas yra gyvenimas? Kur slypi jo prasmė? Amžinybės klausimai, į kuriuos atsakymo ieškome visą gyvenimą. Žmonės tarsi skirtingi literatūros kūriniai, vaizduojantys individualią istoriją, turintys vis kitokią baigtį. Tik jų požiūris į gyvenimą skiriasi: vieni žiūri pozityviai, kiti nemato šviesos. ,,Jei gyvenimas apskritai turi prasmę, tai prasmę privalo turėti ir kančia. Juk kančia irgi yra gyvenimo dalis – kaip likimas ir mirtis. Tik kančia ir mirtis paverčia žmogaus būtį visuma.” (JAV politikas Bendžaminas Franklinas). &nbsp;Šių dienų žmogus gyvena neramiais laikais. Pasaulį sukausčiusi pandemija pasmerkė žmogų vienatvei, privertė jaustis nesaugiu ir visiškai apvertė jo gyvenimą aukštyn kojomis. Iš prigimties esame laisvi žmonės, tačiau kovoje su virusu yra kontroliuojamas kiekvienas mūsų žingsnis: būkite namuose, dėvėkite kaukę, laikykitės atstumo. Nors iš pirmo žvilgsnio pandemija atrodo kaip katastrofa žmogaus egzistencijai, tačiau ji turi ir savų pliusų. Turime galimybę labiau pažinti save, praleisti daugiau laiko su artimaisiais, susirasti naujų pomėgių, įgyvendinti tai, kam neturėjome laiko anksčiau. Žvelgdami ligai į akis, esame priversti vertinti kiekvieną gyvenimo minutę. Mano nuomone, pasaulinė krizė praplėtė žmogaus akiratį ir vertybes, paskatino rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais.&nbsp; Šių dienų įkalinto žmogaus poziciją galime prilyginti Antrojo karo metais gyvenusio poeto Vytauto Mačernio gyvenimo būdui. Dar būdamas jaunas V. Mačernis bandė susivokti pasaulyje, išsiskyrė polinkiu į vienatvę, stebino aplinkinius rimtumu, domėjosi egzistenciniais klausimais, siekė pažinti save. Patyręs karo neramumus, užuovėją rasdavo tik gimtojoje Šarnelėje.

Ten jis jausdavosi saugus, nutoldavo nuo miesto triukšmo, užsisklęsdavo apmąstymuose, panirdavo į savo regėjimus. Akivaizdu, kad namai jam tampa pagrindiniu kūrybos šaltiniu. Mačernio poezijoje dominuoja niūri, egzistencinė nuotaika. Gyvenimo prasmės, atsakymų į amžinus būties klausimus poetas ieško eilėraščių cikle ,,Metų sonetai”. ,,Metų sonetai” skirstomi pagal metų laikus, vengiama jausmingumo, lyrinis subjektas iš namų eina pažinimo keliu. ,,Rudens sonetų”&nbsp;2 sonete eilėraščio žmogus yra kupinas sopulio dėl kamuojančios nežinios. Sonete kalbama apie nusivylimą ir vidinį nerimą: ,,Ar svarbu, kokios mintys tave nukamuos.” 5 sonete nuotaika pozityvesnė. Kadangi gyvenimas trumpas, raginama juo pasimėgauti, nugyventi jį linksmai, imti iš gyvenimo šviesą, teigiama, kad ,,tik akimirkos suteikia laimės amžinybę.” 13 sonete grįžtama prie klausiančio ir atsakymų ieškančio žmogaus pozicijos, viskas susiję su gyvenimo prasme: ,,Mes nežinome kam, bet gyventi.” Didžiausią įspūdį man paliko 7 sonetas, kuris pabrėžia nerimo ir nežinomybės būseną gyvenime, keliami būties klausimai, į kuriuos nuolat ieškoma atsakymų: ,,Kodėl kas nors yra?” Tai pagrindžia teiginį, kad žmogus yra didžiausias slėpinys, nes jam lemta daug ko nežinoti, lemta daug ką patirti.&nbsp; Apibendrindama galiu teigti, kad vienatvė ir egzistenciniai klausimai vis dar kamuoja šiandieninį žmogų. Nepaisydami šios kančios, turime atrasti gyvenimo šviesą, džiaugtis tuo, ką turime dabar ir eiti pažinimo keliu. Pabandykime šiandieną visi kartu „išspręst gyvybės ir mirties lygtis su begale nežinomųjų”.

