Į šį rinkinį sudėta beveik visi respublikinio konkurso "Seku seku pasakėlę" darbai. Trųksta tik tų, kurių sistema neleido įkelti.

Seku seku pasakėlę

Praėjo devyneri metai. Eglė jau sujaukė trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio ir Beržo, ir vienos dukrelės — Drebulės, kuri buvo visų jauniausia. Vieną sykį vyriausias sūnus besiausdamas paklausė Eglės: —Mamyte, o kur gyvena tavo tėvai? Eime kada nors jų aplankyti. Tada ji atsiminė savo tėvus, brolius, seseris ir visą giminę. Ir parūpo jai, kaip jiems ten sekasi: ar sveiki, ar gyvi, ar gal jau seniai kurie numirė. Ir baudžias eiti į tėviškę pasižiūrėti, skundžias vyrui: tiek metų nebuvusi savo tėviškėje, nemačiusi savųjų, baisiai jų išsiilgusi. Žaltys nenorėjo sutikti. —Gerai,— sako,— atsilankyti leisiu, bet pirma suverpk šitą šilkų kuodelį,— ir parodė jai ratelį.

– Atidaryk duris, aš tave suėsiu! – šaukė vilkas. – Neatidarysiu, – tirtėdamas atsakė Nif-Nifas. – Kaip sau nori, tada aš tavo namą nupūsiu! – pasakė vilkas ir ėmė pūsti: fuuuuuu…. Pūstelėjo vieną sykį ir namelio sienos pakrypo, pūstelėjo antrą sykį ir Nif-Nifas liko stovėti vidury šiaudų krūvos. Vilkas dantimis kaukšt, paršelis tik sužvigo ir ėmė skuosti pas brolį Nuf-Nufą. Nif-Nifui pavyko pasprukti nuo vilko ir prisiglausti pas Nuf-Nufą. Bet vilkas irgi buvo greitas ir vos paršeliams užtrenkus duris, jau buvo prie jų. – Och, kaip gerai, dabar aš jus abudu suėsiu! – džiaugėsi vilkas. Ir nieko nelaukęs ėmė pūsti. Pūstelėjo vieną sykį ir nuo Nuf-Nufo namelio nulėkė stogas. Pūstelėjo antrą sykį ir namelio sienos subraškėjo, sudrebėjo. O kai papūtė trečią sykį, sienos išgriuvo ir paršiukai vėl šoko bėgti. Bėgo paršiukai taip greitai, kaip iki šiol niekada nebėgo. Bėgo per visą lauką, per pusę miško, o vilkas vis lipo jiems ant kulnų. Galiausiai pribėgo Naf-Nafo namą. Šis kaip tik buvo baigęs įstatyti tvirtas ąžuolines duris. Naf-Nafas išsyk sumetė, kas broliams nutiko. Duris, langines tik paukšt, paukšt – užšovė. Vilkas jau ėmė brazdentis į duris. – Atidaryk duris, arba aš tavo namą nupūūūūsiu! – sušuko vilkas. – O tu pamėgink, – smagiai atsakė Naf-Nafas.

Ir kai tėvai sumigo, jis atsikėlė, apsivilko švarkelį, pravėrė mažąsias dureles ir išslinko į kiemą. Lauke skaisčiai švietė mėnulis, ir balti akmenukai panamėj spindėjo kaip sidabro pinigėliai. Jonukas pasilenkė ir prisidėjo jų į švarkelio kišenę kiek tik tilpo. Paskui sugrįžo atgal į trobą ir tarė Grytutei: – Nesirūpink, seserėle, ir ramiai miegok, Dievulis mūsų neapleis. Ir vėl atsigulė į lovą. Vos tik pradėjo brėkšti, dar net saulė nebuvo patekėjusi, atėjo pamotė ir ėmė žadinti vaikus: – Kelkitės, tinginių pančiai, eisim į mišką malkų parnešti. Paskui įdavė abiem po riekelę duonos ir pasakė: – Šekit, turėsit pietums, tik nesuvalgykit anksčiau, daugiau nieko nebegausit. Grytutė pasikišo duoną po prijuoste, nes Jonuko kišenė buvo pilna akmenukų. Ir tada jie visi kartu išėjo į girią. Kai paėjo galiuką, Jonukas sustojo ir atsigręžė į namus – taip jis daug kartų gręžiojosi ir gręžiojosi. Tėvas ir sako: – Jonukai, ko tu vis gręžiojiesi ir atsilieki, nežiopsok, eik greičiau. – Ak, tėte, – atsakė Jonukas, – aš žiūriu į savo baltą katytę, ji tupi ant stogo ir nori man sudie pasakyti. – Kvaily, – tarė pamotė, – tai ne katytė, tai kaminas ryto saulėje spindi. Tačiau Jonukas ne į katytę dairėsi, o vis mėtė iš kišenės baltus akmenukus ant kelio. Kai atėjo į miško gilumą, tėvas tarė: – Na, vaikučiai, pririnkit malkų, aš užkursiu jums ugnį, kad nesušaltumėt.

VILKAS IR LAPĖ Vilkas, didžiai išalkęs, sutiko lapę. — Kūma, dabar tave suėsiu! Išalkis per didelis. Lapė jo meldė, kad pagailėtų. Ji žinanti, kaip žuvies parūpinti: — Neseniai vežimas pro šalį važiavo. Tam už akių užbėgus, žuvų numesiu, o tu, paskui sekdamas, jas surankiok. Bet ir man kelias palik: aš žuvis labai myliu. Lapė, už akių užbėgus, parsimetė šalia kelio išsišiepus neva negyva. Žvejus, ją pamatęs, apsistojo. Nulipęs nuo vežimo ir už uodegos nutvėręs, pirma apvertė,— pažiūrėjo, ar antras šonas nenuplikęs,— po tam prasidžiugęs už savęs ant vežimo užmetė ir nuvažiavo. Lapė, jam neatsižiūrint, vis po vieną žuvį išrausia ir numeta, kol numanė užteksiant. Tada ir pati padrykt iššoko. Bet vilkas jai nė vieną žuvė nebuvo palikęs, - visas pats surijo. Lapė Supykus žadėjo jam tai atlygint. Vilkas pasakė: — Žuvis — ne mėsa. Jei dar mėsus kur gauč, nebūt per viršų. Lapė atsiliepė: — Žinau dar vienam stalde avių porą, bevištinėdama užėjau. Bet įlįst ankštai. Jei nori, eikš drauge!Vilkas pakluso, o ši, jį nuvedus pas būro stadą, parodė skylę ir liepė pro pamatą lįst, tik ne per godžiai ėst: atgal lįsdamas, neištalpinsiąs savo pilvą. Vilkas, tarp avių įsisukęs, plėšė, draskė, ėdė, kad net treškėjo.&nbsp;O išlįst norėdamas, nepratilpo ir pasisprendė. Gudrioji lapelė šunis sujaudrino, ir būras, su bernais atbėgęs, vilko nugarą lygino.&nbsp;Mušė, ką tik kas sugriebę. Vos-vos ištrūkęs, bėgo vilkas į girą. Lapė paklausė, ar jam dar neužtenka.

-Broleliai, - suriko kiškis,- jau turbūt kirto: štai ant uodegėlės man skiedra nukrito. - Žiūrėkite, suriko vilkas, - į mūsų pusę eglė svyra. Laikykit moterys ir vyrai. Vilkas ir šernas vis tempė eglę į save, lokys gi plėšė su lape. Greit eglę jie taip įsiūbavo, kad ta per pusę triokšt, - vilkas ir šernas keberiokšt. Ant jų kiškis, lapė ir lokys suvirto. Visi pamanė, kad genys eglę nukirto. -Geneli, - suriko jie visi,- pasigailėk! O genys, kai tik eglė lūžo, atsitūpė ant kitos eglės, supasi ir gieda: -Ar nesakiau, kad nukirsiu. Ar nesakiau? Nuliūdęs lokys sumurmėjo: -O rodos taip stipriai laikiau.

Anselis su Grytute pritempė žabų, sukrovė jų visą krūvą. Paskui tėvas uždegė žabus, ir, kai laužas gerai įsiliepsnojo, pamotė tarė: – Na, vaikai, dabar gulkitės prie ugnies ir pailsėkit, mes eisim į mišką malkų kirsti. Kai pabaigsim darbą, ateisim jūsų pasiimti. Jonukas su Grytute sėdėjo prie laužo, ir kai atėjo pietų metas, kiekvienas suvalgė savo riekelę duonos. O kad girdėjo pokšint kirvį, tai manė, jog tėvas yra kažkur netoliese. Bet iš tikrųjų pokšėjo ne kirvis, o vėjo sūpuojama šaka, tėvo pririšta prie sauso medžio. Taip jiems besėdint, ėmė merktis iš nuovargio akys, ir jie kietai užmigo. Kai galų gale pabudo, buvo jau tamsi naktis. Grytutė pradėjo verkti ir aimanuoti: – Vaje, kaip mes dabar pareisim iš tos girios! Bet Jonukas ją paguodė: – Palauk valandėlę, kol patekės mėnulis, tada mes surasim kelią namo. Ir kai patekėjo mėnulio pilnatis, Jonukas paėmė sesutę už rankos ir nusivedė palei akmenukus, kurie blizgėjo kaip ką tik nukaldinti sidabriniai, ir rodė jiems kelią. Ėjo juodu taip visą naktį ir švintant parėjo į tėvų namus. Pasibeldė į duris, ir kai pamotė atidariusi pamatė, kad tai Jonukas su Grytute, tuoj ėmė bartis: -Ak jūs, nenaudėliai, ko taip ilgai kirmijot miške, mes jau manėm, kad visai nepareisit. O tėvui tartum akmuo nuo širdies nuslinko, nes jis labai graužėsi, palikęs vaikus vienus girioje. Praėjo nedaug laiko, ir vėl skurdas ėmė žvelgti iš visų pakampių. Vieną naktį vaikai išgirdo, kaip pamotė lovoje tarė tėvui:

—Kirsk sau,— sako strazdelis,— pažiūrėsiu, kuo gi tu nukirsi. Lapė pliaukšt pliaukšt keletą kartų su uodega per medį, bet mato, kad strazdelis nebijo, tai paklausė, kas jį taip pamokė. —Varnelė, gera žmonelė,— atsakė iš gūžtos strazdelis. Užvirė lapei širdis ant varnos, nusprendė jai nedovanoti. Nubėgo į pamiškę, kur varnos skraidydavo, atsigulė aukštielninka ir apsimetė negyva. Pamačiusi negyvą žvėrį, varna tuoj atskrido ir pradėjo kapoti. Lapė capt ją nutvėrė ir jau ketino suėsti, bet varnelė ėmė prašytis: —Ką darysi, tą daryk, tik nedaryk taip, kaip senelis bobutei darė. —O kaipgi jis darė? — klausia lapė. —Ogi paėmė nuo šiukšlyno statinaitę be dugno, įsodino bobutę ir tol vežiojo, kol jos kaulai subyrėjo. Lapė, norėdama išbarstyti varnai kaulus, įkišo ją statinaitėn be dugno, o varna tik purpt ir išskrido.

Vilkas ėmė pūsti. Vieną sykį, antrą sykį, trečią ir ketvirtą: pūst, pūst, o namas – nė krust. Supyko, ėmė dantimis, nagais akmenines sienas draskyti, bet tik nusilaužė nagus ir atkando dantis. Supykęs ir nusivylęs vilkas jau ketino suktis grįžti miškan, bet staiga pastebėjo ant stogo kaminą. “Va per čia aš ir įlįsiu pas paršiukus”, – pamanė pats sau. Ir ėmė ropštis ant stogo. Nif-Nifas ir Nuf-Nufas išgirdę šnaresį, baisiai nusigando, o Naf-Nafas iškart suprato, ką čia vilkišius ketina daryti. Jis tik brūkšt didžiojo katilo, kuriame virė vanduo, dangtį žemėn. Visas juodas kaip anglis vilkas iš kamino įkrito tiesiai į verdantį vandenį ir taip nupliko uodegą, kad šoko atgal į kaminą, kūliais nusirideno per namo stogą, prajojo per kiemą ant savo uodegos ir pabėgo miškan baisiai kaukdamas, nagais strėnas braukdamas. Daugiau niekada nė nesiartino prie paršelių namo, kuriame jie ilgai ir laimingai visi trys gyveno, linksmas dainas dainuodami.

