Velykų pasakos

Višta padėjo keturis kiaušinius. - Ko-ko-ko, – šyptelėjo ji – gulėkite čia tyliai. Pati višta nuėjo ieškoti grūdų kieme. Tačiau kiaušiniai galvojo, kad jie yra protingesni už vištą. Jie pradėjo triukšmauti, barškinti savo kiautus, kol juos išgirdo katinas. - Miau, - pasakė jis. – Pagaminsiu skanią kiaušinienę. - Ne, ne! - drebėjo iš baimės kiaušiniai. - Mes nenorime į keptuvę! – Bėkite, – čiulbėjo žvirbliai. Slėpkitės nuo katino! - Nebūsiu iškeptas! - sušuko pirmasis kiaušinis. Po kiek laiko grįžo ir linksmai uždainavo: - Esu raudonas su juodais taškeliais, iš tokios boružėlės niekas kiaušinienės nekeps. - Kas tau nutiko? – paklausė kiti kiaušiniai. – Mane nudažė teptukas spalvotais dažais ir aš jau nebe paprastas kiaušinis, o velykinis margutis.

Margučiai susvirduliavo, bet neįskilo. Superspalva nustebo: - Keista! Ir vėl nei žymės! - Kas laimėjo? – nekantriai paklausė Vaivorykštė. Mažasis džiaugsmingai pranešė: - Galim kovoti, kiek norim, bet VISADA laimės DRAUGYSTĖ! 							 Dominykas Augys 3 klasė

Artėjo Velykos. Visą savaitę Velykų zuikučiai įvairiomis spalvomis dažė, dailino velykinius kiaušinius. Jie vaikščiojo vieni pas kitus į svečius, valgė pyragus, pasakojo linksmas velykines istorijas ir nekantriai laukė švenčių. 	Visą savaitę skaisčiai švietė saulė, medžiai skleidė pirmus pumpurus, o pirmos pavasarinės gėlės stiebėsi į saulę. Visų nuotaika buvo puiki. Išaušo Velykų rytas. Zuikučiai pabudo savo lovelėse, atsikėlė, nusiprausė, pasiėmė pintinėles margučių ir išskubėjo į kaimelio centrą švęsti Velykų. Pradėjus ridenti margučius danguje netikėtai pasirodė didžiuliai debesys ir užstojo saulę. Zuikučiams pasidarė liūdna ir vėsu. Šventiška nuotaika buvo sugadinta. Mažyliai sunerimę ėmė svarstyti ir tartis, kaip išsklaidyti debesis. Netikėtai aukštai danguje jie pamatė iš šiltų kraštų grįžtančius pirmuosius paukščius. Zuikučiai ėmė šaukti paukščiams, kad šie kviestų vėją į pagalbą. Paukščiai išgirdo zuikučių prašymą, pakilo dar aukščiau į dangų, apsuko didžiulį ratą ir dingo tolumoje. 	Staiga pakilo didžiulis vėjas, kuris nupūtė tamsius debesis tolyn. Zuikučiai krykštavo iš laimės. Velykų nuotaika buvo puiki!

Antrasis kiaušinis taip pat nuriedėjo prie teptuko ir storu balsu pasakė: - Čia ne kiaušinis, o velykinis tigriukas - nelieskite manęs, nes įkąsiu. Dabar jis atrodė kaip geltonai juodai dryžuotas Velykų margutis - tigriukas.

- Greičiau, Karlai, surinkime margučius į maišus! Vėliau įdėsime į vežimą ir nuvešime ant Didžiosios kalvos, - gudriai pasakė Laima. - Puikiai sugalvojai, Laima, - sutiko žaltys. Pavogę margučius jie spruko iš trobelės. Kiaunei beskubant pro duris nukrito jos kailio plaukas, taip palikdamas įrodymą, kur dingo kaušiniai. Grįžę namo, zuikis, višta ir ežiukas pamatė, kad neliko nei vieno margučio. Vaiva išsigandusi paklausė: - Kuku - daku, kuku – daku! Kur margučiai?! - Nežinau, - nuliūdęs tarė kiškis. - Dabar nebus Šv. Velykų, - išsigandusi kudakavo višta. Staiga ežiukas ant žemės pamatė kiaunės plauką ir susimąstęs paklausė: - Ar pažįstate mūsų miško plėšikus? Man atrodo, kad tai jų darbas. Draugai pritariamai linktelėjo. –Tai gal jie nori margučius sudaužyti, kad nebūtų Šv. Velykų? - susijaudinusi paklausė Vaiva. - Turbūt, Vaiva, nes jie pavydūs, – atsakė Paskalis. - Reikia juos sustabdyti, - nutarė Finas.

