Pasaulio medis

Viktorija Marcinkevičiūtė

Pasaulio medis

Pasaulio medis tai pasaulio ašis, jungianti žemę, dangų ir požemį. Tai simbolinis visatos paveikslas, o kartu ir vienas svarbiausių mitologinių vaizdinių, kuriuos turėjo mūsų protėviai. Šis medis jungia gyvuosius ir mirusiuosius; praeitį, dabartį ir ateitį.
Šaltinis: https://nemoku.lt/giesme-apie-pasaulio-medi/

Tai mitinis motyvas, kuris bendras giminingoms
indoeuropiečių tautoms, o dažnai ir ne tik joms.
Šaltinis:https://www.puoskislietuviskai.lt
/lietuviskas-pasaulio-medis/

Žmogui labai svarbu jaustis savo tėvynės dalimi, tapatintis
su tautos istorija; Žmogus privalo suvokti protėvių sukurtos kultūros vertę, ja
domėtis, ją puoselėti; Tautos išlikimą lemia viltingai nusitiekusių žmonių
vienybė; Žmogus privalo trokšti šviesios ateities savo tėvynei.
Šaltinis:https://www.mokslobaze.lt/pasaulio-medis.html

Loading...

Sigitas Geda

Loading...

Giesmė apie pasaulio medį

Loading...

Tą vakarą, besėdint ant slenkančiosios kopos,
Siūbavo marių bangos ir, vėjui virš galvos
Taip graudulingai ūkiant, kažko širdis susopo, –
Pasijutau kaip niekad žmogus iš Lietuvos.

Loading...

Čia protėviai klajojo, jie briedžiais žemę arė,
Jų moterys žiūrėjo akim dangaus spalvos,
O saulė tyliai grimzdo į prieblandą vakarę,
Tenai esu aš buvęs žmogum iš Lietuvos.

Loading...

Iš ąžuolo kariūnai pilis ant kalno rentė,
Torunėje ir Kulme, čia pat prie Vėluvos,
Augino Krišnai arklius, išjodavo į šventę,
O jeigu mirs, žinojo – esą iš Lietuvos.

Loading...

Ar melsdavosi girių gaudimui begaliniam,
Paskui į jūras plaukė, pilni šviesos gyvos,
Jie nekartojo niekad, kad Lietuva tėvynė,
Bet jeigu srūva kraujas, žinojo – Lietuvos.

Loading...

Iš Lietuvos bekraštės – aidžios kaip baltų jūra,
Lig pat Juodųjų marių linguodavo keliai,
Paskui jų pilys griuvo, aukšti dievai paniuro,
Bet dar žydėjo rūtos, kvepėjo dobilai.

Tiek sykių gimę, mirę, išraižę jūras buvo
Ir pragarą, ir dangų, ir šviesulius savus,
Turėjo, – visą žemę ir žemėj nepražuvo,
Kartodami tik vieną: mes – žmonės Lietuvos.

Ir aš buvau atėjęs, girdėjau Donelaitį,
Man Baranauskas sakė, taip progiesmiu vos vos:
Kur būtum, ką darytum, sūnau, Aušrinė teka
Ir Saulė, ir Mėnulis – tautoms iš Lietuvos.

Ir aš buvau atėjęs, girdėjau Donelaitį,
Man Baranauskas sakė, taip progiesmiu vos vos:
Kur būtum, ką darytum, sūnau, Aušrinė teka
Ir Saulė, ir Mėnulis – tautoms iš Lietuvos.

Čia nemirtingos žvaigždės ir kregždės nemirtingos,
Dangus čia nemirtingas ir ąžuolo šerdis,
Čia savo šviesią galvą guldau vaizduos didinguos,
O tu girdi, kaip plaka aukojama širdis.

Tai ne gegutės balsas, apverkti pasiruošęs,
Tai marių vėjai neša melodijas skaisčias,
Į vieną ima jungtis dangaus ir žemės grožis,
Simfonijoj prapuola viršus ir apačia.

O kartais regis skaidriai žydroj padangėj medis,
Virš Baltijos išskėtęs pražydusias šakas,
Lai jį apspinta žmonės, vilties dar nepraradę,
Ir tiesia į aukštybę palaimintas rankas.

Mano įdėja buvo medžio foną nuspalvinti pagrindinėmis Lietuvos spalvomis. Pasirinkau būtent šias spalvas, nes pasaulio medis man asocijuojiesi su Lietuva, su jos pradžia. Mano manymu jos labiausiai tinka papuošti pasaulio medį. Šias tris spalvas žino kiekvienas Lietuvis, kaip mano manymu turėtų žinoti ir apie pasaulio medį.

Vieną vakarą aš sėdėjau ant kopos. Bangavo jūra, ir pūtė vėjas. Pradėjo skaudėti širdį. Ir pasijaučiau žmogum iš Lietuvos.

Mano protėviai klajojo. Jie prisijaukino gyvūnus ir briedžiais žemę arė, o saulė leidosi. Moterys buvo mėlynomis akimis. Ir aš pasijaučiau lyk esu ten buvęs.

Ant kalnų statė pilis. Augino arklius. Jodavo į šventes. Ir nebijojo mirt už Lietuvą.

Melsdavosi gamtai, miškams. Plaukė po jūras laimingi. Nesakė, kad mes iš Lietuvos. Bet jeigu teka kraujas žinojom Lietuvos.