DANGUS GRIŪVA Vieną sykį katinas išėjo iš namų pasipeliaut. landžiojo landžiojo po kopūstų daržą, tiktai piept jam ant uodegos galo kopūsto lapas ir užkrito. Persigandęs katinas pamanė: „Dangus griūva!" Ir pasileido bėgt. Bėga, spiria, kiek tik kojos leidžia, ir susitinka kiškį. - Kiški tiški, bėkim - dangus griūva! - Kas tau sakė? - Man ant uodegos galo užgriuvo! Kiškis persigandęs bėga drauge. Susitinka lapę. Kiškis šaukia: - Lape snape, bėkim - dangus griūva! - Kas tau sakė? - Katins patins. - Katin patin, kas tau sakė? - Man pačiam ant uodegos galo užgriuvo! Ir lapė persigandusi bėga drauge. Susitinka vilką. Lapė šaukia: - Vilke pilke, bėkim - dangus griūva! - Kas tau sakė? - Kiškis tiškis. - Kiški tiški, kas tau sakė? - Katins patins. - Katin patin, kas tau sakė?

GAIDYS, ŠUO IR LAPĖ Vienas šeimininkas prastai prižiūrėjo savo gyvulius: šuns nelakino, gaidžio nelesino, tai šiuodu ir nutarė pabėgti į mišką ir pradėti savarankiškai gyventi. Gaidys susirado laktą ant aukšto ąžuolo šakų, o šuo kiek žemiau įlindo j ąžuolo drevę ir pasitaisė sau guolį. Šitaip juodu būtų ir amželį nugyvenę, draugiškai dalydamiesi ką sumedžioję, jeigu ne gaidžio papratimas giedoti naktimis ir žmogų į darbą kelti. Užgiedojo jis girioje pirmąkart,— ir išgirdo jo balsą lapė, o išgirdusi šoko iš savo guolio ir išlindo iš urvo. Užgiedojo gaidys antrąkart — lapė, ausis pastačiusi, klauso, — iš kurios pusės balsas girdėti. Į jo balsą eidama, pribėgo ąžuolą ir mąsto: „Aš tą gaidelį žemyn nuo ąžuolo nuviliosiu, sugausiu ir suėsiu". Pakėlusi snukį aukštyn, meiliai lakštuoja. —Tu vienintelis gaidelis visoje girioje, o aš vienintelė laputė. Leiskis, gaideli, žemyn, tai mudu gražiai draugystėje gyvensime. —Aš čia ne vienas,— sako gaidys.— Žemiau gyvena mano draugas vartininkas. Pasibelsk į vartus, pasiprašyk leidžiama, galbūt jis, vartus atidaręs, tave priims.

Dabar vilkas atbėgo prie trobelės ir šaukia: - Įleiskit, vaikeliai! Čia jūsų motutė. Ožiukai, išgirdę ploną balsą, manė, kad grįžo motina, ir įleido vilką į trobą. Vilkas puolė ir prarijo visus ožiukus. Netrukus grįžo ožka. Rado atdaras duris, o trobos viduje gulėjo vilkas ir kietai miegojo. Ožka, pamačiusi, kad vilko pilve kruta ožiukai, paėmusi žirkles prakirpo vilko pilvą ir visi ožiukai iššoko laukan. Tada ožka pridėjo vilkui į pilvą akmenų ir vėl gražiai viską užsiuvo. Pabudęs vilkas panoro gerti ir nuėjo prie upės. Kai tik pasilenkė prie vandens, akmenys jį nutraukė į gilumą.O ožka su ožiukais labai džiaugėsi.

Nusėdo karaliūnas nuo žirgo, apsidairė po ošiančią girią ir girdi- kažkas tyliai ir be galo gražiai dainuoja. Pririšo žirgą prie šimtamečio ąžuolo ir skuba į tą pusę, iš kur plaukia ta stebuklinga daina. Dar žengė vieną žingsnį- ir pamatė nuostabaus grožio mergelę. Toji mergelė ir buvo Laumutė. Ji sėdėjo, verpė šilko gijas ir tyliai dainavo. Karaliūnui net kvapą užėmė, o akyse iš karto kelios saulės suspindėjo. Greit prisiminęs senelio žodžius, švyst išsitraukė iš makštų kalaviją ir ėmė rėžti ratą aplink verpiančią gražuolę. Paskui jis tyliai priėjo prie verpėjos ir padėjo jai ant peties savo ranką. -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Sveika, mieloji!-švelniai prabilo jis. Laumutė, pamačiusi prieš save jaunikaitį, labai išsigando ir gailiu balsu prašneko: -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Ką tu padarei?&nbsp;Ką tu padarei?- kalbėjo ji grąžydama rankas, o iš akių byrėjo ašaros, kaip lietus lijo. -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Nurimk! Aš tau nieko pikta nedarysiu,- ėmė karaliūnas ją švelniais žodžiais raminti,- tu tokia graži, kad aš nežinau, kokiu vardu tave vadinti. -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Aš Laumutė,- pratarė mergelė. -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Laumute! Gražioji! Liepk, ką tik nori! Aš viską dėl tavęs padarysiu, tik neverk. -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Jau vėlu. Tu aprėžei kalaviju aplink mane ratą, ir aš nebegaliu grįžti pas savuosius. Ką tu padarei, jaunasis karaliūne, ką tu padarei?- aimanavo Laumutė.

JONUKAS IR ONUTĖ Gyveno kitąsyk ant marių kranto turtingas bajoras ir turėjo labai gražią moterį sau už pačią, nuo kurios susilaukė dviejų gražių vaikelių, Jonuko ir Onutės. Neilgai pagyvenus, jo moteris mirė, ir bajoras, matydamas, jog pats dar stiprus vyras, o vaikai maži, vedė antrą pačią, bet toji pasitaikė ragana. Ir iš pirmos dienos pamotė ragana pradėjo nekęsti abiejų vaikučių. Kartą bajoras išvažiavo kelioms dienoms. Ragana davė padaryti meistrui stiklinę skrynutę, įdėjo į ją Onutę ir užrakinus įmetė į jūrą, o Jonuką pavertė avinėliu. Bajoras parvažiavęs klausinėjo apie savo vaikus, bet niekas nieko nežinojo. Ragana pasakė: —Kaip aš tavęs nežinau, kur važinėji, taip nežinau nei tavo vaikų, kur jie valkiojasi. Bajoras, vaikus apgailavęs, manė, kad gal žvėrys juos sudraskė ar į jūrą įpuolė. https://www.vaikams.lt/pasakos/jonukas-ir-onute.html

-&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Būk mano, aš tave labai labai mylėsiu,- karštai ją bučiuodamas, prabilo karaliūnas. Kai jis ją pabučiavo, jos veidas nušvito kaip ryto aušra. -&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Dabar aš turiu būti tavo pati. Pasakiusi tuos žodžius, ji sutraukė balto šilko gijas ir paleido jas į orą. Tos šilko gijos dar iki šiol skraido saulėtomis dienomis po orą, bet žmonės jas vadina ne Laumutės gijomis, o voratinkliais. Matyti, jie nežino, o galbūt pamiršo, iš kur tie gražūs voratinkliai yra atsiradę. Kai Laumutė paleido į orą paskutines šilko gijas, karaliūnas pasisodino ją ant žirgo ir, parsinešęs į savo pilį, iškėlė tokias vestuves, kad ir visa šalis linksminosi.

— Pylos — taip, bet mėsos — nelabai!— atsakė vilkas, nugarą savo kasydamas. — Eisiva tad pas kitą gyventoją. Jei kiauliena patinka, žinau, kas ne per seniai kiaulę skerdė. Ten lapė mokino vilką pro langelį į kelnorę lįst, tik ne per godžiai pilvą prikimšt. O vilkas besotis rijo, kol veik plyšo ir abipusiai pilvo gugos išsivarė. Lapei pagąsdinus, išlįst norėdamas, vėl pasisprendė. Jam gi besirabždinant, žmonės išgirdę susibėgo ir vilko skūrą išvilgino kaip drūti. Vos tik išsprūdo vilkas. Bet to negana. Lapė nusivedė jį ant ežero irgi, uodegėlę įkišus, vėžinėti mokino. Vilkui, ilgai eketėj belaikant, uodega įšalo. Žmonės subėgę vėl jį sukalatojo, ir vilkas, be uodegos vos gyvas ištrūkęs, nė jokios draugystės su lape negeidavo. Nuo to laiko vilkas ir lapė kits kito nekenčia.

ŠIMTAS ZUIKUČIŲ Prieš daug daug metų buvo karalius. Jis turėjo&nbsp;vienturtę dukterį ir niekam kitam nenorėjo jos duoti&nbsp;į pačias, kaip tik tam, kas tris sunkius darbus atliks, nors tas būtų ir prasčiausias elgeta. Daug kas bandė&nbsp;karalaitę laimėti, bet nė vienas netesėjo. Netoli karaliaus dvaro gyveno prastas žmogelis,&nbsp;kuris turėjo tris sūnus. Vyriausias ir gudriausias sūnus sako: – Aš eisiu karalaitės laimėti. Beeidamas sutiko jis seną elgetą, bet nė labas&nbsp;rytas jam nesakė. Tas paklausė: – Kur taip skubinies, sūnau? – Kas tau rūpi! – suniurnėjo tas, tolyn eidamas. – Tavo žygis nepasiseks! – pasakė jam senis. Taip ir nutiko: vyriausias ir gudriausias sūnus&nbsp;sugrįžo namo, nieko nelaimėjęs... https://www.vaikams.lt/pasakos/simtas-zuikuciu.html

Sutarė abudu bėgti paežere ir susitikti prie pamiškės kelmo. Lenktynes pradėti rytojaus dieną, saulei tekant. Švintant ežys atsivedė ežienę ir pastatė ją prie kelmo. - Tu čia stovėk ir lauk atbėgančio kiškio. Kai tik jis pasirodys, tuojau riktelėk: “O aš jau čia! Labai ilgai užtrukai”. Reikia pamokyti šį pagyrūną, nes labai jau išdidus pasidarė. Mūsų melas išeis jam į naudą. Saulei tekant kiškis ir ežys atsistojo paežerėje pasiruošę lenktynėms. Kai tik pirmasis spindulys švystelėjo už miško, kiškis suriko “Pirmyn!” ir nuskuodė kiek tik jėgų turėdamas. Tačiau pasiekęs kelmą išgirdo ežio balsą: “O aš jau čia!” Jam nė į galvą neatėjo mintis, kad čia ne ežys, o ežienė. Nežinodamas, ką daryti, sako: &nbsp;- Bėkim dar kartą. &nbsp;Ir vėl kiškis nukūrė į paežerę, bet čia jo jau laukė ežys. - Po galais. Kaip lėtai judi. Stačiai sušalau tavęs belaukdamas. Kur jau tau eiti su manim lenktynių. Susigėdo kiškis ir tyliai nusliūkino į šalį.