Nykštukų karalienė tarė: - Tai paskubėkime, nes jau reikia pradėti kiaušinius, o mes dar jų neturime. Fėja, žinojusi kelią į urvą, pasakė, kad urvas yra už aštuonių metrų pločio upės. Karalienė, fėjos ir nykštukai susikrovė pilnas kuprines maisto ir vandens. Fėja šviečiančiu rašalu išpaišė žemėlapį iki urvo. Jei užeitų rūkas, visi galėtų rasti kelią iki raganų urvo. Laimei, rūko nebuvo, tad jie sėkmingai pasiekė urvą. Staiga pamatė dvi raganas - statybininkes. Vyriausioji fėja tarė: - Aš žinau tas raganas. Jos labiausia už viską mėgsta valgyti tai, kas papuola po ranka. Fėjos pametėjo joms tortą. Raganos skanėstą sušlamštė ir užparpė. Visi įėję į urvo vidų pamatė vištą kontrolierę ir paklausė, kaip pažadinti vištas: - Ogi žinau! Karalienė pasiėmė vištą ir visi grįžo namo. Višta kontrolierė ištarė burtažodį ir visos vištos atsibudo. Višta kontrolierė suspigo: - Greičiau dėkit kiaušinius. Artėja Velykos. Vištos pridėjo tiek kiaušinių, kad nykštukai vos spėjo iki Velykų numarginti.

Tuo metu plėšikai jau buvo prie Didžiosios kalvos, todėl draugai turėjo nedaug laiko juos sustabdyti. Laimei, ežiukas buvo sukonstravęs lėktuvėlį margučiams išnešioti po pievas ir sodus. Finas jį buvo pavadinęs „Keksu“. Visi trys sulipo į lėktuvėlį ir išskrido link kalno. Kai draugai pasiekė Didžiąją kalvą, plėšikai jau buvo netoli kalno viršūnės. Zuikiui, ežiukui ir vištai reikėjo labai paskubėti, norint sustabdyti plėšikus. - Pagaliau užtempėme pilną vežimą margučių, - pavargusi pasakė Laima. – Belieka juos visus paleisti nuo kalno ir tegu dužta! - Sudaužysime visus iki vieno, - piktai nusijuokė žaltys. Kol piktadariai džiūgavo, draugai juos pasivijo. - Labas, plėšikai, - pasisveikino Paskalis. - Labas, kiaušinių zuikuti, - pašaipiai atsakė žaltys. - Kodėl jūs norite sudaužyti margučius? - paklausė Vaiva. - Todėl, kad mums nepatinka Velykos. Norime, kad vaikai nusimintų ir būtų nelaimingi, - atkirto Laima.- Bet vaikučiai labai liūdės, jei jūs sugadinsite Šv. Velykas, - paaiškino ežiukas. - Mes ir norime, kad jie labai liūdėtų, - atsakė kiaunė. - Tai bus labai labai blogas poelgis, - nusiminė zuikis. - Pagalvokite, ar jūs tikrai labai to norite? Kiaunė ir žaltys susimąstė. Stovėjo nulenkę galvas ir žiūrėjo į margučių vežimą.