Arnolda Paulauskaitė, IV kl., Klaipėdos Baltijos gimnazija.

Trimitas Yra sugadintas trimitas, o tai sukelia didžiulį siautėjimą. Kai noriu sukurti chorą, Aš tiesiog priverčiu aikštę pakilti. Man patinka atkreipti žmonių dėmesį, kai tikrai jaučiu įtampą. Ir kai aš alkana, skambinu kam nors, kad paskubėtų. gal jei kada nors tapsiu karaliene, Aš padarysiu savo trimitą švarų. Ir kai norėsiu dainuoti, Priversiu balsą skambėti. Kas atsitiks, jei aš jį pamesiu? Ar dėl to mano gyvenimas nebus vertas gyvenimo?

Tėvynė Tą gražią, apjuostą Vaivorykštės juosta. Tą žolę rasotą, Tą jūrą banguotą, Tą didelę pievą, Tą mėlyną upę, Tą paukštį gražiausią, Tą saulę šilčiausią. Tą Lietuvą mažą, Tą ąžuolą seną. Virš jo tą žydrynę Vadinam Tėvyne.

Miglė Venckūnaitė, Lituanistinė etnokultūros ir dramos mokykla ,,Bitė“ (Londonas)&nbsp;

Gailė Mikužytė, 5 kl., Gargždų ,,Kranto“ pagrindinė mokykla.

Klaidžiojantys žodžiai Kiekvienas ištartas žodis turi savo prasmę. Kartais ji džiugi, kartais nemaloni ar net skaudi. Kartais gili, filosofinė, o kai kada paviršutiniška ir lengva lyg drugelio plevenimas.&nbsp;Būna situacijų, kai sunku pasakyti tai, ko norėtų besiilginti širdis. Tada žmogus užsideda abejingumo kaukę ir paklūsta proto balsui, ištardamas tuos negyvus žodžius. Kai kada žodžius jis pakeičia žvilgsniu, kai kada – poelgiu, kai kada – tyla. Aš esu viena iš jų, žodžiai dažnai man būna per sunkūs, todėl renkuosi kitus būdus, išreikšdama savo emocijas: vietoj myliu – stiprus apkabinimas, vietoj sunku ar pasiilgau – nuoširdi šypsena, vietoj nemėgstu – suraukti antakiai ar pan. Deja, kartais to neužtenka. Laikas šuoliuoja greitai. Mes, šiuolaikiniai Z kartos atstovai, vis skubame, lekiame, šaudome, dvejojame, abejojame ir nespėjame. Augdami kompiuterių, telefonų, šiuolaikinių naujovių apsuptyje, izoliavę knygą ir gerą muziką, pasineriame į savo iliuzinį pasaulį. Tokia realybė, kovoti su ja beprasmiška ar net juokinga. Tačiau

smėlio kruopelės tame laikrodyje ant mamos stalo byra labai greitai. Neseniai išgyvenau skaudžiausią savo gyvenimo įvykį – senelio netektį. Man penkiolika, psichologė teigia, kad turėčiau greitai pagyti. Bet kodėl man vis dar skauda?&nbsp;Kodėl vis dar jaučiu tą pyktį sau? Kodėl jaučiu, kad išplėšė dalelę mano širdies? Nepasakiau, neapkabinau, nenusišypsojau, patingėjau, pabijojau. Suprantu, kad senelis nenorėtų matyti tokios susiraukėlės, kaip jis sakydavo. Taip sutvarkytas gyvenimas, kad kiekvienas anksčiau ar vėliau turėsime palikti artimus žmones. Noriu, kad jis didžiuotųsi manimi, tikėtų mano darbais ir poelgiais, mano mintimis ir žodžiais. Taigi, šįkart išmokta pamoka skaudi, bet teisinga: privalau būti savimi, klausytis savo širdies ir balso. Gyvenimo prasmė – mylėti šalia esantį ir nepamiršti jam apie tai pasakyti.

Gustė Onaitytė, II kl., Radviliškio Lizdeikos gimnazija.

Visados su Tavimi, tėvyne, Nors dūžtančiose formose, bet aš su Tavimi. Ar suteiksi man jėgų sukurti Tau laisvę? Tau sunku – aš verkiu, Lietuva mano, Nors ir saulė skaisti ašaras man nuvalo, Klausiu, ar verta liūdėti, sakyk, argi verta? Visados dėl to, kas kraujy įrašyta, Nors ir nematoma, kas taip seniai jau padaryta, Sakyk, ar jauti, kas manojoj širdy čia kas rytą atgimsta?