JONUKAS IR GRYTUTĖ Netoli didelės girios gyveno kartą neturtingas medkirtys su pačia ir dviem vaikais: berniukas buvo vardu Jonukas, o mergaitė – Grytutė. Vertėsi jis gana sunkiai, nelabai turėjo ką ir valgyti, o kartą, kai visam krašte užėjo didelis brangmetis, visai bėda prispyrė, neišgalėjo nė duonos kąsnio nusipirkti. Vieną vakarą vartėsi vartėsi medkirtys lovoje, sunkių minčių kamuojamas, paskui atsidusęs ir sako pačiai: – Ir kaip čia toliau reikės gyventi? Kuo maitinsim savo vargšus vaikelius, jeigu ir patys ničnieko nebeturim? – Žinai ką, tėvai? – atsakė pati. – Nuveskim rytoj iš pat ankstaus ryto vaikus į girią, kur didžiausias tankumynas, sukurkim jiems ugnį, duokim dar kiekvienam po kąsnelį duonos, o paskui palikim vie nus ir eikim prie savo darbo. Jie nesuras kelio atgal namo, ir mes jų atsikratysim. – Ne, motin, – tarė vyras, – šito aš nepadarysiu. Širdis man neleidžia palikti savo vaikus girioje vienus – ateis miško žvėrys ir sudraskys juos. – Ak tu, kvaily, – šokosi pati, – tada mes visi keturi turėsim mirti iš bado, galėsi tik lentas karstams obliuoti. Ir tol kvaršino jam galvą, kol tas pagaliau sutiko. – Bet sakyk, ką nori, – vargšų vaikų man gaila, – tarė vyras. Abu vaikai, kankinami alkio, taip pat negalėjo užmigti ir viską girdėjo, ką pamotė kalbėjo tėvui.&nbsp; Grytutė verkė graudžiomis ašaromis ir sakė Jonukui: – Dabar tai jau prapuolėm. – Neverk, Grytute, – ramino ją Jonukas, – nebijok, aš jau ką nors sugalvosiu.

Pasaka KATINĖLIS IR GAIDELIS. Viename miške, medinėje trobelėje, gyveno katinėlis ir gaidelis. Susiruošė katinėlis eiti i mišką medžioti ir sako: - Tu, gaideli, sėdėk trobelėje ir niekur neik. Niekam neatidaryk durų, o ypač lapei!!! Gaidelis pažadėjo. Išėjo katinėlis į mišką, o gaidelis uždarė dureles ir snaudžia. Tik girdi-kažkas duris klebena. -Kas čia?-klausia gaidelis. -Tai aš, laputė. Atidaryk duris! Bet gaidelis durų neatidaro, klauso katinėlio. Ilgai įkalbinėjo laputė, bet gaidelis nepasidavė. Pagaliau lapė ėmė verkti ir gailiu balsu prašyti: -Leisk, gaideli, baigiu sušalti. Nebūk kietaširdis. Praverk dureles nors truputį. Pagailėjo gaidelis laputės ir pravėrė duris. O lapė tik smurkšt į vidų, pagriebė gaidelį ir nešasi į savo urvą. O gaidelis šaukia kiek jėgų turėdamas: -Katinėli, gelbėk!!! Lapė snapė mane neša, lapė snapė plunksnas peša!!!&nbsp;

PELĖDOS NAMAS Vieną kartą gyveno pelėda. Ji neturėjo draugų. Tada išskrido paskraidyti. Skraidė, skraidė, skaridė, skraidė ir pamatė dvi mergaites. Ji labai išsigando , galvoja pasislėpsiu.&nbsp;Ir tada mergaitės atėjo pas pelėdą. Pabaladojo į duris. Pelėda pažiūrėjo pro langelį ir sako: ko jus norit? -Mes atnešėm tau grybų. Norim su tavim draugauti. Gerai pasakė pelėda ir jos išėjo į&nbsp;kiemą žaisti.

RAUDONKEPURAITĖ Kartą buvo viena mergaitė ir gyveno ji su savo mama mažoje jaukioje trobelėje prie miško. Mergaitę žmonės vadino Raudonkepuraite, nes ji dažnai dėvėdavo raudoną kepuraitę.&nbsp;Vieną dieną mama priruošė Raudonkepuraitei pilną krepšelį įvairiausių gėrybių ir paprašė nunešti Močiutei. Kelias į močiutės trobelę vedė tamsiu mišku. Mergaitė vis sustodavo, bėgiojo iš kelio ieškodama laukinių gėlyčių, kad galėtų močiutei nunešti puokštelę. Ji ėjo vis gilyn į mišką, tačiau visai nebijojo, nes gerai žinojo kelią. Raudonkepuraitei patiko, kad jos nebijo miške gyvenantys žvėreliai, ir ji mielai klausėsi, kaip čiulba paukšteliai... Vilkas pamatęs Raudonkepuraitę aplenkė ją, pasislėpė už didelio medžio, luktelėjo, kol mergaitė prisiartins, o tada išniro iš šešėlio ir saldžiu apgaviko balsu paklausė: – Kur eini, mergyte, ir kuo tu vardu?

LAPĖ, STRAZDELIS IR VARNA Vidury miško, eglelėj, susikrovė strazdelis sau gūžtelę ir sudėjo penkis kiaušinėlius, o iš jų išperėjo penkis strazdžiukus. Atbėgo lapė ir sako: —Strazdel, strazdel, veskis savo vaikelius, kirsiu eglelę. —Lape, lapute, nekirsk,— prašo strazdelis. —Mesk man vieną vaikelį, tai nekirsiu. Strazdelis išmetė vieną vaikelį, o lapė sugriebė ir nusinešė. Paskui atbėgo ir vėl pradėjo gąsdinti strazdelį, ir tas išmetė jai kitą vaikelį. Taip strazdelis išmėtė visus vaikelius, iš penkių tik vienas beliko. Nusinešus lapei ketvirtą vaikelį, strazdelis labai gailiai verkė. Atskrido varnelė ir klausia: —Strazdel, strazdel, ko tu taip verki? —Kaipgi neverksiu,— sako strazdelis,— kad lapė baigia mano vaikelius nešioti. —O kam tu jai duodi? — klausia varnelė. —Jei neduosiu, žada kirsti eglelę. —Tu jai taip pasakyk: kirsk sau, tik su kuo tu kirsi? Šitaip pamokiusi, varnelė nuskrido. Atbėgo lapė ir sako: —Strazdel, strazdel, veskis vaikelius, kirsiu eglelę.

- Oi, kaip noriu pasivažinėti Dievo rateliais. Senelis tyli, bet ir jam norisi pasivažinėti. Pažiūrėjo senelė į senelį, pribėgo ir jau sėdi rateliuose. Nieko nelaukęs paskui ją įsikorė ir senelis. Vos tik abu sulipo - rateliai subyrėjo. Jie ir šiaip, ir taip mėgino surinkti, bet nieko nepadarė. Ryte, saulei patekėjus, rateliai patys susitvėrė. Netrukus atėjo Dievas ir klausia: - O mano ratelių ar nelietėte? - Ne, ne! - meluoja seneliai. Supyko Dievas ir išvarė juos iš dangaus. Lipo pupa seneliai skubėdami ir stenėdami. Jau netoli trobelė, jau stogas matosi. Tik pupa triokšt ir nulūžo, o seneliai šlumšt per stogą, per lubas ir nukrito į savo trobelę. O ten vištytė su gaidžiuku jų išsiilgę laukia: gaidžiukas garsiai gieda, o vištytė - karkina.

EGLĖ, ŽALČIŲ KARALIENĖ Kitąsyk senų senovėje buvo senelis ir senutė. Turėjo juodu dvylika sūnų ir tris dukteris, kurių jauniausioji buvo vardu Eglė. Vieną vasaros vakarą visos trys seserys išėjo maudytis. Prisipūškinusios ir išsipraususios, išlipo ant kranto apsitaisyti. Jauniausioji žiūri — jos marškinių rankovėje įsirangęs žaltys. Vyriausioji pagriebė mietą ir buvo bešokanti jo varyti. Tuo tarpu žaltys, atsigręžęs į jauniausiąją, prašneko žmogaus balsu: —Duok, Eglute, žodį, jog tekėsi už manęs, tai pats gražumu išlįsiu! Apsiverkė Eglė: kaip ji galinti už žalčio tekėti! Paskui sako rūsčiai: —Atiduok mano marškinius ir keliauk sau sveikas, iš kur atvykęs! O žaltys vis savo: —Duok žodį, jog tekėsi už manęs, tai pats išlįsiu. Ką darys Eglė, ėmė ir prižadėjo tekėti už žalčio.

DVYLIKA BROLIŲ JUODVARNIAIS LAKSTANČIŲ Vieno pono numirė pati ir paliko dvylika šonų ir mažą dukrelę. Netrukus tėvas sumanė vesti kitą, bet toji buvo ragana. Ji sako: —duktė tegul bus, bet savo sūnus visus sudegink ir, supylęs jų pelenus į popierius, atsiųsk man, tada už tavęs eisiu. Tėvas mąstė šiaip, mąstė taip — nebežino, ką daryti. Ėmė ir pasisakė viską vienam savo tarnui. Tas jam sako: —Ko čia, pone, taip rūpinies? Juk tamstos dvare yra didelių šunų. Dvylika jų sudeginsi, pelenus supilstysi į popierius, padėsi antspaudus ir nusiusi jai,— bene ji permanys? O po vestuvių — kad ir ras, nebe ką jiems darys. Ponas taip ir padarė: sudegino dvylika šunų, pelenus supylė į popierius, prispaudė antspaudus ir nusiuntė raganai. Ta apžiūrėjo visus popierėlius, apuostė ir pasakė, kad sutinka už jo tekėti.... https://www.vaikams.lt/pasakos/dvylika-broliu-juodvarniais-lakstanciu.html

Iš kur tu žinai? -Visą amžių gūdžioje girioje gyvendamas, aš daug ką išmanau,- atsakė jis. -Tai gal žinai, kaip tą Laumutę pagauti?- paklausė karaliūnas. -Kam ji tau? -Juk ji tokia graži!- atsakė karaliūnas. -Visos jaunos gražios,- nusijuokė senis. -Visos gražios, bet šita gražiausia; ji kaip saulė. Jeigu ją gaučiau sau už pačią, nieko nenorėčiau,- pasakė karaliūnas. -Jeigu taip, tai gerai. Aš tave pamokysiu, kaip galima pagauti gražiąją Laumutę. -Gerasis seneli, aš tave auksu apipilsiu!- džiugiai suriko karaliūnas. -Nieko man nereikia: girioje auksas nereikalingas. Geriau pasiklausyki. Jeigu dar kartą pavyks nemačiom užklupti Laumutę, tyliai apibrėžk aplink kalaviju ją ratą- ir ji bus tavo rankose,- pasakė senelis ir nulingavo į girios tankumyną. Joja karaliūnas per žalią girią, ir širdis jam kaip kūju muša... „O jeigu tas senukas tiesą pasakė?“- galvoja jis ir net negirdi, kaip visoje girioje paukščiai tik čiulba, tik gieda.

PUPA Gyveno senelis ir senelė. nieko jie daugiau neturėjo, tik trobelę ir vištytę su gaidžiuku. Kartą gaidžiukas kapstė žemę ir iškapstė pupą. - Pasodinkime pupą, tegu auga, - pasakė senelis. Paėmė senelė molinį puodą ir pasodino į jį pupą. Pasodino, o puodą padėjo po lova. Išdygo pupa ir ėmė augti. Ne dienom augo, bet valandom. Užaugo iki lovos dugno ir pradūrė jį. Po kurio laiko pasiekė ir lubas. - Seneli, kirsk lubas, - pasakė senelė. Senelis prakirto lubas. Greitai pupa priaugo stogą. - Seneli, plėšk stogą, - liepė senelė. Senelis taip ir padarė. O pupa vis auga ir auga. Greitai priaugo iki dangaus. - Seneli, lipkime į dangų, - ragina senelė. - Reikia pažiūrėti, kaip Dievas gyvena. Apsirengė abu gražesniais rūbais ir pradėjo kopti pupa aukštyn. Ilgai lipo ir pagaliau pasiekė dangų. Kadangi jau temo, tai paprašė, kad Dievas leistų juos naktigulto. Dievas sutiko. - Gerai, lipkite ant krosnies ir miegokite, tik nelieskite mano pyragų. - Neliesim, neliesim, - atsakė senelis ir senutė ir užlipo ant krosnies. Naktį senutė nubudo ir sako: - Man taip kvepia Dievo pyragai, kad negaliu ištverti. -Neliesk! - sušuko senelis. - Dievas užpyks.