Ričard Maciej Filistovič, Emilija Dicevičiūtė, Aurelija Dainarovič 3 klasė

Vieną saulėtą dieną, savaitę prieš Velykas, zefyrų gamykloje darbuotojai pagamino gyvą reklamą vardu ,,Melouzefas“. 	Melouzefas – aukštas zefyriukas, minkštais žandais, mielas ir mylimas. Panašus į angelėlį, nes iš tolo švietė jo gražios mėlynos akys. Zefyriukas turėjo kepurę su plunksna, kurios niekada nenusiimdavo. Verbų sekmadienį Melouzefas jau pėdino aplink kaimą ir dalino spalvotus, žaismingus margučius. Sutiko jis paauglių grupę. Pasiūlė margutį. Paaugliai pradėjo šaipytis iš zefyriuko ir atėmė visus margučius. Melouzefas pasislėpė po krūmu, nes labai išsigando. - Ola? – nustebo zefyriukas ir nedrąsiai įlindo į ją. Netikėtai prieš zefyriuką išdygo Velykų zuikis Verbis. Jis buvo pūkuotas ir linksmas. - Laba diena, Melouzefai! Smagu tave matyti! Štai ir morka! Vaišinu tave. - Laba diena, - atsakė zefyriukas. – Ačiū už morką. - Matau, kad esi labai išsigandęs. Kas nutiko? Ar galiu tau padėti? – pasidomėjo Verbis. - Netekau margučių, kurie buvo skirti geriems vaikams. Paaugliai iš manęs juos atėmė, - pravirko Melouzefas.

Velykos

Vienoje šalyje, kuri vadinosi Velykoriai, gyveno tūkstantis nykštukų. Viskas prasidėjo tą rytą, kai neužgiedojo gaidys. Labai anksti pabudo nykštukų karalienė. Ji pažvelgė į kalendorių ir išsižiojo pamačiusi, jog iki Velykų liko tik vienas mėnuo. Karalienė paskambino varpeliu ir visus sukvietė. Ji pasakė: - Reikia pažadinti vištas arba Velykų nebus. Nykštukai žadino vištas, bet jiems nepavyko. Pirmiausia bandė žadint, kišdami vištas į upelio vandenį. Vėliau karalienė jas dėjo ant krosnies, kad sukaistų, bet iš to nebuvo jokios naudos. Tada karalienė iškvietė gerąją Fėją ir jos keturiolika sesių, kurios gyveno šalies pakraštyje. Fėja atsklendė mosuodama savo sparneliais, o kitos atvažiavo karieta. Fėjos paklausė: - Kuo galime padėti? Karalienė atsakė: - Padėkite man pažadinti vištas. Nežinome, kodėl jos taip ilgai miega. Dar pradingo ponia višta Kontrolierė. Fėja pasakė: - Jos prigirdytos nuodų. Taip padaryti galėjo tik tas, kas nekenčia Velykų. Tai RAGANOS! Mano vyriausia sesuo žino, kur yra raganų urvas.

Kiekvieną Velykų rytą mes su sese einame ieškoti margučių. Tėveliai visada sako, jog kiškis juos paslėpė kieme. 	Šiemet rytas buvo kitoks. Už krūmo pamačiau kiškį, laikantį kiaušinį. Jis greitai metė ir spruko. Aš laiminga jį pasiėmiau. Pasirodo, kad kiaušinis buvo stebuklingas. Paėmusi jį į rankas, atsidūriau Kiškių šalyje. Ten kiškiai spalvino margučius, juos dėjo į krepšius ir nešė paslėpti. Staiga mane pamatė vienas kiškis ir nustebęs paklausė: - Ką darai mūsų šalyje? Aš labai išsigandau ir pasakiau: - Tik pasiėmiau kiaušinį. Staiga man kilo puiki mintis. Paprašiau kiškio, kad išmokytų mane marginti kiaušinius. - Jei esi mūsų šalyje, tu esi ypatinga mergaitė. Mes išmokysime tave. Kaip man buvo linksma susidraugauti su kiškiais! Mes piešėme ant kiaušinių įvairiausiomis spalvomis. Tik staiga kiškis sušuko: - Pamoka baigta! 	Pamačiau, kad aš atsidūriau vėl kieme po krūmu. Rankose laikiau margutį. Buvau labai laiminga, jog Velykų rytą gavau tokią dovaną!