Dainuokim! Tikėkim – Mes laisvės verti! Be ginklų stovėkim Vilties kupini. Laisvę branginkim. Mūsų tėvai ir seneliai, Kai laisvės nebuvo – kovojo. Mylėjo. Ištartą žodį širdin įsidėjo. Vytį atgavo, Trispalvę iškėlė, Laisvę pagavę Mums į širdį, kad spurdėtų, įdėjo.

Kinderytė Barbora, III kl., Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija.

Žydrūnė Rupainytė, IV kl., Šilutės pirmoji gimnazija.

Partizano laiškas &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Jie išėjo jauni. Išėjo ginti Tėvynės, ir daugelis negrįžo, kai kurių net kapas liko nežinomas, kažkur miške, gal ten, kur dabar auga ąžuolynas. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Įsivaizduokime. Pabūkime kartu su jais nors trumpai.&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Grįžta namo tėvas, motina, jaunėlė sesuo su broliu ir randa parašytą ant stalo laišką. Paima drebančiomis rankomis ir skaito. Raštas vyriausiojo sūnaus. 1951 m. rugsėjo 15 diena.&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Brangūs namiškiai! &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Nuožmus priešas siautėja mūsų Tėvynėje. Nenoriu, kad pavergtų mano laivės troškimą. Mūsų sielų negalima sušaudyti, mūsų sielos negali būti taikiniais. Mes ginsimės. Mes nepasiduosime. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Aš iškeliauju pas miško brolius. Mielieji, nepulkite į paniką, likite ramūs, nes tiesa yra mūsų pusėje. Žinau, kad ir jūs karštai mylite gimtinę, dėl jos irgi galite pasiaukoti. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Eikime visi drąsiai iškėlę galvas, glausdami prie širdies trispalvę. Meilė Tėvynei skamba dainose. Partizanai dainuodami eina į kovą. Jų daina virsta drugeliais, kurie, pasipuošę trispalvės sparnais, skrenda į kiekvieno lietuvio namus ir

perduoda laisvės troškimą.&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Motina mano, marškiniai, kuriuos pasiuvai iš išaustų drobių, apsaugos nuo kulkų. Duonos riekelė, įdėta į kišenę, išgelbės nuo bado. &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Likite sveiki. Mes iškovosime laisvę! &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Antanas &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Šiandien gatvėje sutikau tautiškai apsirengusių žmonių būrelį – skubėjo iš kažkokio renginio.&nbsp; – Tikri Lietuvos patriotai! – didžiuodamasis&nbsp;pasakė šalia stovėjęs žmogus. Džiaugiuosi ir aš, kad šiandien Lietuva yra laisva. Ir laisvės daina skamba mano lūpose.

Deimantė Ramonaitė, 7 kl., Klaipėdos „Saulėtekio“ progimnazija.

Tavoji Tėvynė Kelias išgraviruotas įvairiais akmenimis, Į Tėvynę - gimtąjį kraštą. Kur visad rasi savo globėjus, O šie įamžins tave grindine. Bet bėgi per Tėvynės laukus Suprasdamas - gyveni vieną kartą. Kaip Tėvynė tau artima tik viena. Sugauni tą tikėjimą neprarasti Savo tikrųjų šaknų, Nešančių įkvėpimo į Tavąjį tave.

Gimtoji kalba Gimtoji mūs kalba –&nbsp; Vienintelė tokia, Kalba užgimusi Lietuvių širdyse. Tamsioj žiemos nakty Šaukei mus kaip mama,&nbsp; Mes slėpėme tave Ir drąsiai gynėme. Narsūs vyrai Lietuvos, Gyvybes paaukojo, Bet nešė slėpdami tave, Tarytum aukso lobį. Mes už tave kovojome Ir niekad nepasidavėm. Mylėjome tave –&nbsp; Kitaip ir negalėjome. Mielieji lietuvaičiai, Branginkim savo kalbą, Nes ji mums tik viena, Brangiausia širdyje.

Ilzė Sprainytė, 8 kl., Šilutės Martyno Jankaus pagrindinė mokykla.