Varna iš pasitenkinimo net aukščiau pakėlė uodegą ir norėjo padėkoti lapei, bet pabijojo išmesti sūrį. - O tavo balsas tai gražiausias iš visų paukščių. Kai giedi – tikra paukščių karalienė. Nagi pagiedok ką nors, - meilikavo lapė. Neatsilaikė varna lapės žodžiams ir suriko: „Kar!” Sūris lept iš snapo ir įkrito lapei į nasrus. Nusijuokė lapė ir nuskuodė į mišką pusryčiauti: jai taip kvepėjo šviežias skanus sūris. O varna, tupėdama medžio viršūnėje, ėmė verkti, kad dėl savo kvailumo patikėjo lapės žodžiais ir neteko sūrio.

Po trijų dienų tėvai žiūri — visas žalčių pulkas bešliaužiąs į jų kiemą. Visi nusigando, o žalčiai tik knibžda aplink namus — karstosi, vyniojasi, rangosi. Piršliai nuslinko tiesiog į vidų pasikalbėti su seniais ir Egle. Iš pradžių tėvai purtėsi, nenorėjo tikti, bet ką padarys su tokia žalčių knypava! Noromis nenoromis turėjo atiduoti jauniausią, mylimiausią dukrelę. Žalčiai, gavę marčią, tuoj išlalėjo iš kiemo. Namiškiai Eglę apverkė, apraudojo, ir tiek. Tuo tarpu Eglė su visais palydovais traukė į pajūrį. Ten ji sutiko dailų jaunikaitį, jos belaukiantį. Šis pasisakė esąs tas pats žaltys, kuris buvo įlindęs į jos marškinių rankovę. Tuojau persikėlė visi į netolimą salą, o iš ten nusileido į požemį, po jūra, kur buvo puikiai išpuošti žalčio rūmai. Čia jie iškėlė vestuves — tris savaites gėrė, šoko, ūžė. Žalčio rūmuose visko buvo pilna, ir Eglė aprimo, pralinksmėjo, pagaliau visai užmiršo savo tėviškę.

KIŠKIO IR EŽIO LENKTYNĖS Eina rugių pakraščiu ežys ir sutinka kiškį. Kiškis, tąsyk apsivilkęs naujais rudais kailiniais, ilgus bajoriškus ūsus susišukavęs, tik išdidžiai pažvelgė į ežį ir nepasisveikinęs norėjo praeiti pro šalį, bet ežys jį užkalbino. a - Laba diena bajore! Kurgi keliauji? Kiškis dėbtelėjo skersa akimi ir sumurmėjo: - O kas tau darbo spygliuočiau? Einu ten, kur man reikia. Noriu per dieną visus savo laukus apkeliauti, pažiūrėti, kaip javai auga. Juk žinai, kad man priklauso visi laukai ir pievos. &nbsp;- Ne, nežinau, - atsakė ežys, - visą laiką maniau, kad jos man priklauso, daugiau niekam. &nbsp;- Tau! - nusišaipė kiškis. - Kam tau laukai ir pievos? Juk tu su savo juokingom kojom per dieną kažin ar šimtą metrų nukeliauji. Ežį labai užgavo kiškio pajuoka ir nutarė jį pamokyti. - Prašau nesijuokti iš mano kojų. Bėgant lenktynių dar nežinia kuris kurį aplenktume. - O, tu, pagyrų puode, - vėl piktai nusijuokė kiškis, - kur tau su manim susilyginti. - Gerai, tada eikim lenktynių. - Eikim, - sutiko kiškis.&nbsp;

RESPUBLIKINIO IKIMOKYKLINIO, PRIEŠMOKYKLINIO IR PRADINIO UGDYMO ĮSTAIGŲ MOKINIŲ LIAUDIES PASAKŲ ILIUSTRACIJŲ NUOTRAUKŲ KONKURSO „SEKU SEKU PASAKĖLĘ“ DARBAI IR PASAKOS

TRYS PARŠIUKAI Viename miške gyveno trys broliukai – trys paršiukai. Rausvi, linksmi rubuiliukai, labai panašūs vienas į kitą. Ir jų vardai buvo panašūs: Nif-Nifas, Nuf-Nufas ir Naf-Nafas. Visą vasarą jie ganėsi pievose, šildėsi saulutėje, pliuškenosi balose. Bet štai atėjo ruduo. Kasdien buvo vis šalčiau ir šalčiau, ir Naf-Nafas pradėjo statyti namą. Bet Nif-Nifas ir Nuf-Nufas tingėjo imtis darbo. Tik tada, kai savo mėgiamą balą prie kelio iš ryto rado užšalusią, broliai pagaliau sunerimo. Nif-Nifas sugalvojo, kad greitai ir lengvai galima pastatyti namelį iš šiaudų. Nuf-Nufas iš pradžių irgi žadėjo namelį statyti iš šiaudų, bet pagalvojo, kad žiemą tokiame name bus labai šalta gyventi. “Namas iš šakų bus šiltesnis ir tvirtesnis,” – pamanė sau Nuf-Nufas. Taip jis ir padaė: susirentė namelį iš šakų, stogą užpylė sausais lapais. Naf-Nafas statė mūrinį namą. Paršiukas sunkiai rideno akmenis, krovė juos vieną ant kito ir mūrijo sienas. Broliai nusijuokė iš Naf-Nafo mūro namo ir patraukė per mišką namo.&nbsp;Keliaudami jie tiek įsidūko, kad ėmė garsiausiai kriuksėti ir žvygauti savo mėgstamą dainelę. Taip bežvygaudami broliai pažadino už pušies snaudusį vilką. Jį pamatę broliai puolė bėgti. Pirmasis namo parbėgo Nif-Nifas. Jis užtrenkė savojo šiaudinio namuko duris ir tyliai, drebėdamas iš baimės laukė. Vilkas ilgai netruko prisivyti Nif-Nifo.

VILKAS IR SEPTYNI OŽIUKAI Pamiškėje trobelėje gyveno ožka su septyniais ožiukais. Kartą eidama į mišką ožka sušaukė ožiukus ir sako: - Aš einu parnešti šieno, o jūs neįleiskite trobon vilko. Jį pažinsite iš storo balso. - Gerai, motute, - sušuko ožiukai. - Mes jau mokėsim pasisaugoti! Vilkas girdėjo ožkos kalbą, o jai išėjus tuojau atbėgo prie trobelės ir sušuko: - Vaikai, atidarykit duris! Bet ožiukai, išgirdę vilko balsą, atsakė: - Oi, koks storas balsas. Čia ne mūsų motutė. Vilkas nubėgo pas kalvį ir paprašė paploninti liežuvį. Kalvis liepė vilkui padėti liežuvį ant priekalo ir jį paplonino.

MEŠKOS TROBELĖ Gyveno senelis ir senelė ir turėjo mergytę. Senutė numirė, ir senis paėmė raganą. Ta ragana baisiai nekęsdavo mergytės ir vis liepdavo seniui, kad ją kur nors išvežtų: —Jeigu tu jos niekur neišveši, aš ją vis tiek nugalabysiu. Vienąkart senis pasiėmė kirvį ir išėjo su dukteria į mišką. Vidury miško rado tokią trobelytę. Joje palikęs savo dukterį, senis pats išėjo, sakydamas: —Tu čia pabūk, ligi aš malkų prikaposiu. Mergytė atliko trobelėje, o senis pririšo prie medžio kūlę ir parėjo sau namo. Duktė sėdi sėdi troboje ir niekaip negali sulaukti su malkomis savo tėvo. Vėjas supa kūlę, ta į medį pykši, o mergytei regis, kad tėvas malkas kapoja. Kai nusibodo laukti, išėjo mergytė laukan ir sako: — Gana, tėveli, jau prikapojai malkų. Sugrįžo atgal į vidų ir vėl laukia.&nbsp;.. https://www.vaikams.lt/pasakos/meskos-trobele.html

Bėga dabar kiškis, vilkas ir lapė, ir šernas, susitinka lokį. Grįžta lokys sau iš vaišių, ramiai valgydamas ragaišį. Mat pas dėdę jis viešėjo, drauge bites kopinėjo. Lokys stabt – tuojau sustoja: -kur kaimynai lapatojat? Štai matau artoją šerną ir kiškelį, mūsų tarną... ir laputę mūsų brangią, kuri vis šunų privengia. Kur taip skubat, kas jus varo, gal jau ruošiatės į karą? -Oi lokį, kad tu žinotum, tai niekų mums čia nelotum. Baisią pirtį mums ten ruošia, tuoj visus susuks lyg tošį: genys eglę žada kirsti, iš eglės lazdą dirbti. Su ta lazda kad jau pilsiąs, net pakaušiai mūs suskilsią. Bėga dabar kiškis, vilkas, lapė, šernas ir lokys. Nutarė verčiau jau mirti, bet neduoti eglės kirsti. Tuoj atbėgo visi, kur genys tupėjo, ir sako jam: -Geny, mielas tu kirtike, esam žvėrys mes netikę, daug padarome žalos, bet nedirbk tu tos lazdos. Verčiau gerumu sutarkim ir gražiuoju pasibarkim. Genys viršuje tupėdamas sako: -Traukitės greičiau iš tako. Šią eglaitę tuojau kirsiu, iš jos smagią lazdą dirbsiu. Su ta lazda jau kad tvosiu, tai iš karto ir paklosiu. -O mes jos kirsti tau neduosim!-sako žvėrys. Tuojau kiškis, vilkas, lapė, šernas ir lokys eglę apkabino ir laiko. O genys sako: -Tuojau, tuojau, jau kirvį galandu. Bet lokys saviškiams duoda komandą: -Vilke ir šerne, jūs tempkit į save, o aš čia tempsiu su lape. Jei gerai laikysit, kad ir kirs – eglė nevirs. Kiškeli, tu pečiais priremk, gerai tik pasistenk.

Bet kur tau! Senelė tik kyšt ranką prie duonkubilio ir senelis nespėjo jos sulaikyti. Tuojau duonkubilis subyrėjo, o tešla ant grindų ištekėjo. Sėmė juodu tešlą, bet nieko negalėjo padaryti. Ryte, kai patekėjo saulė, duonkubilis pats savaime susitaisė ir tešla suėjo pati duonkubilin. Atėjo Dievas ir klausia: - Ar nelietėte mano pyragų? -Ne, ne! - atsakė seneliai. - O, jūs melagiai! - supyko Dievas. - Neleisiu jums troboje miegoti. Eikite į sodą ir ten po obelim pernakvosite. Tik šiukštu - nelieskite nė vieno obuolio. Seneliai pažadėjo nieko neliesti ir nuėjo į sodą. Senelei vėl parūpo paragauti, ar gardūs Dievo sodo obuoliai. Nors senelis jai draudė, bet ji nuraškė vieną obuolį ir paskubomis suvalgė. Tuo metu tik bar bar bar visi obuoliai nuo medžio ir nukrito. Nusigando abu, nebežino, ką daryti? Kai patekėjo saulė, vėl visi obuoliai prie šakų priaugo. Atėjo Dievas ir klausia: - Ar nelietėte mano obuolių? - Ne, ne! - paskubomis atsakė seneliai. Supyko Dievas ir jau norėjo juos išvaryti iš dangaus, bet seneliai ėmė graudžiai prašyti, žadėdami, kad daugiau nieko nelies. Pagailėjo Dievas ir sako: - Gerai, paliksiu jus- dar vieną naktį. Bet turėsite nakvoti mano ratinėje. Tik nelieskite mano ratelių. Senelė ir senelis pažadėjo nieko neliesti ir nuėjo ratinėn nakvoti. Naktį nubudo senelė ir sako:

- O kam mane ožka pagraužė? - Ožka, ožka! Kam tu lazdyną pagraužei? - O kam manęs piemuo neganė? - Piemenie, piemenie! Kodėl tu ožkos neganei? - O kam man šeimininkė paplotėlio nepakepė? - Šeimininke, šeimininke! Kodėl tu piemeniui paplotėlio nepakepei? - O kad kiaulė tešlą surijo. - Kiaule, kiaule! Kam tu šeimininkei tešlą surijai? - O kam man paršelį vilkas nunešė? - Vilke, vilke! O kam gi tu kiaulės paršelį nunešei? - Mano gerklė ne grąžtu gręžta, ne kaltu kalta! Ammm! Pagriebė vilkas paskutinį paršelį ir nubėgo į mišką.

