Velykų pasakos

Velykų stebuklas

Kiekvieną Velykų rytą mes su sese einame ieškoti margučių. Tėveliai visada sako, jog kiškis juos paslėpė kieme.
Šiemet rytas buvo kitoks. Už krūmo pamačiau kiškį, laikantį kiaušinį. Jis greitai metė ir spruko. Aš laiminga jį pasiėmiau. Pasirodo, kad kiaušinis buvo stebuklingas. Paėmusi jį į rankas, atsidūriau Kiškių šalyje. Ten kiškiai spalvino margučius, juos dėjo į krepšius ir nešė paslėpti. Staiga mane pamatė vienas kiškis ir nustebęs paklausė:
- Ką darai mūsų šalyje?
Aš labai išsigandau ir pasakiau:
- Tik pasiėmiau kiaušinį.
Staiga man kilo puiki mintis. Paprašiau kiškio, kad išmokytų mane marginti kiaušinius.
- Jei esi mūsų šalyje, tu esi ypatinga mergaitė. Mes išmokysime tave.
Kaip man buvo linksma susidraugauti su kiškiais! Mes piešėme ant kiaušinių įvairiausiomis spalvomis. Tik staiga kiškis sušuko:
- Pamoka baigta!
Pamačiau, kad aš atsidūriau vėl kieme po krūmu. Rankose laikiau margutį. Buvau labai laiminga, jog Velykų rytą gavau tokią dovaną!

Liepa Lankutytė 1 klasė

Liepa Lankutytė 1 klasė

Vilkas ir margučiai

Kartą seniai seniai gyveno vilkas. Jis labai nemėgo Velykų. Bet vieną naktį vilkas sumanė planą:
- Pavogsiu Velykas! - sušuko vilkas.
Jis išėjo į lauką ir net iš mažiausių kampelių pavogė kiaušinius. Parsinešęs kiaušinius namo, norėjo juos suvalgyti, bet pamatė pro langą liūdinčius vaikus.
Jie liūdėjo, nes nerado kiaušinių. Vilkas pagalvojo mintyse apie juos ir sako sau:
- Koks aš būsiu nevykėlis, jei suvalgysiu visus kiaušinius. Taip vilkas ir padarė. Nunešė kiaušinius vaikams. Vaikai apsidžiaugė. Vienas vaikas, vardu Mikas, paklausė vilko:
- Gal norėtum su mumis pavakarieniauti?
- Taip! - atsakė džiugiai vilkas.
Visi susėdo prie stalo ir ėmė kramsnoti margučius su druska.
Ir aš ten buvau, margučius skanavau.

Lukrecija Auksoriūtė 1 klasė

Velykos

Vienoje šalyje, kuri vadinosi Velykoriai, gyveno tūkstantis nykštukų. Viskas prasidėjo tą rytą, kai neužgiedojo gaidys. Labai anksti pabudo nykštukų karalienė.
Ji pažvelgė į kalendorių ir išsižiojo pamačiusi, jog iki Velykų liko tik vienas mėnuo. Karalienė paskambino varpeliu ir visus sukvietė. Ji pasakė:
- Reikia pažadinti vištas arba Velykų nebus.
Nykštukai žadino vištas, bet jiems nepavyko. Pirmiausia bandė žadint, kišdami vištas į upelio vandenį. Vėliau karalienė jas dėjo ant krosnies, kad sukaistų, bet iš to nebuvo jokios naudos. Tada karalienė iškvietė gerąją Fėją ir jos keturiolika sesių, kurios gyveno šalies pakraštyje. Fėja atsklendė mosuodama savo sparneliais, o kitos atvažiavo karieta. Fėjos paklausė:
- Kuo galime padėti?
Karalienė atsakė:
- Padėkite man pažadinti vištas. Nežinome, kodėl jos taip ilgai miega. Dar pradingo ponia višta Kontrolierė.
Fėja pasakė:
- Jos prigirdytos nuodų. Taip padaryti galėjo tik tas, kas nekenčia Velykų. Tai RAGANOS! Mano vyriausia sesuo žino, kur yra raganų urvas.

Nykštukų karalienė tarė:
- Tai paskubėkime, nes jau reikia pradėti kiaušinius, o mes dar jų neturime. Fėja, žinojusi kelią į urvą, pasakė, kad urvas yra už aštuonių metrų pločio upės.
Karalienė, fėjos ir nykštukai susikrovė pilnas kuprines maisto ir vandens. Fėja šviečiančiu rašalu išpaišė žemėlapį iki urvo. Jei užeitų rūkas, visi galėtų rasti kelią iki raganų urvo. Laimei, rūko nebuvo, tad jie sėkmingai pasiekė urvą. Staiga pamatė dvi raganas - statybininkes. Vyriausioji fėja tarė:
- Aš žinau tas raganas. Jos labiausia už viską mėgsta valgyti tai, kas papuola po ranka.
Fėjos pametėjo joms tortą. Raganos skanėstą sušlamštė ir užparpė. Visi įėję į urvo vidų pamatė vištą kontrolierę ir paklausė, kaip pažadinti vištas:
- Ogi žinau!
Karalienė pasiėmė vištą ir visi grįžo namo. Višta kontrolierė ištarė burtažodį ir visos vištos atsibudo. Višta kontrolierė suspigo:
- Greičiau dėkit kiaušinius. Artėja Velykos.
Vištos pridėjo tiek kiaušinių, kad nykštukai vos spėjo iki Velykų numarginti.

Elžbieta Vilutytė 1 klasė