Emilija Bartkevičiūtė, 7 kl., Kauno r. Kulautuvos pagrindinė mokykla.&nbsp;

Meilė Lietuvai Ten, kur skanūs cepelinai su grietine ir mėsa, Kur šaltibarščiai naminiai su bulvyte pakepta, Kur čiulbėjimas paukštelių kviečia dainą padainuoti, Atsistojus prie upelio giedu himną Lietuvos. Cepelinų prisivalgę mes dažniausiai mėgstam šokt! Dar dainuojam ir kvatojam, bet paskui pasidarbuojam, Nes pakėlus aukštai galvą stovi pilys ir miškai! Myliu Lietuvą tėvynę už jos grožį, upelius, Kulinarinius šedevrus ir žalius žalius takus.

Jonė Rusteikaitė, 7 kl., Gargždų „Kranto“ pagrindinė mokykla.

Oresta Augytė, 7 kl., Kauno r. Kulautuvos pagrindinė mokykla

Gimtoji lietuvių kalba Mūs kalba gimtoji –&nbsp; Tokia didinga, prakilni. Tik gimęs lietuviu, Šią kalbą supranti. Nereikia nieko kito,&nbsp; Tik gimti šalyje, Kurioj nestinga gėrio, Vienybės širdyje. Kalba – brangi lietuvių, Ja kalbame visi, Kurie už laisvę stojo&nbsp; Ir meldėsi basi. Gyvenkim ir kalbėkim Lietuviška kalba, Nes ji yra senoji –&nbsp; Protėvių dovana.

Gimtoji kalba Ši labai graži kalba&nbsp; Man yra nepaprasta. Aš ją myliu, branginu, O išreiškiu žodeliu.&nbsp; Myliu savo gimtą kraštą, Atpažįstu medžių raštą.&nbsp; Rytus, vakarus, dienas, Vasaras, o gal žiemas.&nbsp; Čia esu aš su draugais,&nbsp; Su protingais ir gerais.&nbsp; Gimtą&nbsp; kalbą tyrinėjam, Daugel žodžių nagrinėjam.&nbsp; Su kalba gyvent smagiau! &nbsp;Ir bent man daug įdomiau!

Mano gimtinė Lietuva – gimtinė mano Su žaliuojančiais laukais. Žydinčiom gėlėm ir pievom. Šiltais saulės spinduliais. Aš myliu savo Tėvynę Branginu ją net labai. Tai graži mano gimtinė. Mylim ją visi labai.

Kamilė Paštuolytė, 6 kl., Šiaulių r. Kužių gimnazija

Skaistė Drungilaitė, 5 kl., Šiaulių r. Kužių gimnazija

Miško mozaika Saulės spinduliai švelniai glosto veidą lyg mylimos mamos rankos. Įkvėpus plaučiai prisipildo pavasarinio oro. Atsidūrusi Žalimų miške pamatau aplinkui žydinčias, neseniai išsiskleidusios spalvingas miško gėlės, tarsi viliojančias eiti į miško gilumą. Ji vilioja skleisdama savo smalsumo kerus, tačiau nors ir kaip tai gundo, negaliu nukrypti nuo takelio. Aplink lėtai linguoja švelnaus vėjelio judinamos medžių šakos. Žengiu žingsnį ir koja lengvai įsminga į minkštų samanų paklodę. Pasijaučiu lyg miško nimfa, žengianti žaliu podiumu. Pakėlusi galvą matau gracingas lyg karalienes į miško puotą skrendančias gerves. Varnėnai strikinėdami nuo šakos ant šakos tarsi stulbinami&nbsp;čiulbėjimo virtuozai bando vienas kitą pralenkti savo nuostabiais balsais. Įsižiūrėjusi į miško čiulbuonėlius pastebiu, kaip pasakiškai žėri jų saulės apšviestos plunksnos. Spalvingosios miško gėlės skleidžia saldų aromatą, taip viliojantį pabudusias iš miego bites bei kitus vabalėlius. Netoliese skrenda zvimbda-

ma bitė neapsispręsdama, ant kokio žiedo nutūpti. Kiekvienas žiedas savotiškai vilioja bitę žiedlapių gražumu ar saldžiu aromatu.&nbsp; Netoliese girdžiu čiurlenantį upelį. Žingsniuoju žaliu miško kilimu, o vėjas linksmais gūsiais plaiksto plaukus. Čiurlenimas pagarsėja ir prieš save išvystu upeliūkštį. Jis vinguriuoja tarp dumbliais apaugusių iš vietos nesijudinančių akmenų. Saulė, išlindusi iš balto lyg cukraus vata debesėlio, nutvieskia upelį kvinkančiais karoliukais. Apšviestame upelyje matosi žvitriai plaukiojančios žvilgančiais žvynais žuvelės. Nusiaviu batus ir įbrendu į ledinį vandenį. Šaltis pabudina snūduriuojantį protą. Srūvantis vanduo trumpam maloniai šaldo kojas, tačiau kitą akimirką jis atrodo prasiskverbia iki pat kaulų ir surakina. Tenka išlipti į krantą. Pėdas kutena žalia neseniai prasikalusi žolė. Jaučiu, kaip visa miško gyvybė pulsuoja manyje ir suteikia ramybę. Tampu jo dalimi...