Ačiū visiems respublikinio konkurso "Seku seku pasakėlę" dalyviams. Keleto nuotraukų neleido įkelti į knygą, keletas pasakų sutrumpinta, tačiau įdėtos nuorodos kur jas rasti. Smagaus skaitymo.

GRĮŽULO RATAI Seniai, labai seniai žemėj buvo didelė sausra-išdžiūvo visas vanduo. Žmonės nebeturėjo ko atsigerti. Vieną naktį iš namų išėjo mergikė su samčiuku vandens savo sergančiai motinai parnešti. Ėjo ėjo, nuvargo ir atsigulusi užmigo. Atsibudusi mato-pilnas samčiukas vandens. Ji tą vandenį norėjo nešti motinai-tekina lėkė ir užkliuvo už šuniuko. Šuniukas gailiai sucypė, ir mergikei pagailo jo-pagirdė vandeniu. O kai mergikė paėmė samčiuką, tas iš medinio pavirto į sidabrinį. Mergikė parnešė vandens ir padavė motinai, o motina sako: -Aš jau greit mirsiu, gerk tu pati. Tuo tarpu į trobą įėjo pakeleivis žmogus ir paprašė atsigerti. Mergikė davė jam atsigerti, pati negėrusi. Samtelyje radosi septyni dideli deimantai, iš jų pasipylė skaidrus vanduo. Tie deimantai pakilo į viršų, į dangų, ir pavirto žvaigždynu. Dabar tą žvaigždyną vadina Samteliu arba Grįžulo Ratais.

KAIP GAIDELIS PONO DVARĄ GRIOVĖ Buvo senelis ir senelė, turėjo girneles ir gaidelį. Gaidelis suranda kur grūdelį, senelis mala mala ir primala iš vieno grūdo pilnas girneles, senelė iškepa ragaišio bandelių,— valgo ir gyvena. Sužinojo apie tai dvaro ponas ir atėmė iš senių girneles. Verkia senelis ir senelė: — Badu mirsime be duonelės! — O gaidelis nušoko nuo laktelės ir sako seneliui ir senelei: — Kakarieku! Nenusiminkit, visą dvarą sunaikinsiu, o girneles sugrąžinsiu! — Kaip gaidelis tarė, taip jis ir padarė. Bėga gaidelis į dvarą tekinas, o viršum skrenda vanagas. — Gaideli broleli, kur bėgi? https://www.vaikams.lt/pasakos/narsus-gaidelis-ir-stebuklingos-girneles.html

VILKAS VESTUVĖSE Vienas ūkininkas turėjo šunį. Kai šuo buvo jaunas, jį visi mylėjo, o kai paseno - išvarė į mišką.&nbsp;Eina šuo ašarodamas ir kalba: -Matai, kokie žmonės: kai pajėgiau - buvau&nbsp;geras, o dabar net ėst neduoda. Taip beeidamas sutiko vilką. Papasakojo šuo vilkui savo vargus, o šis ir sako: -Neverk, aš tau padėsiu. Rytoj, kai visi išeis rugių kirsti, ūkininkė atneš į lauką mažą savo vaiką ir paliks jį prie rugių gubos. Aš jį pagriepsiu ir nešiuosi. Tu vykis mane, pulk ir draskyk. Aš pamesiu vaiką, o žmonės manys, kad tu jį išgelbėjai. Patiko šuniui vilko patarimas. Kitą rytą jis atsitūpė prie rugių ir laukia. Atėjusi grėbti rugių, ūkininkė paliko vaiką prie gubos, o pati ėmėsi darbo. Kur buvęs nebuvęs vilkas strykt iš krūmų ir už vaiko. Įsikando vystyklus ir nešasi į mišką. Bet šuo nelaukė. Pasileido vilkui iš paskos. Kanda jam į kojas, uodegą drasko. Pametė vilkas vaiką ir pabėgo. Apsidžiaugė ūkininkas su žmona, pamatę, kad šuo išgelbėjo jų vaiką. Puolė jį bučiuoti ir glostyti. Nuo tos dienos šuns iš namų nevarė, kaulų bei mėsos negailėjo. Praėjo kuris laikas ir ūkininkas vyriausiam sūnui suruošė vestuves. Išgirdo apie tai šuo ir nusprendė į vestuves pakviesti vilką. Reikia kaip nors jam atsilyginti už gerą darbą. Nuėjo į mišką ir tuoj surado vilką. Apsidžiaugė pilkis kvietimu ir vakare atslinko į ūkininko sodybą. Kai nieks nematė, nusivedė šuo vilką į kamarą ir, kampe sutūpę abu puolė įvairių valgių ragauti.

SRAIGĖ Sraigė vis labiau liūdėjo. Jai atrodė, kad tokios negražios kaip ji daugiau nėra visame miške. Ji dairėsi į kitus vabalus ir verkšlendama vis lygino save su jais: - Štai boružė. Ji tokia graži ir nuolat dėvi raudoną suknelę su juodais taškeliais. Bitės aukštai skraido ir turi labai gražius balsus, - prisiminė sraigė. – Kai pro šalį prašokavo visada besišypsantis žiogas, sraigė vos nepravirko: - Ir jo gyvenimas puikus. Žiogas nuostabiai groja. Sraigė nusiminė ir pravirko: -Aš noriu būti graži ir reikalinga, – pradėjo ji teisintis. Žiogas viską suprato. - Sraige, tu niekada nebūsi tokia kaip boružė ar bitės – kalbėjo žiogas. Be to tu mums labai patinki.- Mes mylime tave! – vienas per kitą kartojo aplink susirinkę vabalai. Sraigė tylėdama klausėsi ir mąstė. Pagaliau ji nusišypsojo, nes suprato, kad ji tikrai yra mylima, graži ir reikalinga

OŽKA MELAGĖ Gyveno kartą senelis ir turėjo tris sūnus. Jokio turto per ilgą savo amžių senelis nesusikrovė, ir menkame jo tvartelyje testovėjo vienintelė ožkelė. Be galo mylėjo senelius ožkelę, lepino. Vieną kartą patikėjo senelis sūnui ožkelę ganyti, jei negerai ganysiąs, iš namų išvysiąs. Išvarė sūnus ožkelę į vešliąsias pevas, visą dieną ganė, girdė srauniuosiuose upeliuose, tik vėlų vakarą parginė namo. Ožka prisiėdė, vos paeina. O senukas prie vartų klausia ožkelės, ar prisiganė. Ožkelė atsakė, kad nepriėdus dumblynuose ir maurinuose, tik klevo lapelį ir vandenėlio lašelį... Senukas supyko, pradėjo sūnų barti ir išvarė iš namų. Tas pats atsitiko ir su antru, ir su paskutiniu sūnumi. Kitą rytą senelis pats išėjo ganyti. Ganė, ganė pats senelis visą dieną, ožka priėdė, prigėrė – vos paeina.&nbsp;Vakare parginė senis namo ožką ir klausia, ar ši soti.&nbsp;O ožkelė atsakė, kad nepriėdus dumblynuose ir maurinuose, tik klevo lapelį ir vandenėlio lašelį... Tik dabar senelis viską suprato, įširdo ir išvijo ožkelę į mišką. Tada atsisėdęs apsiverkė, gaila pasidarė sūnų, dėl melagės ožkos išvarytų. Pasiėmė senelis terbelę, lazdą ir išėjo į pasaulį sūnų ieškodamas, žmonių klausinėdamas. Kažin ar surado?

LAUMUTĖS ŠILKO GIJOS Labai seniai gyveno karaliūnas. Kartą jis, bejodamas medžioti, išvydo paupy skalbiančią mergelę. Prijojo prie jos ir, pamatęs, kokia ji graži, tarė: -Sveika, gražuole! Bet gražuolė tik riktelėjo išsigandusi ir dingo, kaip į vandenį įkrito kartu su skalbiniais ir kultuve. Karaliūnas ir šen, ir ten dairosi, ieško pradingusios mergelės, o jos- nė dvasios. Atsiduso jaunikaitis ir joja toliau. Staiga išgirdo, kad skalikai kažin ką puola. Pamanė karalaitis, gal šunys kokį laukinį žvėrį užtiko, bet mato, kad varganas senelis ginasi su savo terbelėm nuo skalikų. Sudraudė karalaitis šunis, tie paklusniai prie jo kojų sugulė, senelis padėkojo jaunikaičiui už gerą širdį, susirinko savo terbeles ir jau nori eiti, tik išgirdo karalaitį sunkiai dūsaujant ir klausia: -Ko taip dūsauji, jaunuoli? -Ne tau, seneli, suprasti. Seni iš jaunų visados juokiasi,- tarė karaliūnas. -Ne visados, jaunuoli. Sakyk, kas gi tau graužia širdį. Galbūt padėsiu,- sakė jam senelis. -Išvydau gražią mergelę, norėjau prakalbinti, o ji kaip rūkas pranyko. -O tu ar žinai, kas toji mergelė?- klausia jis karaliūną. -Tik tiek žinau, kad ji neapsakomai graži! -Tai žinok, kad toji mergelė, kur buvai užtikęs beskalbiančią, ne tokia, kaip visos- ji laumės duktė, Laumutė,- tarė jam senelis.

- Man pačiam ant uodegos galo užgriuvo! Ir vilkas persigandęs bėga drauge. Susitinka mešką. Vilkas šaukia: - Meška pleška, bėkim - dangus griūva! - Kas tau sakė? Lapė snape. - Lape snape, kas tau sakė? - Kiškis tiškis. - Kiški tiški, kas tau sakė? - Katins patins. - Katin patin, kas tau sakė? - Man pačiam ant uodegos galo užgriuvo! - Papasakok, kaip buvo? - klausia meška. - Ogi man per kopūstų lysvę beeinant kažin kas ūžt ant uodegos galo ir užgriuvo! - Ar didelis? - Kaip gaidžio sparnas. - Ei tu, paikuti, - sako meška, - juk tai tiktai buvo kopūsto lapas. Grįžkite visi namo. - O gal ir teisybė, - tarė katinas. - Tai dabar be baimės galėsime sugrįžti. Ir parbėgo visi namo.

Vilkas laukė, kol ateis Raudonkepuraitė. Ir visai netrukus išgirdo švelniai bilsnojant į duris, pasigirdo ir balselis: – Tai aš, močiute, Raudonkepuraitė. Atėjau tavęs aplankyti. – Eikš greičiau vidun, mano miela mergaite,- saldžiai kalbėjo vilkas. – Durys neužrakintos. Durys atsidarė, ir į priemenę įžengė Raudonkepuraitė, ji pasidėjo krepšelį ant grindų ir priėjo prie lovos. – Aš čia, močiute, atnešiau tau gražią puokštelę. Pati miške pririnkau. – Močiute, kodėl tavo tokios keistos akys? Niekada jos tokios nebuvo, – sunerimusi pasiteiravo Raudonkepuraitė. – Kad tave geriau matyčiau, – atsakė vilkas. – Eikš arčiau, mergyte, noriu gerai tave apžiūrėti. Raudonkepuraitė paėjėjo dar žingsnelį arčiau, bet staiga sutrikusi paklausė: – Betgi tavo ausys tokios keistos… – Kad tave geriau girdėčiau, – toliau smailino liežuvį vilkas. – Eikš dar arčiau. Raudonkepuraitė paėjo dar mažutėlį žingsniuką vėl įdėmiai apžiūrinėdama bobutę. Ji jai visai nepatiko.

