Pasaulio medis

Pasaulio medis

Pasaulio medis tai pasaulio ašis, jungianti žemę, dangų ir požemį. Tai simbolinis visatos paveikslas, o kartu ir vienas svarbiausių mitologinių vaizdinių, kuriuos turėjo mūsų protėviai. Šis medis jungia gyvuosius ir mirusiuosius; praeitį, dabartį ir ateitį. Šaltinis: https://nemoku.lt/giesme-apie-pasaulio-medi/

Žmogui labai svarbu jaustis savo tėvynės dalimi, tapatintis su tautos istorija; Žmogus privalo suvokti protėvių sukurtos kultūros vertę, ja domėtis, ją puoselėti; Tautos išlikimą lemia viltingai nusitiekusių žmonių vienybė; Žmogus privalo trokšti šviesios ateities savo tėvynei. Šaltinis:https://www.mokslobaze.lt/pasaulio-medis.html

Tai mitinis motyvas, kuris bendras giminingoms indoeuropiečių tautoms, o dažnai ir ne tik joms. Šaltinis:https://www.puoskislietuviskai.lt /lietuviskas-pasaulio-medis/

Mano įdėja buvo medžio foną nuspalvinti pagrindinėmis Lietuvos spalvomis. Pasirinkau būtent šias spalvas, nes pasaulio medis man asocijuojiesi su Lietuva, su jos pradžia. Mano manymu jos labiausiai tinka papuošti pasaulio medį. Šias tris spalvas žino kiekvienas Lietuvis, kaip mano manymu turėtų žinoti ir apie pasaulio medį.

Čia viskas nemirtinga žvaigždės, kregždės, dangus. Čia savo galvą guldau vaizduose. O tu girgi? Kaip plaka aukojema širdis?

Danguje virš Baltijos stovi medis, išskleides šakas į viršų. Žmonės dar nepraradę vilties, kelia rankas į viršų.

Čia ne gegutė kukuoja. O marios vėją neša. Staiga viskas susilieja ir viršus ir apačia.

Vieną vakarą aš sėdėjau ant kopos. Bangavo jūra, ir pūtė vėjas. Pradėjo skaudėti širdį. Ir pasijaučiau žmogum iš Lietuvos.

Ant kalnų statė pilis. Augino arklius. Jodavo į šventes. Ir nebijojo mirt už Lietuvą.

Mano protėviai klajojo. Jie prisijaukino gyvūnus ir briedžiais žemę arė, o saulė leidosi. Moterys buvo mėlynomis akimis. Ir aš pasijaučiau lyk esu ten buvęs.

Melsdavosi gamtai, miškams. Plaukė po jūras laimingi. Nesakė, kad mes iš Lietuvos. Bet jeigu teka kraujas žinojom Lietuvos.

Sigitas Geda

Tiek sykių gimę, mirę, išraižę jūras buvo Ir pragarą, ir dangų, ir šviesulius savus, Turėjo, – visą žemę ir žemėj nepražuvo, Kartodami tik vieną: mes – žmonės Lietuvos.

Tą vakarą, besėdint ant slenkančiosios kopos, Siūbavo marių bangos ir, vėjui virš galvos Taip graudulingai ūkiant, kažko širdis susopo, – Pasijutau kaip niekad žmogus iš Lietuvos.

Ir aš buvau atėjęs, girdėjau Donelaitį, Man Baranauskas sakė, taip progiesmiu vos vos: Kur būtum, ką darytum, sūnau, Aušrinė teka Ir Saulė, ir Mėnulis – tautoms iš Lietuvos.

Čia protėviai klajojo, jie briedžiais žemę arė, Jų moterys žiūrėjo akim dangaus spalvos, O saulė tyliai grimzdo į prieblandą vakarę, Tenai esu aš buvęs žmogum iš Lietuvos.

Iš ąžuolo kariūnai pilis ant kalno rentė, Torunėje ir Kulme, čia pat prie Vėluvos, Augino Krišnai arklius, išjodavo į šventę, O jeigu mirs, žinojo – esą iš Lietuvos.

Čia nemirtingos žvaigždės ir kregždės nemirtingos, Dangus čia nemirtingas ir ąžuolo šerdis, Čia savo šviesią galvą guldau vaizduos didinguos, O tu girdi, kaip plaka aukojama širdis.

Ar melsdavosi girių gaudimui begaliniam, Paskui į jūras plaukė, pilni šviesos gyvos, Jie nekartojo niekad, kad Lietuva tėvynė, Bet jeigu srūva kraujas, žinojo – Lietuvos.

Tai ne gegutės balsas, apverkti pasiruošęs, Tai marių vėjai neša melodijas skaisčias, Į vieną ima jungtis dangaus ir žemės grožis, Simfonijoj prapuola viršus ir apačia.

Iš Lietuvos bekraštės – aidžios kaip baltų jūra, Lig pat Juodųjų marių linguodavo keliai, Paskui jų pilys griuvo, aukšti dievai paniuro, Bet dar žydėjo rūtos, kvepėjo dobilai.

O kartais regis skaidriai žydroj padangėj medis, Virš Baltijos išskėtęs pražydusias šakas, Lai jį apspinta žmonės, vilties dar nepraradę, Ir tiesia į aukštybę palaimintas rankas.

Pasaulio medis

Iš didelės Lietuvos beveik nieko neliko. Iki Juodosios jūros tesėsi keliai. Paskui juos užkariavo, bet nieks nenustojo tikėt. Nes pievose augo dobilai, o soduose žydėjo rūtos.

Ir aš ten buvau girdėjau Donelaitį. Man Baranauskas tyliai sakė. kur būtum ką darytum, saulė kyla. Tautoms iš Lietuvos.

Daug kartų mirę, gimę. Išnaršę pragarą ir jūras. Turėjo žemes kurių norėjo, ir žinojo, kad jie iš Lietuvos.

Gyvenkime ir mirkime ramiai, ir vasarą sutikime. Nujausdami, kad niekada neišsiskirsime. vieni kitiems dėkokime, kad esam, Lietuvos.

Sigitas Geda buvo garsus rašytojas, poetas, taip pat buvo labai išsilavinęs žmogus. Jis niekada nebijojo pasakyti tiesos, išreikšti savo nuomonę, visada viską sakydavo į akys. Aplinkiniams Sigitas Geda atrodydavo labai išsišokęs ponaitis. S. Geda mane žavi dėl to, nes savo eilėraščius rašo ne tik apie dabartį, bet ir apie praeitį, apie mūsų protėvius. Moka įsijausti į vaidmenį, tekstą gali papasakot ne tik kaip autorius, bet ir kaip kita asmenybė. Man atrodo, kad patys svarbiausi Sigito Gedos darbai yra jo sonetai. Jie visi yra unikalūs ir skirtingi. Kiekvienas sonetas pasakoje vis kitokę istoriję.

Name

Safari may block some audio or video from playing automatically and ‘read to me’ will skip these. You can configure this in Safari’s preferences.