Emilija Budrytė, 8 kl., Kretingos rajono Salantų gimnazija.

&nbsp;Pokalbis su skruzde &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Saulėtą vasaros dieną sėdėjau žydinčioje pievoje ir skaičiau knygą. Jau ketinau versti puslapį, bet staiga išgirdau tylų balselį:&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;- Atleisk, kam tai skirta?&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Maža skruzdė užšoko ant mano knygos lapo ir dabar, sėdėdama ant jo, spoksojo į mane.&nbsp;&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;- Ką? – paklausiau aš.&nbsp;&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;- Atleisk, – tarė skruzdė, – kam tai skirta?&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;- Kas skirta kam? – vėl paklausiau.&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;- Ši didžiulė juoda ir balta platybė, po manimi.&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Tai pasakiusi ji palietė knygą savo maža juoda koja.&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;- Tu nesuprasi, net jeigu tau tai paaiškinčiau, - atsakiau jai.&nbsp;&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;- Sutinku, – tarė skruzdė, – nors aš labai maža, esu labai smalsi ir nenoriu virsti dulkėmis, nieko nežinodama. Taigi, jeigu galėtum, prašau man paaiškinti, kam tai skirta?&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Ji atsistojo ant užpakalinių kojų, nekantriai laukdama mano atsakymo.&nbsp;&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;- Tu stovi ant knygos lapo. Lapai gaminami iš medžių, mes juos sujungiame ir gauname knygą.&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;- Kas tada yra knyga? – vėl paklausė ji.&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;- Minčių pilni kambariai. Tokiu būdu mes galime jas perduoti kitiems žmonėms.&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;- Kaip? – paklausė ji.&nbsp;&nbsp; Aš švelniai atsakiau: &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;– Žiūrėk, matai tuos mažus juodus raštus puslapyje? Atleisk, tau - labai didelius.&nbsp; &nbsp;Ji linktelėjo.&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;

&nbsp; – Tai žodžiai ir skaičiai.&nbsp; &nbsp;&nbsp; - Jie neatrodo kaip žodžiai ir skaičiai, – nustebusi tarė skruzdė.&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;- Jie juos atstovauja.&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Skruzdėlė kurį laiką apie tai galvojo.&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;- Ar supranti?- neištvėrusi paklausiau.&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Skruzdė netrukus atsakė:&nbsp; – Ne. Tu buvai teisi. Nors niekada nebūsiu tokia sumani kaip žmogus, aš būsiu bent šiek tiek sumanesnė, nei buvau prieš akimirką. Taigi, ačiū už tai.&nbsp;&nbsp; &nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Mažoji skruzdėlė nušoko nuo knygos lapo ir dingo žolėje. Perskaičiusi puslapį iki pabaigos, žvilgsnį nukreipiau&nbsp;į medžius, kalną, dangų. Visada mėgau žvaigždes ir žvaigždėtą dangų. Stovėdama po žvaigždėmis jaučiuosi tokia maža ir visiškai beprasmė. Jos šviečia tamsiausiomis naktimis, dega nuo šaltos erdvės. Aš taip pat noriu šviesti. Šviesti tol, kol egzistuoju. Jei galiu išlikti viltinga ir atvira gyvenimui, galbūt mano šviesa pasieks ir ką nors kitą. Aš galiu pajusti viską ir išgyventi. Tai, kas, maniau, nužudys mane, nenužudė. Kiekvieną kartą sakydama sau, kad nebegaliu to pakęsti – klydau. Tiesa buvo ta, kad galėjau ir viską ištvėriau, ir vis tiek gyvenau. Išgyvenusi vėl ir vėl, mažiau bijojau savęs, kitų žmonių, gyvenimo. Supratau, kad niekada nebūsiu laisva nuo skausmo, bet galiu būti laisva nuo skausmo baimės, ir to man pakanka...&nbsp;

Luka Balčiūnaitė, 8&nbsp;kl.,&nbsp;Šiaulių Medelyno progimnazija.