KAIP GENYS EGLĘ KIRTO Atlėkė genys, atsitūpė į eglės viršūnę, supasi ir dainuoja: -Aš tuojau šią eglę kirsiu, o nukirtęs lazdą dirbsiu, su ta lazda kai jau duosiu, tai iš karto ir priplosiu. Išgirdo pro šalį bėgdamas kiškis tokią kalbą ir vos neapalpo. Vargšelis taip pabūgo, kad bėgdamas vos nepatrūko. Susitinka jis vilką. Vilkas jo klausia: -Na kur skuti, ilgaausi? -Oi vilke, bloga! Genys eglę žada kirsti, o iš eglės lazdą dirbti. Su ta lazda kad Jau drošiąs, visus kaip silkes priplosiąs. Bėga dabar kiškis ir vilkas, susitinka lapę. Lapė jų ir klausia: -Ko taip dulkat lyg pakvaišę, gal jums protas susimaišė? - Oi lapute, nežinai, blogi mūsų reikalai. Liūdnas nešame naujienas, - nereikės tau ir vištienos: Genys eglę žada kirsti, iš tos eglės lazdą dirbti. Su ta lazda kad Jau drošiąs, visus kaip silkes priplosiąs. Bėga dabar kiškis, vilkas ir lapė, susitinka šerną. Šernas jų ir klausia: -Kur taip dulkat lyg aprieti? Į krikštynas gal kas kvietė? Baisiai mėgstu gilių alų, linksma man dainuot prie stalo. -Oi šerneli, ne, ne, ne! Ne krikštynos mums parūpo: genys eglę žada kirsti, iš eglės lazdą dirbti, su ta lazda kad jau pilsiąs,- visos kudlos mūs nusvilsią. Bėgam visi į tarybą, padaryti nutarimą. Gal genys mūs pasigailės, gal dar pyktis jo atvės.

ANZELMAS MATUTIS Trys vaikiukai Pelėdžiukai Sutūpė į pušį. Čia visokių Mokslų moko Juos pilka motušė: – Parašykite ant lapo A ir B, vaikeliai… – Oi, mamyte, Skauda snapą!.. – Man nagelį Gelia… Nerašykim Raidžių tuoj – Parašysime rytoj!.. – Tai skaitykime, – Pasakė Motina pilkoji. – Man, mamyte, Skauda akį!.. – Man, mamyte, Koją!..

Neskaitykim, Mama, tuoj… Paskaitysime Rytoj…

Atnešė pelėda Pelę. Nusileido Į pušelę. Pelėdžiukai Net pašoko: – Duok, mamyte, Pelę tuoj!.. Bet dabar… Pilka mama Šūkteli Nulėkdama: – Pelę Gausite… Rytoj!

MARTYNAS VAINILAITIS EŽIO NAMAS Papartyne atsilošę, du beržai berželiai ošia. Po berželiais — kupstas žemas, O ant kupsto — ežio namas. Ežio namas kaip tvirtovė, kaip daili pilaitė stovi. Šitą namą daugiametį pats Spyglys kadaise statė. Kas gi dedasi šiame miško eigulio name? Pro langelį kaip akelę Spyglio žmoną saulė kelia. Atsikėlusi Spyglienė, Rūpestinga eigulienė, Puku puku, pus pus pus — Krosnin kaišioja šapus, Kursto ugnį, verda sriubą Ir linksma prie lovų skuba. — Atsibusk, ežy Spygly,— Viso miško eiguly, Atsibuskite, ežiukai, Riestanosiai smaližiukai, Kol sriuba dar neatšalo, Kelkit, sėskite prie stalo! Eigulys pramerkė akį. https://www.vaikams.lt/pasakos/ezio-namas.html

GULBĖ, KARALIAUS PATI Gyveno du seneliu. Juodu eidavo kas rytas lydimų kirsti. Išeina juodu, o į kiemą ima ir atskrenda gulbelė, sparnelius pasideda, pavirsta mergele, krosnį pakūrena, valgyti išverda, apmazgoja ir vėl išskrenda. Seneliams namai nerūpi: visados visa padaryta. Ir stebėdavosi juodu, iš kur toks geradaris atsirandąs. Vieną dieną senukas liko namie, atsigulė po kubilu ir laukia kas ateis. Tik žiūri, atskrido gulbelė, pasidėjo sparnelius, virto mergele ir išėjo vandens. Senukas ėmė ir sudegino sparnelius. Grįžta mergelė su vandeniu, žiūri – nėra jos sparnų. Pradėjo raudoti, graudžias ašarėles lieti: gaila tėvo, motinėlės, mylimo bernelio. Taip ir liko mergelė pas senelius. Kartą netoli medžiojo karalius ir pamatė tą mergelę. Mergelė jam labai patiko, ir jis prašo senuko mergelę atiduoti. Ką darys senelis, ėmė ir atidavė.

Netrukus vilkas tiek prišveitė, kad net pilvas užsirietė. Skaniai pavalgiau, dšiaugiasi vilkas. Dabar tik gėrimo trūksta.&nbsp;Tuojau šuo padavė didelį ąsotį alaus. Išgėrė jį vilkas ir galva apsisuko. Klausyk, bičiuli, noriu dainuoti, sako vilkas. Nedainuok, bus blogai, draudžia šuo. Argi vilkas klausys gero patarimo užvertė galvą į viršų ir iš visų jėgų užtraukė: - Au au au! Išgirdę vilko balsą, vestuvininkai pagriebė kas lazdą, kas žarsteklį, kas šluotą, kas samtį ir puolė į kamarą vilko mušti. Apkultas pilkis vos gyvas spruko į mišką. Nuo to laiko net pažiūrėti į ūkininko kiemą bijojo.

VIŠTYTĖ IR GAIDŽIUKAS Buvo senelis ir senelė, turėjo juodu vištytę ir gaidžiuką. Senelė pasiuvo gaidžiukui naujas kelnytes, o vištytei sijonuką ir išleido abu riešutauti.Gaidžiukas įlipo į lazdyną ir raško riešutus. Vištytė aplink bėginėja ir karkia:- Kar, kar, kar! Ir man bent kekelę!Kai tik metė gaidžiukas riešutų kekelę, išmušė vištytei akelę. Vištytė parbėgo rėkdama namo ir pasisakė senelei, kad jai gaidžiukas akeles išmušė. Senelė ėmė bartis: - Gaidžiuk, gaidžiuk! Kam tu vištytei akeles išmušei?- O kam man lazdynas kelnytes perplėšė? - Lazdyne, lazdyne! Kam tu gaidžiukui kelnytes perplėšei?

IŠĖJO TĖVELIS Į MIŠKĄ Išėjo tėvelis į mišką Išėjo motinėlė į mišką Išėjo tėvelis išėjo motinėlė Išėjo visi vaikai į mišką. (2x2 k.) Pamatė tėvelis pelėdą Pamatė motinėlė pelėdą...

Nušovė tėvelis pelėdą Nušovė motinėlė pelėdą... Parnešė tėvelis pelėdą Parnešė motinėlė pelėdą... Nupešė tėvelis pelėdą Nupešė motinėlė pelėdą... Iškepė tėvelis pelėdą Iškepė motinėlė pelėdą... Suvalgė tėvelis pelėdą Suvalgė motinėlė pelėdą...

– Vėl viskas suvalgyta, turim dar pusę kepaliuko duonos, o paskui galėsim kabinti dantis ant lentynos. Reikia atsikratyti vaikų, nuveskim juos rytoj giliau į girią, kad nerastų kelio atgal; kito išsigelbėjimo aš nematau. Tėvui širdis neapsivertė šitaip daryti, ir jis pagalvojo: „Geriau būtų paskutiniu kąsniu su vaikais dalytis.“ Bet pati nenorėjo nieko girdėti, tik barėsi ir priekaištavo vyrui. Ką gi – į klaną puolęs, sausas nekelsi, nusileido pirmą kartą, turėjo nusileisti ir antrą. Bet vaikai dar nemiegojo ir viską girdėjo. Kai tėvai sumigo, Jonukas vėl atsikėlė ir norėjo eiti į lauką akmenukų pasirinkti, kaip ir aną kartą, bet pamotė buvo užrakinusi duris, ir jis negalėjo išeiti. Tačiau guodė sesutę ir kalbėjo: – Neverk, Grytute, miegok ramiai, gerasis Dievulis mūsų neapleis. Anksti rytą pamotė atėjo ir prikėlė vaikus iš lovos. Jie vėl gavo po riekelę duonos, bet šį kartą ji buvo dar plonesnė negu aną sykį. Eidamas į girią, Anselis visą kelią trupino duoną kišenėje ir kur buvęs, kur nebuvęs vis sustodavo ir numesdavo trupinėlį ant žemės. &nbsp;– Jonuk, ko tu vis stoviniuoji ir dairaisi atgal, – subarė tėvas, – eik gražiai. – Aš žiūriu į savo balandėlį, jis tupi ant stogo ir nori man sudie pasakyti. – Kvaily, – tarė pamotė, – tai ne tavo balandėlis, tai kaminas ryto saulėje spindi. Tačiau Jonukas vis mėtė ir mėtė trupinėlius ant žemės.

Kol kiškis klausėsi, pagrandukas tik strykt ir nukūrė. Bėga jis toliau ir sutinka vilką. - Sustok, pagranduk, aš tave suvalgysiu! – šaukia jis. - Ką tu mane suvalgysi, geriau aš tau padainuosiu, - atsakė pagrandukas. - Paklausyk. Ir vėl uždainavo. Nespėjo vilkas net mirktelėti, o pagrandukas jau nuskuodė tolyn. Bėga jis toliau ir sutinka mešką. - Palauk, pagranduk! - šaukia meška. - Aš tave suvalgysiu. - Nė negalvok apie tai, meškute tetute, - atšovė pagrandukas.- Paklausyk, aš tau padainuosiu. Ir vėl užtraukė:

Kai Eglė atėjo į tėviškę, ten radosi neapsakoma linksmybė: visa giminė, visi gentys ir kaimynai susirinko jos pažiūrėti. Vienas per kitą klausinėjo, kaip ji ten gyvenusi su žalčiais, ar gražu, ar linksma pas juos, ir negalėjo atsistebėti jos pasakojimais. Visi ją vaišino, meilias kalbas kalbėjo, ir ji nė nepasijuto, kaip devynios dienos prašoko. Tuo tarpu jos broliai, seserys ir tėvai galvojo, kaip čia padarius, kad jai grįžti nebereikėtų. Ir sutarė, kad geriausia iškvosti iš vaikų, kaip jų motina grįždama šauks savo vyrą, o paskui, nuėjus į pajūrį, jį pašaukti ir užmušti. Taip sutarę, pirmiausia išsivadino vyriausiąjį Eglės sūnų Ąžuolą į girią ir apstoję ėmė kamantinėti, bet šis apsimetė nieko nežinąs. Pliekė jį rykštėmis, ką bedarė, bet iškvosti negalėjo. Paleisdami namo, dėdės įgrasino, kad nieko nesakytų savo motinai. Antrą dieną išsivedė Uosį, paskui — Beržą, bet ir iš tų nieko neišgavo. Pagaliau išsiviliojo jauniausiąją Eglės dukrelę Drebulę. Toji iš pradžių taip pat sakėsi nežinanti, bet kai pamatė traukiant iš po skvernų rykštes, tuoj viską išplepėjo. Tada visi dvylika brolių, paėmę dalgius, nutraukė į pajūrį. Atsistojo ant kranto ir šaukiakaip buvo sakęs. Kai tik žaltys atplaukė, tuoj visi vyrai supuolė ir užkapojo. Paskui, sugrįžę namo, nieko neprasitarė Eglei, ką padarę. Praėjus devynioms dienoms, Eglė atsisveikino su visa gimine, nuėjo į pajūrį ir šaukia Žilviną. Suviksėjo, sujudo jūra iš pat dugno, ir Eglė pamatė atplaukiant, atliūliuojant su bangomis kraujo putą. Ir išgirdo iš gelmių savo vyro balsą: — Tavo dvylika brolių mane dalgiais užkapojo, mano šūkį jiems išdavė Drebulė, mūsų mylimiausioji dukrelė!

Lapė pamanė, kad tas vartininkas tai dar vienas gaidys, ir jau džiaugėsi, manydama abudu sugausianti ir gaidienos priėsianti. Jau pasibeldė uodegėle į ąžuolą ir laukė vartus atidarant, tik staiga kad puolė šuo iš drevės su visais savo patalais ir čiupo lapę už sprando. Lapė nutverta ėmė kriokti lyg ožka, uodegą laužiama, ir vos tik spėjo pagalvoti: „Gaidelio mėsos geidžiau, o savo atnešiau gaidžiui ir šuniui",— šuo ją taip papurtė, kad baigėsi visos lapės gudrybės.