Kartą gyveno mergaitė vardu Emilija. Jos šeima buvo įsikūrusi nedidelėje trobelėje prie miško. Jie buvo neturtingi, o kadangi mergaitės broliai buvo jau dideli, ji jautėsi vieniša. Emilija netikėjo nei stebuklais, nei Kalėdų seneliu, nei Velykų kiškiu, nei jokia kita stebuklinga būtybe. Bet vieną ankstų Velykų rytą įvyko kažkas neįtikėtino... 	Mergaitės tėvai neturėjo pakankamai pinigų dažams nupirkti, o per šias Velykas visi augalėliai vis dar buvo apkloti puriu sniegu. Mergaitę tai itin nuliūdino, bet ji vis tiek nupėdino į vištidę kiaušinių ieškoti. Vos jai atidarius duris ji suprato, kad įvyko stebuklas – visi kiaušiniai buvo išmarginti gražiausiomis spalvomis ir įdomiausiais raštais. Emiliją tai labai nustebino ir ji iš karto pralinksmėjo. Po kiek laiko visi išėjo į lauką ridenti kiaušinių. Įvyko dar vienas stebuklas – staiga visas sniegas nutirpo, pražydo žibutės, paukščiai čiulbėjo ir tiesiog atgijo gamta. Mergaitė trumpam pasisuko ir pastebėjo pilką plaukų kuokštelį, o po minutėlės pamatė mažą triušiuką, nešantį pintinę su keliais margais kiaušiniais. Ji suprato, jog ten Velykų kiškis ir paprašė jo pasilikti. Jis sutiko. Nuo to laiko Emilija nebuvo vieniša ir niekada nepamiršdavo per Velykas kiškučio išleisti, kad stebuklai niekada nesibaigtų.

Kartą seniai seniai gyveno vilkas. Jis labai nemėgo Velykų. Bet vieną naktį vilkas sumanė planą: - Pavogsiu Velykas! - sušuko vilkas. Jis išėjo į lauką ir net iš mažiausių kampelių pavogė kiaušinius. Parsinešęs kiaušinius namo, norėjo juos suvalgyti, bet pamatė pro langą liūdinčius vaikus. Jie liūdėjo, nes nerado kiaušinių. Vilkas pagalvojo mintyse apie juos ir sako sau: - Koks aš būsiu nevykėlis, jei suvalgysiu visus kiaušinius. Taip vilkas ir padarė. Nunešė kiaušinius vaikams. Vaikai apsidžiaugė. Vienas vaikas, vardu Mikas, paklausė vilko: - Gal norėtum su mumis pavakarieniauti? - Taip! - atsakė džiugiai vilkas. Visi susėdo prie stalo ir ėmė kramsnoti margučius su druska. 	Ir aš ten buvau, margučius skanavau. 						Lukrecija Auksoriūtė 1 klasė

– Ir aš, ir aš! – sušuko trečias. Trečias kiaušinis grįžo žalias ir šaukė: – Aš varlytė, visi tai žino. Ar kas nors valgys žalią varlę? NE! Trys velykiniai margučiai buvo labai patenkinti ir laimingi. Tuo tarpu ketvirtas kiaušinis išbalo iš baimės pamatęs katiną. – Tik vienas kiaušinis? - sumurkė jis. – Aš tave išvirsiu kietai. Kiaušinis drebėjo iš baimės taip, kad jo lukštas pradėjo trūkinėti. Trak-traaak... ir lukštas suskilo į smulkius gabalėlius, o iš jo išsirito mažas, geltonas viščiukas. Jis sumirksėjo savo nuostabiomis juodomis akytėmis ir sušuko: - Velykų pasaka, aš išsiritau iš kiaušinio! Nuo to laiko krepšelyje yra begalė velykinių margučių.

Ričard Maciej Filistovič, Emilija Dicevičiūtė, Aurelija Dainarovič 3 klasė

- O gal tikrai neverta gadinti Velykų šventės? – sutikdamas su zuikiu, atsakė Karlas. – Jei vaikai supyks, jie niekada mūsų nebemylės. - Tai gal norite mums padėti? - paklausė zuikis. - Tikrai taip! - atsakė Karlas. Nors ir nenorėdama, su juo sutiko ir kiaunė Laima. - Tada sukraukime atgal į lėktuvėlį visus margučius ir skriskime kartu į mūsų namus. Vaiva iškeps mums gardžių blynelių, kuriuos pagardinsime miško uogomis! - linksmai sušuko Finas. - Rytoj ryte galėsime visi kartu eiti ir slėpti išmargintus kiaušinius, kad vaikai juos surastų Šv. Velykų rytą. Sukrovę margučius į „Keksą“, Vaiva, Finas ir Paskalis su naujais draugais parskrido namo. 	Išaušo Šv. Velykų rytas. Vaikai dar miegojo savo jaukiose lovelėse, o tuo tarpu penki draugai slėpė margučius soduose ir pievose. - Ar tikrai mes patiksime vaikams ir jie mus mylės? – slėpdama išmargintą kiaušinį paklausė kiaunė. - Tikrai taip. Nes jei darai gerą kitiems, jie tau atsilygins tuo pačiu, - atsakė zuikis Paskalis ir nustriksėjo link rožių krūmo su pilnu krepšiu margučių. Suskambus Šv. Velykų varpams ir visiems nubudus, pievelėse ir soduose bėgiojo laimingi vaikai. Rinkdami margučius, jie pastebėjo, kad šį kartą juos išdėliojo ne tik jų pažįstami draugai, bet ir nauji miško gyventojai, kiaunė bei žaltys. Taip vaikai sužinojo, kad Velykų zuikis turi naujų pagalbininkų.