Likimo siūlai Atverčiu knygą – knygą į savo praeitį. Ji tarsi Moiros siūlas, gija, kuri veda mane į savęs, giminės, savo krašto pažinimą. Kūrinys apie žmogų, kuris nepaprastai mylėjo knygą – mano mamos močiutę Aleksandrą. Tokią ją ir pamenu –&nbsp;su virbalais ar knyga rankoje. Kuklutė kaimo moteris, įžiebusi šviesą ir viltį vokiečių išgąsdintai žydų mergaitei Antrojo pasaulinio karo metais. Netgi pačiais sunkiausiais momentais ji kaip žiburys Žemaitijos glūdumoj, švietęs ieškantiems prieglobsčio. Sako, šviesa nuskaidrina kelią šalia esantiems. Ir aš tuo tikiu. Knygą apie senolę parašė jos vaikai. Viena jų – Viktorija Daujotytė, talentinga žodžio meistrė. Koks paslaptingas tas siūlelis, siejantis mane su artimaisiais, su prosenelių gimtine, su nepaprastomis to krašto asmenybėmis, kurias savo šiltu įtaigiu žodžiu įamžino rašytoja Daujotytė.&nbsp; Užaugau su Irka, kuri kalbėdavo su žvaigždelėmis, ir tik dabar sužinojau, kad visai netoli nuo mano senolės savo šilumą vaikams ir

ligoniams dalino Šatrijos Ragana. Talentinga rašytoja, šviesi moteris, savo gyvenimą paaukojusi kitiems – taip savo žemietę apibūdino Viktorija Daujotytė. Ne taip toli kelias veda ir į kito šviesulio gimtinę. Šarnelės kaime, ant kalnelio, yra supiltas Vytauto Mačernio kapelis. Žmogaus, pasiryžusio savo talentą pašvęsti Lietuvai, savo jaunystės svajas iškeitusio į pasiaukojantį darbą. Jo žodžiai&nbsp;,,Mes patys esame šviesa, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu...“ tarsi plevena šio krašto didžiųjų lūpose. Galbūt todėl man šis Žemaitijos kampelis šviečia, traukia savo didybe ir paslaptimis, riša nematomais likimo siūlais. Siūlais, kurie sieja praeitį, dabartį ir ateitį.

Deimilė Jokštaitė, 8 kl., Gargždų „Minijos“ progimnazija.

Berželiai&nbsp; Moja rankom jaunieji berželiai,&nbsp; Virpa savo lapeliais judriai.&nbsp; Ach, berželiai tarytum broleliai,&nbsp; Saugo tėviškės žemę narsiai.&nbsp; Prisiglausk prie baltųjų kamienų,&nbsp; Kad išgirstumei kalbą beržų.&nbsp; Kad pajustum, kaip gera gyventi Su margaisiais medeliais kartu.&nbsp; Ir nedrįsk jiems nulaužti šakelės,&nbsp; Nes pareisi namo neramus.&nbsp; Te jie džiaugias gyvenimo laime,&nbsp; Kurios trokšta ir kiekvienas žmogus

Meilė Lietuvai Rugiagėlėm papuošiu Tavo skaistų veidą, Gražuole mano, Lietuvėle mylima. Išausiu drobių raštuos Tavo vardą šventą Ir visuomet didžiuosiuosi,&nbsp;mano Tėvyne, Esi laisva, didi, nepaprastai sava. Nuo seno Nemuno lig pat sraunios Dubysos, Nuo Baltijos lig Sibiro šaltų miškų, Apjuosiu aš trispalvėm juostom&nbsp; Tremtinių nueitą vargo kelią visą, Aplaistytą motulių ašarom ir tremtinių krauju. Mes švęsim Tavo gražią šventę, Tėviškėle, Sustoję ąžuolų giružėje žalioj. Sukibsim rankomis visi tvirtai kaip vienas, Uždegti šventą ugnį Dievas mums padės, Vienybė ir ramybė tautą mūs lydės. Mes prisiminsime istoriją prasmingą, &nbsp;Kovas už laisvę, didvyrių kapus. Knygas, gabentas knygnešių per sieną, Maldas kalbėtas karžygių&nbsp;prieš kovą, Išsiuvinėtas staltieses, nutilusias dainas. Pasaulio toliuos pasiklydęs ir&nbsp;pavargęs, Aš prisiglausti prie tavęs, o Lietuva, skubu. Apkabinu medinį kryžių, drožinėtą tėčio –&nbsp; Lai Dievas visuomet savo delne&nbsp; Palaimina ir saugoja mane, tave...