Vaikai nusekė paskui jį ir netrukus išvydo trobelę; ant tos trobelės stogo paukštis ir nutūpė. Priėjo jie arčiau, žiūri – trobelė pastatyta iš duonos, apdengta meduoliais, o jos langai iš skaidraus cukraus. – Na, dabar kad pasivaišinsim, tai pasivaišinsim, – tarė Jonukas. – Aš atsilaušiu gabaliuką stogo, o tu, Grytute, gali paragauti lango, jis saldus ir tau patiks. Jonukas pasisiekęs atsilaužė gabaliuką stogo – paragaus, ar skanus, o Grytutė priėjo prie lango ir ėmė jį kramsnoti. Ir sušuko iš trobelės plonytis balselis: Kas ten brazda, brazdinėja, Kas trobelę graužinėja?... https://www.vaikams.lt/pasakos/jonukas-ir-onute.html

OI, OI MUŠĖ PRIMUŠĖ Atitrūko vienas kankorėžis nuo eglės šakos, bumpt meškai j kaktą! —Oi, dabar tai bus,— aimanuoja meška.— Iššoks guzas kaip arbūzas, abi akys užtins, nieko nebematysiu, eina per mišką ir verkia. O priešais vilkas atsirioglina. —Tokia didelė ir verki,— sako.— Kas atsitiko? —Ir tu verktum, jei būtų primušę,— sako meška. —Kas gi tave primušė? —Pati nežinau. Tik jau kad rėžė į tarpuakį, net žarijos pasipylė. Oi oi oi... —Taip tau ir reikia, sena tingine, kad per žiemą lauže miegi. Meška dar labiau susigraudino, neradusi užtarimo, ir eina toliau verkdama: —Oi oi, primušė... —Kas primušė? — klausia lapė, priešais atšvytruodama. —Pati nežinau. Tik jau kad žiebė į kaktą, vos galva neskilo pusiau. —Gerai padarė. Kokia nauda iš tavęs, jei vištienos nemėgsti,— atkirto lapė. Meška dar labiau susigraudino, neradusi užtarimo. Ašaros iš akių čiurkšlėmis trykšta, o pati eina toliau ir žliumbia visu balsu kaip rėksnys vaikas: —Oi oi, primušė... —Kas tave primušė, meškute lepeškute? — meiliai klausia kiškelis, priešais atstriksėdamas. —Ar aš žinau... ar aš žinau... Tik jau kad davė, tai davė, ko galvos nenunešė. Kiškis gudriai apžvelgė mešką, pakraipė ūsą ir sako: —Blogi tavo popieriai, jei galva vos besilaiko. Reikia labai gero gydytojo, bet vargu ir tas pagelbės.

Susigraudino Eglė, apsiverkė ir, atsigręžusi į Drebulę, tarė: Kad tu pavirstum į drebulėlę, Kad tu drebėtum dieną naktelę Kad tau išpraustų lietus burnelę, Kad iššukuotų vėjas galvelę!.. O sūnums taip pasakė: Stokit, sūneliai, stipriais medeliais,— Aš, jūs mamelė, liksiuos eglelė. Kaip ji ištarė, taip ir įvyko. Ir dabar ąžuolas, uosis ir beržas yra visų stipriausieji mūsų medžiai, o drebulė ir šiandien, mažiausio vėjelio pučiama, pradeda drebėti už tai, kad drebėjo prieš savo dėdes ir išdavė tikrą tėvą ir motiną.

Šį kartą pamotė nuvedė vaikus dar giliau į girią, kur jie niekados dar nebuvo kojos įkėlę. Čia tėvas vėl užkūrė didelį laužą, ir pamotė tarė: – Pasėdėkit čia, vaikai, o kai pavargsit, galit ir pamiegoti, mes eisim į mišką malkų kirsti. Vakare, kai baigsim darbą, ateisim jūsų pasiimti. Kai atėjo pietų metas, Grytutė pasidalijo duona su Jonuku, nes jis savo riekelę buvo ant kelio ištrupinęs. Paskui jie užmigo ir išmiegojo iki vėlaus vakaro, bet niekas neatėjo vargšų vaikų pasiimti. Kai pabudo, buvo jau visai sutemę, ir Jonukas ėmė guosti sesutę sakydamas: – Palauk, seserėle, kol patekės mėnulis, tada bus matyti trupinėliai, kuriuos aš išbarsčiau, jie parodys mums kelią namo. Mėnuliui patekėjus, vaikai leidosi į kelionę, bet neberado trupinėlių – juos buvo sulesę paukšteliai, kurių tūkstančiai skraido po laukus ir miškus. Jonukas tarė Grytutei: – Nebijok, vis tiek kaip nors rasim kelią. Bet nerado. Ėjo, ėjo kiaurą naktį ir paskui dar visą dieną nuo ryto iki vakaro, bet girios krašto nepriėjo; beeidami labai išalko, nes visas jų valgis buvo tik viena kita uogelė, nusiskinta pakelėj. Galiausiai taip nusivarė, jog nebegalėjo kojų pavilkti, atsigulė po medžiu ir užmigo. Taip išaušo trečias rytas, kai jie buvo palikę savo tėvo namus. Ir vėl leidosi į kelią, bet juo ilgiau ėjo, juo giliau klydo į girią, ir jeigu netrukus nebūtų atėjusi pagalba, būtų pražuvę. Vidurdienį pamatė jie tupintį ant šakos gražų, baltą kaip sniegas paukštį, jis taip gražiai giedojo, jog vaikai sustojo ir ėmė jo klausytis. Pagiedojęs paukštis pakėlė sparnus ir nuskrido, lyg rodydamas jiems kelią.

Užsižiopsojo meška beklausydama dainos. Kiek dairėsi - pagranduko niekur nesimatė. Bėga pagrandukas toliau ir pribėgo griovį. O ant griovio krašto sėdi lapė. Sėdi, žiūri į bėgantį pagranduką ir seilę varvina. - Ei, pagranduk! - kviečia lapė. - Ateik, ką tau parodysiu. Tokių grožybių tu kaip gyvas nematei. Sustojo pagrandukas ir apsisukęs patraukė prie lapės. Juk reikia pažiūrėti, kokias grožybes ji ten mato. Priėjo arčiau. - Pažiūrėk, mažasis pagranduk, koks čia gražus griovys, - suokia lapė. Pažiūrėjo pagrandukas į griovį ir apsisuko galvelė. Plumpt ir įkrito į patį dugną. O lapė strykt paskui jį, išsinešė į krantą ir gardžiai suėdė. &nbsp;

JUSTINAS MARCINKEVIČIUS VORO VESTUVĖS Buvo didelis ir storas Vabalų valdovas voras. Viso miško vabalai Jį vadino Tabalai. Ar gražiuoju, ar apgaule Jis ketino vesti saulę, Su voratinklio gija Ant šakos pririšti ją, Kad tos saulės nieks negeistų, Kad ji niekad nesileistų, Kad vienam jam būt šviesu, Kad nakčia būt nebaisu, Kad ji suptųsi prie šono Ant voratinklio, ant plono. Vieną dieną, Iš pat ryto, Vos tik saulė išsirito, Paukščiai ėmė siaust šile: Ram ta dry lia! Tra lia lia! ... http://musugyvenimodienos.blogspot.com/2011/10/eiliuota-pasaka-labai-grazi-negaliu.html

DERVUOTAS VERŠELIS Gyveno pagiry senelis ir senutė. Jiedu užsiaugino veršelį. Kai veršelis išmoko žolę skabyti, seneliai visą išdervavo ir išleido ganytis. "Atpruč, veršeli, į žalią girelę, žalios žolelės ėsti!" Nuėjo veršelis į girią ir ėda. Tik atlekia zuikis. Pastatė ausis ir sako: "Ko tu čia mūsų žolę ėdi? Kad duosiu su ausim ir priplosiu!" Kaip davė, ausys šlept ir prilipo prie dervos. Velka veršelis zuikutį namo. Atėjęs prie vartelių šaukia, kad močiutė atidarytų vartelius. Atkėlė senutė vartelius, įleido veršelį, o zuikutį uždarė.&nbsp; Kitą dieną veršelis taip pat parnešė lapę, dar kitą dieną vilką. Po kelių dienų eina senelis žvėris pjauti, šviežios mėselės išsikepti. Pradėjo senukas peilį galąsti, o zuikutis prašo, kad paleistų, žada kopūstų kalną prinešti. Lapė žada atvaryti baltų žąselių ir kanapėtų vištelių o vilkas galvijėlių. Atkėlė senutė&nbsp;vartus. Zuikutis prinešė kieman kopūstų ir nurūko atgal į girią. Tiek senukai jį ir tematė. Suvarė lapė kieman skiauterėtus gaidelius, baltas žąseles ir paskui zuikutį nukūrė girion. Suginė vilkas kieman gyvulėlius ir tas girion išdulkėjo. Nuo to laiko abudu senukai gražiai sau gyveno, nieko jiems netrūko. O gal dar ir dabar tebegyvena, pyragus valgo, savo veršeliu ir miško žvėrių dovanomis džiaugiasi.&nbsp;

ROPĖ Gyveno senelis ir senutė. Prie savo trobelės jie turėjo daržą. Senelis pavasarį pasodino ropę. Ropė augo augo ir labai didelė užaugo. Išėjo senelis į daržą ropės rauti. Rauna rauna – neišrauna. Paėmė iš kitos pusės rauna. Rauna – niekaip neišrauna. Senelis pasišaukė senutę: – Senute, senute, ateik padėk man! Senutė įsikibo į senelį, senelis – į ropę. Rauna rauna – niekaip neišrauna. Pasišaukė anūkėlę: – Anūkėle, anūkėle ateik padėk mums! Mergaitė įsikibo į senutę, senutė - į senelį, senelis - į ropę. Rauna rauna – niekaip neišrauna. Pasišaukė šuniuką: – Šuniuk, ateik padėk mums! Šuniukas įsikibo į anūkėlę, anūkėlė – į senutę, senutė – į senelį, senelis – į ropę. Visi rauna rauna – niekaip neišrauna. Pasišaukė kačiuką: – Kačiuk, ateik padėk mums! Kačiukas įsikibo į šuniuką, šuniukas – į anūkėlę, anūkėlė – į senutę, senutė – į senelį, senelis – į ropę Visi rauna rauna- niekaip neišrauna. Pasišaukė pelytę: – Pelyte, pelyte ateik padėk mums! Pelytė įsikibo į kačiuką, kačiukas – į šuniuką, šuniukas – į anūkėlę, anūkėlė – į senutę, senutė – į senelį, senelis – į ropę. Visi kaip patraukė, ropė tik keberiokšt, ir išrovė tą ropę.

Parsivežė ją karalius, parsivežęs vedė ir po kiek laiko susilaukė sūnaus. Vieną dieną išėjo karalienė su sūneliu į sodą. Žiūri skrenda gulbės. Pats pirmas skrenda jos tėvas. Pamatęs savo dukrelę nori mesti sparną, kad ši skristų kartu, paliktų sūnelį vargo vargti. Sugrudo karalienės širdelė, rieda ašarėlės, bet sūnelį palikti gaila. Kitą dieną vėl tas pats. Skrenda karalienės motina, kviečia dukrelę skristi kartu, bet gaila karalienei palikti sūnelį vargo vargti. Trečią dieną skrido bernelis ir kvietė karalienę skristi kartu. Nebeištvėrė jos širdelė, ir išskrido. Tik grįždavo naktimis namo, sparnelius pasideda, sūnelį nuprausia, pamaitina, užliūliuoja. Vaikelis ir miega, kol gulbė neatskrenda. Stebisi karalius tokiu sūnelio miegu Vieną kartą jis pamatė atskridusią gulbę. Karalius ir šiaip galvoja, ir taip, ir nežino kaip tą gulbę pagauti. Tuo tarpu užsuko senelis. Karalius ir klausia, kaip tą gulbę pagauti. Senelis pasiūlė pripilti deguto ant palangės. Kojos ir sparnai prilips, tai kaire ranka griebk, dešinėn mesk, kaip buvo karalienė, taip ir bus. Paklausė karalius, pripylė deguto, gulbės kojos ir sparnai prilipo, kaire ranka griebė, dešinėn metė kaip buvo karalienė, taip vėl karaliene tapo. Karalius iškėlė puotą.