Vieną ankstyvą pavasario rytą Marginių kaime pabudo trys gražiausi kaimo kiaušiniai. Vyriausias brolis Vaivorykštė buvo atkakliausias ir greičiausias. Vidurinysis brolis Superspalva buvo linksmiausias ir gražiausias. O mažiausio broliuko vardas Margis. Jis buvo pats protingiausias iš visų ir sumaniausias. Jie dažnai pešdavosi, kuris iš jų stipriausias ir tvirčiausias margutis. Margis nebeištvėrė konfliktų ir sugalvojo, kad reikia per Velykas išsiaiškinti, kuris stipriausias ir tvirčiausias. Išaušo Velykų rytas. Šiandien margučiai išsiaiškins, kieno lukštas tvirtas kaip akmuo. Prie šventinio stalo susirinko visa šeima: tėtis, mama, Vaivorykštė, Superspalva ir galiausiai atėjo Margis. Broliai sustojo į eilę ir pradėjo lažintis. Pirmiausia vyriausias brolis atsistojo priešais vidurinįjį ir pasiruošė galinėtis... Superspalva nieko nelaukęs kaukštelėjo Vaivorykštei per viršūgalvį. Patikrino... Ogi – nė žymės! Tada savo jėgas bandė Margis, bet ir jam nepavyko! Vaivorykštė, kasydamasis pakaušį, pratarė: - O dabar tegul pabando Superspalva prieš Margį! Broliai įsibėgėjo ir trinktelėjo vienas kitam per viršugalvį.

RESPUBLIKINIO BENDROJO LAVINIMO MOKYKLŲ I–IV KLASIŲ MOKINIŲ LAUREATŲ ILIUSTRUOTŲ PASAKŲ KONKURSO „VELYKŲ PASAKA“ KŪRYBINIAI DARBAI.

Sudarė pradinio ugdymo mokytoja metodininkė Lina Lapinskienė Vėžaičiai, 2023 m.

Kartą gyveno trys draugai: zuikis Paskalis, višta Vaiva ir ežiukas Finas. Jie gyveno spalvotoje lyg vaivorykštė trobelėje. Vieną pavasario dieną Paskalis, Vaiva ir Finas ėmė ruoštis Šv. Velykoms. 	Višta dėjo kiaušinius, zuikis juos margino, o ežiukas margučius krovė į pintinėles. Bet jiems norėjo sutrukdyti miške gyvenantys piktadariai: žaltys Karlas ir kiaunė Laima. Plėšikai svajojo, kad vaikai negautų margučių ir labai liūdėtų. Jie nusprendė sudaužyti visus kiaušinius, tada nebus ir Velykų šventės. Tuo tarpu draugai spalvotoje trobelėje dažė kiaušinius iki pat vakaro. O rytui išaušus išėjo rinkti uogų, kad galėtų pagardinti iškeptus pusryčių blynelius. Jiems nuėjus giliau į mišką, piktadariai tyliai atsėlino prie trobelės.

Kiškis Verbis nuramino zefyriuką ir tyliai ištarė: - Rid rid rid, maži margučiai, atriedėkite pas mus. Įvyko stebuklas... Visi margučiai, kurių gedėjo zefyriukas, atriedėjo prie Verbio olos. 	Velykų rytą viso pasaulio vaikai prie savo lovytės rado po margutį. Melouzefas su kiškučiu aplankė ir paauglių namus, tik jiems paliko po mažą pipirą. 					 Ignas Jonas Cirtautas 4 klasė

Name

Safari may block some audio or video from playing automatically and ‘read to me’ will skip these. You can configure this in Safari’s preferences.