Vindaudė Stankevičiūtė, 8 kl., Kauno Petrašiūnų progimnazija.

Matas Bučys, 8 kl., Kauno Petrašiūnų progimnazija.

„Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose.“ 2021-ieji paskelbti Vytauto Mačernio metais Šių laikų pasaulis yra nuolat besikeičiantis. Naujos technologijos, nauji keliavimo būdai, nauji kosmoso ir Žemės atradimai. Tačiau vis dar yra problemų, kurios išlieka labai svarbios ir kurių aktualumas matomas jau daugelį metų. Šiame rašinyje aptarsiu kelias problemas, kurių&nbsp;aktualumą iškėlė ir Vytautas Mačernis savo kūryboje. Prieš pradedant nagrinėti šio poeto kūrinių temų aktualumą šiais laikais, reikėtų sužinoti daugiau apie jį. Vytautas Mačernis buvo XX amžiaus vidurio poetas, kurio likimas buvo tragiškas. 1939 metais jis pradėjo studijuoti anglų kalbą Vytauto Didžiojo universitete, o po metų persikėlė į Vilniaus universitetą, kur pagrindine specialybe pasirinko filosofiją. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl jo kūryboje rasime nemažai gilinimosi į egzistencines žmogaus problemas. Deja, 1944 metų spalio 7 dieną Žemaičių Kalvarijos pakraštyje važiuojant vežimu į poeto galvą pataikė atsitiktinė artilerijos sviedinio

skeveldra, kuri atėmė jauno bei talentingo poeto gyvybę. Netikėta mirtis sutrukdė pabaigti eilėraščių ciklą ,,Metų sonetai“.&nbsp; Tiek šiame eilėraščių rinkinyje, tiek ankstesniuose kūriniuose nagrinėtos temos yra aktualios ir šiomis dienomis – tai žmogaus vietos pasaulyje apmąstymas, vienatvės pojūtis, pasaulio atšiaurumas, o bene pagrindinė iš jų buvo kančia. Apmąsčius ir panagrinėjus šias temas, galima suprasti, jog jos tebėra svarbios ir XXI amžiuje. Pavyzdžiui, žmogaus kančia. Viename savo eilėraščių V. Mačernis rašė: „Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose.“ Ši problema aktuali ir mūsų gyvenamuoju laiku. Pavyzdžiui, Baltarusijoje 2020 metų vasarą vyko prezidento rinkimai. Iš šalies žiūrint galėjo atrodyti, jog jie nebuvo suklastoti – žmonės ėjo ir rinko savo prezidentą. Tačiau tiesa ta, jog svarbiausiu šalies vadovu buvo išrinktas Aleksandras Lukašenka, kurio pergalė pažymėta masiniu balsų klastojimu. Kaip tiesą gerbiantys piliečiai baltarusiai išėjo į taikius protestus prieš tokią neteisybę. A. Lukašenkai, žinoma, nepatiko toks žmonių pasipriešinimas, tad

&nbsp;Kalniškės piliakalnis Ten, kur senovėj broliai galiūnai tvirtoves kūrė, Kur priešai iš baimės į miškus nukūrė. Liko ten tik kalnas Lyg didžiulis arklio balnas. Ten, kur kadaise medinės pilys stovėjo, Paskui jos į duobes nugarmėjo. Ten, kur priešai eiti bijojo, Jaunas vadas su armija atjojo. Dabar palei tą kalną Minija teka, Ir lankytojai apie tą kalną garsiai šneka. Vieni sako - Gargždų piliakalnis, O kai kurie porina – tai Kalniškės piliakalnis.

Mintys Dideli sparnai sėdi ant pečių, Suknelė susiūta iš siūlų rudų. Veidas susimąstęs...&nbsp; O jinai išsiblaškius. Susimąsčius bėga ji... Ar ji moteris, ar paukštis? Kas atsitiko? Gedi! Ko? Jos sparnai kyla į aukštį.

Jokūbas Karpavičius, 6 kl., Gargždų ,,Minijos“ progimnazija.