EŽIO IR LOKIO LENKTYNĖS &nbsp;&nbsp; Sugalvojo ežys su lokiu eiti lenktynių. Ežys pasiūlė pailsėti. Lokys atsigulė&nbsp;ir užmigo. O ežys sukvietė savo pačią ir vaikus. Šeimynos nariai&nbsp;pasislėpė po vieną kiekvienoje aikštelėje. Prasidėjo lenktynės. Lokys pribėgo aikštelę ir sušuko,-,,aū“, jam ežiukas atsiliepė-,,aū“. Ir taip iki paskutinės aikštelės. Lokys atbėgęs žiūri, o ten ežienė jau laukia...

PAGRANDUKAS Kartą senelė sako: - seneliuk, seneliuk, neturime duonutės. Ką darysime? - Et, nedidelė bėda, - atsakė senelis. - Aš atnešiu miltų, tu užmaišyk tešlą ir iškepsime duonutę. Kaip tarė, taip ir padarė. Senelis atnešė maišelį ruginių miltų, senelė duonkubilyje užmaišė tešlą, o kai ji įrūgo, padarė tris didelius kepalus ir pašovė juos į krosnį. Duonutė kepa, o senelis sako: - Senute, duonkubilio kampuose dar liko truputis tešlos. Reikia ją išgrandyti ir padaryti mažutį kepalėlį - pagranduką. Senelė taip ir padarė, kaip sakė senelis: pašovė į krosnį mažutėlį dailutį kepalėlį - pagranduką. Greitai jis iškepė ir buvo toks dailus, kad seneliai negalėjo juo atsidžiaugti. Senelis padėjo kepalėlį ant palangės, kad atvėstų, o pagrandukas tik strykt nuo palangės ir pasileido bėgti. Bėga, bėga ir sutinka kiškį. Ę - Kur bėgi, pagranduk? - sušuko kiškis. - Sustok, aš tave suvalgysiu. - Nevalgyk manęs, kiškeli, geriau aš tau padainuosiu, - sako pagrandukas. - Paklausyk. Ir jis uždainavo: Aš duonutės kepaliukas, Vadinuosi pagrandukas. Mane iškepė senelė, Mane aušino senelis. Aš pabėgau nuo senelių Ir pabėgsiu nuo kiškelio.

JUSTINAS MARCINKEVIČIUS GRYBŲ KARAS Ei, tai vija, pinavija, Visą dieną grybais lyja. Visą dieną nuo pat ryto Grybai krito, krito, krito… Kai lietus nustojo lijęs, Pražydėjo pinavijos. O miške išdygo grybų – Šimtas trisdešimt sodybų. Šitų grybų pulkaunykas Buvo storas baravykas. Jis ūsus po beržu raitė Ir grybus nuo kelmo skaitė. O kad skaičiaus nepamirštų, Tai skaičiuodavo ant pirštų. Jo žmona – riebi paliepė – Savo vyrui kartą liepė: – Nors tave ir žmonės giria, Bet esi netikęs, vyre! Viso miško grybų gėdai – Kaip tu savo žmoną rėdai? https://www.pasakos.lt/grybu-karas/

VARNA IR SŪRIS Šeimininkė suspaudė gražų didelį sūrį ir padėjo jį džiūti antpalangės. Kur buvus, kur nebuvus, varna tik plast plast ir prišokus jį pagriebė. Pagriebus atsitūpė medžio viršūnėje ir patenkinta apsidairė. Tuo metu iš miško atslinko lapė ir pamatė varną su sūriu. Lapei iš alkio ištįso seilė ir tuoj ėmė galvoti, kaip jį išvilioti iš varnos. Bet varna tupi medžio viršūnėje, ir jos nepasieksi - Laba diena, kaimynėle, - ėmė kalbinti lapė varną. - Kaip gražiai žvilga tavo plunksnos, kokia daili galva, kaip tu moki aukštai skraidyti!

Meška baisiausiai persigando. —Tai ką man dabar daryti? Nejaugi reikės mirti? —Nežinau, meškute lepeškute, — gudriai kraipo ūsą kiškelis.— Pabandyk vieną vaistą, štai jis: nubėk prie upelio, atsistok ant skardžio ir gerai įsižiūrėk į vandenį. Jeigu tai nepadės, tada jau nežinau, ką tau bepatarti. Meška padėkojo kiškiui ir nudūmė prie upelio. Atsistojo ant skardžio, žvilgt į užutekį. Mato — galva vietoje, o kaktoje jokio guzo kaip arbūzo. Tik sakų prilipę ten, kur taukštelėjo kankorėžis, ir akys užtinusios nuo ašarų. Ar nebijai, kad zuikiai subadytų?

– Kokia didelė tavo burna, močiute, – trečiąkart prabilo Raudonkepuraitė, o vilkas sukaukė: – Kad tave būtų lengviau suėsti. Vilkas numetė antklodę, šoko iš lovos, išžiojo savo nasrus ir prarijo Raudonkepuraitę lygiai taip kaip ir jos bobutę. Paskui jis vėl įlindo į lovą. Po minutėlės jis jau knarkė taip, kad net aidas sklido nuo kalnų. Tuo metu pro šalį ėjo medžiotojas su savo pagalbininku. Išgirdę pro močiutės langą sklindantį garsų knarkimą jie atsargiai priėjo, pažiūrėjo vidun ir pamatė močiutės lovoje gulintį vilką su milžinišku pilvu. Jie kaip mat suprato, kad vilkas bus močiutę prarijęs. Įėję vidun, perpjovė vilkui pilvą. Ir negalėjo patikėti savo akimis, kai iš pilvo kartu su močiute iššoko ir Raudonkepuraitė. Abi sveikos ir gyvos, ir labai dėkojo medžiotojui, kad jas išgelbėjo. Vėliau močiutė su Raudonkepuraite pasikvietė medžiotoją ir jo pagalbininką į trobelę ir skaniai pavaišino. Raudonkepuraitė laimingai grįžo namo pas mamą.

Žaltienė įkibo į ratelį, tas burgzdamas sukosi kelias dienas. Verpė verpė, o šilkų kuodelis vis toks, koks buvęs. Eina Eglė pas vieną senę, pas žiniuonę burtininkę, o toji pataria įmesti į ugnį, kada kūrensis, kitaip niekados nebaigsi verpti. Baigusi tokiu būdu verpti, Eglė vėl prašo žaltį, kad leistų nors kelias dienas paviešėti pas tėvus. Dabar vyras ištraukė iš pasuolės geležines kurpes ir sako, kad kai sudėvėsianti – išleisiąs. Apsiavė ji tas kurpes, eina, mina, brūžina į plytas, į akmenis, kur tik prigriebusi, bet kurpės storos, kietos, visiškai nedyla. Minsi neminsi — jų visam amžiui užteks. Eina vėl pas senę burtininkę patarimo prašyti. Senutė pamokėn nunešti kurpes pas kalvį ir paprašyti, kad pagruzdintų žaizdre. Eglė taip ir padarė. Kurpės gerai padegė, ir ji per tris dienas jas nuplėšė. Nuplėšusi vėl prašosi vyro, kad leistų tėvus aplankyti. —Gerai,— sako žaltysviešėk tėviškėje ne daugiau kaip devynias dienas ir paviešėjusi tojau grįžk su vaikais namo, eik viena su vaikais ir, atėjusi ant jūros kranto, taip šauk mane: Žilvine, Žilvinėli! Jei tu gyvas — pieno puta, Jei negyvas — kraujo puta. —Ir jeigu,— sako jis,— pamatysi jūroje atplaukiant pieno putą, tai žinok, jog aš dar gyvas, jei kraujo putą — aš galą gavęs. O jūs, vaikai, šiukštu neprasitarkit, kaip mane šaukti reikia.

- Mano vardas Raudonkepuraitė, o einu pas močiutę, – mandagiai atsakė Raudonkepuraitė. – Ji truputėlį serga, todėl mama man priruošė krepšelį skanėstų, kad padaryčiau jai malonumą ir kad kuo greičiau pasveiktų. Jos trobelė stovi ten, už miško.&nbsp; Vos tik tai išgirdus, vilkui kaip mat kilo mintis, kad galėtų tuo pasinaudoti. Nieko daugiau nebelaukęs, jis nubėgo, kad močiutės trobelę pasiektų anksčiau už Raudonkepuraitę. Jis skubėjo trumpiausiu keliu, per pačią miško glūdumą, kad niekas jo nepastebėtų. Nusigavęs prie trobelės, jis pasibeldė į langą, o močiutė pasiteiravo: – Kas ten? –Tai aš, Raudonkepuraitė, – atsakė jis švelniu mergaitės balsu, kad močiutė nepažintų. – Leisk mane vidun, močiute, nešu tau krepšelyje galybę skanėstų. Močiutė vilką įsileido, o tasai kaip mat šoko prie lovos, kur ilsėjosi močiutė, išžiojo savo didžiulius nasrus ir ją prarijo. Paskui užsidėjo močiutės akinius, užsimaukšlino jos kepurę, įlindo į lovą ir užsiklojo antklode.

AR JAU GALIMA VALGYTI? Kartą vilkas sutiko girioje žmogų ir prašo: - duok man duonos! Žmogus davė. Vilkas suėdė, apsilaižė, - duona jam pasirodė labai skani. Sako žmogui: - Ką reikia daryti, kad ir aš visada duonos turėčiau? Išmokyk mane! - Gerai, - sutiko žmogus ir pradėjo vilką mokyti. - Pirmiausia reikia žemę suarti... - O kai žemę išari, ar jau galima valgyti? - Dar ne. Reikia pasėti rugius. - O kai rugius pasėji, ar jau galima valgyti? - Dar ne. Reikia palaukti, kol jie užaugs. - O kai užaugs, ar jau galima valgyti? - Dar ne. Reikia nukirsti. - O kai nukerti, ar jau galima valgyti? - Dar ne. Reikia iškulti. - O kai iškuli, ar jau galima valgyti? - Dar ne. Reikia sumalti. - O kai sumali, ar jau galima valgyti? - Dar ne. Reikia pakepti duoną. - O kai pakepi, ar jau galima valgyti? - Galima. Vilkas pagalvojo pagalvojo ir sako: - Geriau nekepsiu aš tos duonos, jeigu tiek ilgai reikia laukti. Kaip iki šiol be duonos apsiėjau, taip ir toliau gyvensiu.

Išgirdo katinėlis ir puolė lapę vytis. Sugavo nenaudėlę, atėmė gaidelį ir gerai sudrožė su rykšte per uodegą. -Sakiau, kad niekam durų neatidarytum. Kodėl nepaklausei?! Vėl gyvena abu. Po kiek laiko katinėlis vėl eina medžioti ir prigrasina gaidelį niekam durų neatidaryti. Bet kur tau! Kai tik atėjusi laputė ėmė verkšlenti, kad jai šalta, gaidelis jos pagailėjo ir pravėrė duris. Garsiai šaukė gaidelis lapės nešamas, bet katinėlis buvo toli ir neišgirdo. Parsinešė lapė gaidelį į savo urvą ir uždarė kamaroje. Visa lapės šeimyna džiaugėsi, kad gaus gaidienos paragauti. Parėjo katinėlis namo ir mato-durys praviros, o gaidelio niekur nėra. -Na, palauk, vagile! Aš tau parodysiu,-supyko katinėlis. Jis išsidrožė didelę lazdą ir nukulniavo per miską į lapės urvą. Priejęs drožė su lazda i duris ir jos subyrėjo i šipulius. Įėjęs vidun siaubingai išgąsdino lapę su lapiukais, jie spruko iš urvo ir nukūrė į miško tankmę. O katinėlis su gaideliu parėjo namo ir toliau abu sau gyveno. Tik lapė iš tolo jų namus lenkė...

Name

Safari may block some audio or video from playing automatically and ‘read to me’ will skip these. You can configure this in Safari’s preferences.