Saulė Laniauskaitė, Lituanistinė etnokultūros ir dramos mokykla ,,Bitė“ (Londonas)

nepaklūstančius režimui nusprendė bausti. Vieni buvo teisiami, kiti kelioms dienoms vežami į įkalinimo įstaigas ir ten žiauriai kankinami, dar kiti buvo mušami, spardomi, trankomi tiesiog gatvėje, šimtams žmonių matant. Baltarusiai vis dar kenčia vien dėl to, jog nori gyventi saugioje, laisvoje šalyje, kurią turėtų valdyti jos&nbsp;teisėtas vadovas – žmonių išrinkta prezidentė Svetlana Tichanovskaja. Žinoma, tai ne vienintelis įvykis istorijoje, kurio metu žmonėms teko kentėti ir kovoti už teisybę. Visus tuos įvykius lydi žmonių kentėjimas. Apibendrinant galima sakyti, jog Vytautas Mačernis yra vienas poetų, kurių nagrinėtos temos bei problemos yra vis dar aktualios ir mūsų laikais. Atrodo, pasaulis pasikeitė, tačiau žmonių išgyvenamas skausmas liko. Galime su tuo susitaikyti ar, priešingai, nesusitaikyti, tačiau visi privalome išgyventi „dūžtančiose formose“.

Samanta Tamaliūnaitė,&nbsp;IV kl., Klaipėdos Baltijos gimnazija.

Žygimantas Augustas Karaliaus karūna – tai erškėčių vainikas, Jei karalius taip pat kaip ir vargšas kankinas. Jo prakeiksmas tas, kad pamilo lietuvaitę, Gražiąją bajorę – Barborą Radvilaitę. Gražuolės kilmė ir tautybė&nbsp; lenkams nepatiko, Su vedybomis&nbsp; valdovo jie niekaip nesutiko. Nepalaikė nei šeima, net garsioji motina italė, Pamatyti sūnų su nuotaka nenorėjo, atsisakė. Tačiau ryžtas Žygimanto stipresnis už baimę, Jis nepasidavė, kovojo už savo ir mylimosios laimę. Neklausęs šeimos, slapčia Barborą vedė, O vėliau, iškilmingai Krokuvoje, karaliene ją paskelbė. Tik džiaugsmas, deja, greitai rūmuose išseko, Ir kambariai niūriu&nbsp; juodu pamušalu apteko. Liga pakirto ją, jaunystės vidury, – Barbora liks gyva jau tik&nbsp; Žygimanto širdy.

Toma Ramanauskaitė, III kl., Tauragės r. Žygaičių gimnazija.

Tėvynė Išaušta rytas, keldamas mane, Ramiai pradėti dieną tyloje. Prisiminimai, kurie slypi širdyje, Tėvyne, jie apie Tave. Kiek daug istorijų girdėjome, Narsių kovų mes tiek patyrėme. Nuo Mindaugo, nuo Sausio 13-tos laikų, Didvyrių kraštas esi Tu. Pikti kaimynų žvilgsniai krypo, Tikėjosi, kad Lietuvos neliko. Tačiau tvirtai mes pasiryžę, Kovot nors ir dalgiu už mūs Tėvynę. Bijoti šiandien&nbsp; Tau nereikia, Jau laisvės niekas neatims. Stovėsime už rankų susikibę, Vardan šventosios tėvonijos.

*** Suakmenėjęs žiūriu į aukštą dangų. Atrodo, kad sninga, bet tai tik balti vyšnios žiedai. Jų pilna ant kiekvienos šakos, po kelis, niekada nebūna po vieną. Įkvepiu saldų žiedų kvapą. Šaltas vėjas drasko žiedlapius, kurie byra kaip lietus žemėn. Tačiau širdyje gera. Pavasaris jau čia.

Matas Sipavičius, II kl., Radviliškio Lizdeikos gimnazija.&nbsp;

Danielė Vaičiulytė, I kl., Gargždų ,,Vaivorykštės“ gimnazija.

Milda Lukšytė, 5 kl., Gargždų ,,Kranto“ pagrindinė mokykla.

Lietuva Bėgu aš basa per pievą, Žolės liečia mano pėdas. Vėjas vėl kedena plaukus Ir vis klausia, klausia, klausia... Ar matei, kur teka upės, Kur miškuos gegutės supas? Kur lietus nuplauna pievas Ir saulutė šildo ievas? Neskubėk, apsidairyk, Savo kraštą pamatyk. Niekur tokio tu nerasi Nei žalesnio, nei kvapnesnio. Dar kartelį tu sustok, Žemės kvapą vėl&nbsp;užuosk. Lietuva – tai tavo kraštas. Protėvių paliktas raštas.